Faktai daugiau nebeegzistuoja

Šiais sunkiais laikais, kai stengiamės išgyventi gūdžiame postmoderne ir užsidirbti duonai su sviestu, mąstančiai visuomenės daliai vis dažniau iškyla klausimas „Kaip?“ Iš tiesų šis klausimas gerokai ilgesnis, tačiau visi likusieji jo žodžiai necenzūriniai. Pamėginsiu į jį atsakyti, bet iškart sakau – atsakymas jums nepatiks.

Kaip galima 30 minučių kalbėti ir nepasakyti nė vieno tiesos žodžio? Kaip galima būti daugybę kartų pagautam akiplėšiškai meluojant ir vis tiek likti gerbiamu politiku, žurnalistu, ekspertu? Kas ištiko mūsų pasaulį?

O mūsų pasaulį ištiko naujas mąstymo būdas. Bet iš pradžių reikia suprasti, kas tai yra – mąstymo būdas.

Žiloje senovėje mūsų protėviai olose prie laužų pasakojo vieni kitiems mitus. Ir nieko daugiau. Išskyrus, buitines kalbas – gaudyk, tempk, bėk iš ten. Visa kultūra susidėjo iš mitų, kurie buvo perduodami iš lūpų į lūpas.

Toks bendravimas nulėmė ir mąstymo būdą. Mitas – tai vientisa istorija, kuri pasakoja apie pasaulį ir parodo požiūrį į pasaulį. Protėviai žinojo tuos mitus mintinai. Jie laikė mitus galvoje vientisus, kaip vientisą informacijos bloką.

Pati artimiausia mūsų laikams archaiška civilizacija sugebėjo perteikti mums savo mitus, mes galime žinoti, kokie jie buvo. Kalba eina apie skandinavus. Jie labai vėlai gavo raštą ir pernešė mitus savo atmintyje per daugelį šimtmečių iki to laikmečio, kada galima buvo juos užrašyti. Tai labai detalios ir ilgos istorijos. Ir jas štai tokiu detaliu ir ilgu pavidalu žinojo visi. Ne kažkokie atskiri išminčiai, tokiu atveju mitai mūsų nebūtų pasiekę. Visi.

Kitose civilizacijoje raštas atsirado tūkstančius metų anksčiau, dėl to mitologinį mąstymo būdą ten pakeitė kitas, patys mitai buvo prarasti, liko tik padriki neaiškūs pėdsakai kitose kultūros formose.

Ką atsinešė su savimi raštas? Visų pirma – struktūrą. Norint rašyti, reikia sukurti rašymo taisykles. Taisyklės ir struktūra turi būti vieningi visiems, kad visi galėtų perskaityti ir suprasti – tam juk ir rašoma. O struktūra savo ruožtu sukūrė naują informacijos diskreciją: raidė, žodis, sakinys, frazė. Kiekvienas naujas informacijos vienetas nuo šiol įgijo savarankišką reikšmę. O štai atskiri mito gabalai prasmės ir reikšmės neturėjo, mitas buvo prasmingas ir suprantamas tik vientisu pavidalu.

reklama

Ir tai iš karto pakeitė žmogaus mąstymo būdą.

Kaip jūs žvelgiate į paveikslą? Jūs matote jį ištisą. Iškars suprantate jo prasmę. Pavyzdžiui, tai medis ant kalvos. Jeigu žvelgsite į paveikslą kaip į atskirų spalvotų elementų rinkinį, viskas atrodytų taip: „Gabaliukas mėlyno, dar vienas gabaliukas mėlyno, gabaliukas žalio – ir tai yra medžio lapas… O štai čia dar vienas toks pats lapas“.

Mąstant mitologiškai, matomas visas medis. O užrašyti žodžiai įpratino mus matyti medį ne vientisą, o lapas po lapo.

Tarkime, atvažiavote į Vokietiją, vokiečių kalbą mokate prastai, galite parduotuvėje paprašyti vandens, papasakoti apie šeimą – ne daugiau. Ir patenkate į metalurgijos gamyklą. Ar galėsite kalbėtis apie metalurgiją, jei nežinote nė vieno žodžio šia tema? Negalėsite. Ar galėsite galvoti apie metalurgiją vokiškai? Kaip mes galvojame? Mes tariame žodžius mintyse, sujungiame juos į sakinius ir tekstus. Jūs negalėsite galvoti apie metalurgiją, jeigu nežinote su šia sfera susijusių žodžių. Žodžiai lemia mąstymo būdą. O žodžių vartojimo būdą, jų sudėliojimo į informacinius blokus būdą, nulėmė jų užrašymo būdas.

Mes iš pradžių pradėjome rašyti žodžius ant molinių lentelių, o paskui tuo pačiu būdu pradėjome mąstyti. Kitaip mąstyti mes dabar nebemokame – nėra prasmės, nes bet kokie kiti mąstymo būdai vis tiek turės būti išversti į rašto kalbą, kad mintis galima būtų kam nors perduoti. Rašte naudojama raidžių ir žodžių tvarka, griežtai nulėmė mūsų mąstymo būdą.

Ta buvo tik pirmoji revoliucija mąstymo sferoje. Revoliucija ji tapo todėl, kad tai buvo komunikacijos, informacijos perdavimo būdas – revoliucinis ir nepaprastai efektyvus. Dėl to jį pradėjo naudoti vietoje mitų pasakojimo prie laužo. Ir pergalingas šio apsikeitimo informacija būdo žygis per pasaulį pakeitė mąstymo būdą.

Paskui buvo sugalvoti ir kiti metodai perduoti informaciją. Jie lygiai taip pat keitė mąstymo būdą. Pavyzdžiui, televizija. Ji visiškai pakeitė politiką. Kitaip sakant, pakeitė mąstymo būdą tiems, į kuriuos politika nutaikyta, o pati politika prisitaikė prie šių pokyčių. Iki televizijos politikas platino tekstus. Auditoriją jo žodžiai pasiekdavo rašytine forma, visa esmė slypėjo tame, kas parašyta, atsišaukimo ar straipsnio turinyje. Atsiradus televizijai, pasisakymo turinio reikšmė sumažėjo iki 20%, svarbiau pasidarė, kaip kalbantis atrodo, kaip kalba (tai prasidėjo dar nuo radijo).

Žodis, tekstas, prasmė prarado ankstesnę reikšmę tada, kai žmonės pradėjo dalintis vaizdais, garso įrašais, judančiais paveiksliukais. Tai keitė ir tebekeičia mūsų mąstymo būdą. Tačiau kuria linkme? Kur galime pamatyti tuos pokyčius ir kur jie veda?

Prisiminkime klipinį mąstymą. Žmonės jau nebegali suvokti ilgų tekstų, jiems priimtinesni trumpi video klipai. Kodėl? Čia įvyko štai toks procesas. Informacijos perdavimas klipais efektyvesnis nei tekstais. Didesnis perdavimo greitis. Klipe pateikiama daugybė vaizdų per sekundę, teksto pavidalu ta informacija užimtų daug puslapių. Ir štai mums jau rūpi labiau vaizdai, negu turinys.

Būtent efektyvumas nulėmė klipo sėkmę. Tačiau perdavimo greitis – viena, o suvokimo greitis – visai kas kita, jis nedidėja tais pačiais tempais, mes paprasčiausiai nepajėgūs įsisavinti didesnio informacijos kiekio, nors jį pateikti visiškai įmanoma. Dėl to klipai trumpi. Nes jeigu klipas ilgesnis nei 10 minučių, mes pavargstame nuo jo ir išjungiame. Ir susiformuojame refleksą neskirti šiam informacijos blokui daug laiko. Dėl to jau nebesugebame skaityti ilgų tekstų. O iš tekstų galima gauti labai daug informacijos, jei tik skirsime jiems daugiau laiko.

Mes ir galvoti pradedame kitaip. Tai kol kas sudėtinga užfiksuoti, bet manau, kad galvoti apie vieną dalyką, viena konkrečia kryptimi žmonės pradėjo mažiau, o ateityje jie negalės galvoti apie vieną ir tą patį dalyką ilgiau nei 5-10 minučių. Paskui seka neišvengiamas persijungimas į kitą temą.

Šis reiškinys gali turėti įdomias pasekmes. 45 minučių trukmės matematikos pamoka? Sudėtingos problemos sprendimas gamykloje, kuris gali užtrukti ištisą darbo pamainą? Ateityje tokie dalykai gali tapti neįmanomi.

reklama

Tačiau klipinis mąstymas – tai tik nedidelė iliustracija. Iš esmės šitą etapą mes jau praėjome, toks mąstymas jau įsišaknijo, o dabar ateina nauja tendencija.

Mes grįžtame prie mitologinio mąstymo būdo.

Labai akivaizdus požymis – serialai, kurie tapo populiaresniais už meninius filmus. Kas yra praeities filmas? Tai apie kažką pasakojanti istorija. Buvęs kariškis visą filmą gelbėja dukrą nuo banditų. O kas yra serialas? Tai istorija apie genialų gydytoją narkomaną. O kas joje vyksta? Koks turinys? Kokia prasmė?

Mes žinome, kad žmogus, vystydamasi ir augdamas, palaipsniui pereina per visas rūšies vystymosi stadijas. Iš pradžių jis atrodo kaip mikroorganizmas, paskui kaip buožgalvis, driežiukas… Auklėjimo metu mūsų mąstymas bei sugebėjimas dirbti su informacija irgi pereina visas atitinkamas stadijas. Pradedame nuo lopšinių ir nieko nereiškiančių garsų, paskui pasakojame mažyliams mitus. Tas pačias vaikiškas pasakas – jos yra ne kas kita, kaip mitai. Jose kalba gyvūnai ir medžiai. Jose egzistuoja vienareikšmiškas gėris ir blogis. Problemos jose paprastos ir be kompromisų: gyvybė ar mirtis. O svarbiausia – pasakos vientisos. Vaikas suvokia pasaką ištisai, neskaldydamas į atskiras dalis. Ir prisimena ištisai. Galite pradėti sekti pasaką nuo bet kurios vietos – vaikas bus patenkintas. Galite kartoti šią pasaką šešis kartus iš eilės – vaikui patiks. Jis pats gali pratęsti pasaką nuo bet kurios vietos atmintinai.

Praeities filmų neįmanoma žiūrėti ne nuo pradžios, jame svarbus turinys, siužetas, įvykiai. O mitą – galima. Ir serialą galima. Serialas – tai mitas. Tokio pat tipo, kaip pasaka apie pagranduką. Turinys jam ne toks jau ir svarbus.

Ar pamenate, kas vyko penkto sezono aštuntoje serijoje? Nepamenate. Ir tai visiškai nesvarbu. Turinys nesvarbus. Ar galite atpasakoti serialą? Irgi ne? O kodėl?

Serialai – tai naujas būdas perduoti informaciją. Jie perduoda vaizdus, o pati esmė – mitas. Mes perduodame mitą vaizdais. Dėl to ir negalime atpasakoti serialo, kad visa jo prasmė slypi vaizduose, vaizdiniuose, o atpasakoti – tai perduoti tekstą, mes nemokame perduoti vaizdų ir vaizdinių tekstais. Bent jau glaustai.

Serialas yra vientisas, kaip pasaka ir mitas. Jis – vaizdinys mūsų galvoje. Tačiau jo turinio mūsų galvoje nėra – vientisu, nuosekliu, pilnu pavidalu. Ir tai jums visiškai netrukdo, tiesa? Netrukdo, kad nėra jokio turinio informacijoje, kurią jums transliuoja, kuria remdamasis susiformuojate savo pasaulėžiūrą ir mąstymo būdą. Va čia tai pokštas, ar ne tiesa?

Yra tokie ugdantys žaisliukai: šablonas su įvairių konfigūracijų angomis ir įvairių konfigūracijų kaladėlių rinkinys, jas reikia įstatyti į reikiamas skyles. O dabar įsivaizduokite, kad jums davė šabloną, kuriame visos skylės vienodos. Tai – kažkoks konkretus mitas. Mitas juk pasakoja ne apie kažką viena, o apie viską iš karto, dėl to ir skylutės vienodos.

Ir štai sėdi „patriotai“, jų šablonas pavadintas „Rusai puola“. Visos skylės apvalios. O štai sėdi „vatnikai“, jų šablonas – „Amerika puola“, o skylės jame – stačiakampės. O iš viršaus ant jų pilasi turinys: įvykiai, faktai, duomenys. Jie ima tas „kaladėles“ ir kaišioja į savas skylutes. Ir viskas puikiausiai tinka.

Kaip gi taip? O įvykis yra būtent štai toks – cilindro formos. Jis ir į apvalią skylutę lenda, ir į stačiakampę. Dėl to bet kuris faktas puikiausiai patvirtina tavo mitą. Būna, aišku, kad nukrinta piramidės formos faktas ar įvykis. Kiši, grūdi į skylę, o jis nelenda. Bet juk visi tie faktai pateikiami klipų pavidalu, o ir mąstymas pas mus klipinis, greitas, skubus. Po 15 sekundžių žmogus praranda susidomėjimą, meta piramidę šalin, nusprendęs, kad tai kažkokia klaida.

Ir stebime nuostabų vaizdą.

Kiekviena grupė žiūri nuosavą serialą, maitinasi nuosavu mitu ir transliuoja jį pasauliui. Tačiau visų serijų turinys tuose serialuose yra absoliučiai vienodas. Serijos vienodos, o serialai diametraliai priešingi. Puikumėlis? Štai toks postmodernas mūsų galvose.

Akivaizdu, kad joks turinys šioje situacijoje neturi reikšmės. Koks skirtumas? Nei faktai, nei skaičiai nebesvarbūs. Nutiko tas įvykis, ar nenutiko? Kas būtent nutiko? Velniop faktus. Mes transliuojame mitus. Mums transliuoja mitus. Su mitų sąrašu galite susipažinti per artimiausią TV naujienų laidą ar interneto portaluose. Šaltiniuose, kuriais jūs tikite.

Sveiki atvykę į akmens amžių su video blog’ais!

Šaltinis