Seimūnas Adomėnas vykdė verslininkų prašymus? Kieno dar?

Manto Adomėnas, archyvinė nuotrauka

Grėsmingai pavadintas konservatorių partijos Priežiūros komitetas ėmėsi tirti aršaus rusofobo, Seimo nario Manto Adomėno galimus korupcinius ryšius su verslo pasauliu

Nuobaudos seimūnas dar negavo, bet tyrimas nesibaigė. Beje, Adomėnas sužaidė tarsi gražią partiją, pats kreipdamasis į Priežiūros komitetą, kad šis jį ištirtų.

Esą štai, žiūrėkite visi, aš nieko nebijau ir pats inicijuoju partinį tyrimą. Viskas būtų gerai, bet Adomėnas susigriebė per vėlai. Pirmieji apie jo įtarintinus ryšius su verslu prabilo žurnalistai, o ne jis pats. Pats jis ėmė muistytis ir plautis mundurą, tik žurnalistų prispirtas.

Kaip bebūtų, šį kartą M. Adomėnas rimtai įkliuvo, arba, kaip mėgsta sakyti Vytautas Landsbergis, "įmynė į š…" Mat iki šiol jis vaidino labai skaidraus, labai moralaus ir patriotiško politiko rolę. O dabar štai pačiam tenka aiškintis dėl įtarimų korupcija.

reklama

Adomėnas, jo paties žodžiais tariant, 2016 metais savo iniciatyva prašė koncerno "MG Baltic" atstovo Raimondo Kurlianskio pinigėlių jo rinkimų į Seimą kampanijai. Pats šis faktas, be konteksto, tarsi ir nėra kriminalas. Tačiau kai tik pakapstai truputį giliau, vaizdelis susidaro nekoks.

Mat dar anksčiau Kurlianskis prašė Adomėno netrukdyti kitam didžiai "skaidriam" jaunajam konservatoriui Mykolui Majauskui kandidatuoti nuo konservatorių partijos į Vilniaus mero postą 2015 metais. Ir Adomėno elgesys po tokio prašymo stebuklingai pasikeitė.

Adomėnas prisipažino, kad pats toks pokalbis su R. Kurlianskiu įvyko. Bet kukliai nutylėjo, kaip jis į jį sureagavo. O sureagavo labai "teisingai". Iki tol garsiai trukdęs Majauskui, šiam būsimam seksualinio skandalo herojui, tapti konservatorių kandidatu į merus neva dėl Majausko politinės patirties stokos, po to, matyt, jau po pokalbio su "MG Baltic" atstovu, nebetrukdė.

Tada Majauskas ramiai kandidatavo į Vilniaus merus, tiesa, pralošė tuos rinkimus. Tačiau iš karto po to, 2015 metų gegužę, Adomėnas vėl netrukdo Majauskui, šįkart — rinkimuose į įtakingą konservatorių partijos Vilniaus skyriaus pirmininko postą, kurį tuo metu užėmė pats M. Adomėnas. Jis savanoriškai atsisako konkurencijos, nebekandidatuoja, ir konservatorių Vilniaus skyriaus vedliu išrenkamas Majauskas.

Štai tokia Adomėno metamorfozė: iš aršaus Majausko kritiko į paslaugų jo rėmėją. Ir štai dabar ateina metas skinti vaisius. 2016 metų kovo mėnesį Adomėnas, cituojant jį patį, kreipėsi į Kurlianskį, prašydamas "teisėtos paramos (!) Seimo rinkimų kampanijai."

reklama

Esminiai žodžiai šioje Adomėno citatoje, jam net nenutuokiant, yra "teisėtos paramos". Išties, Adomėnas juk gerai padirbėjo, paplušėjo Majausko atveju. Juk po to ne nuodėmė kreiptis "teisėtos" piniginės paramos, ar ne?

Kodėl dažnai atsitinka taip, kad kuo labiau žmogus parodo save kaip krikščionį, tuo grubiau pažeidžia meilės principus, tuo nepakantesnis yra? Štai M. Adomėno bendrapartietis, seimūnas Žygimantas Pavilionis kiekvienai progai pasitaikius primena, kad jis jau 25 metus iš eilės yra krikdemas (kadaise krikdemai buvo atskira partija, o dabar jie susijungė su konservatoriais).

Tačiau aršesnio, piktesnio rusofobo, negailestingesnio savo politinių konkurentų kovoje dėl prezidento posto kritiko už Pavilionį mes turbūt nerasime. Panašiai yra ir Adomėno atveju. Jis yra ir Tarptautinio katalikų parlamentarų tinklo valdybos narys, pabuvojo jis ir Kembridžo universiteto katalikų asociacijos tarybos nariu, ir šio universiteto katalikų alumnų draugijos pirmininku.

Tačiau nei Kembdridžas kaip pasaulinis mokslo centras, nei katalikybės meilės bei taikos doktrina iš esmės nepaveikė šio Vilniaus Karoliniškių mikrorajone išaugusio jaunuolio. Štai tik kelios tokios mūsų išvados iliustracijos. Adomėnas jau kelerius metus iš eilės rugpjūčio 8 d. prie Rusijos ambasados Vilniuje rengia mitingus "prieš Gruzijos žemių okupaciją", aiškiai painiodamas nesenos istorijos faktus. Tų emocingų sueigų metu jis pašūkauja ir apie "Ukrainos okupaciją", ir apie "agresyvią Rusiją".

Praėjusių metų sausį jis užsipuolė Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį už tai, kad jis drįso sausio 12-ąją, prieš pat sausio 13-ąją (!), susitikti su Rusijos ambasadorimi. "Kodėl tai buvo taip išviešinta, kodėl iš to buvo padaryta visa viešųjų ryšių istorija? Kodėl Seimo pirmininkas atitraukinėja kėdę tironiškos diktatūros, turinčios priešiškų kėslų mūsų ir mūsų bičiulių teritorijoms, pasiuntiniui?" – tada piktinosi seimūnas.

Užtat dabar mes žinome, kad M. Adomėno veiksmai ne visada yra tyros jo sielos postūmio vaisius. Kad dažnai jam įtaką daro neviešinami pokalbiai su verslo atstovais. Arba su (kas dabar tai galėtų paneigti?) Vakarų šalių "diplomatais" Vilniuje.