Vilkai ir avys. Ar įmanomas socialinis teisingumas?

XX amžiuje tapome liudininkais, kaip žlugo viena didžiausių iliuzijų per visą žmonijos istoriją – socialinio teisingumo mitas. Atseit, suorganizuosime teisingą turtų paskirstymą, sukursime teisingą valstybės valdymo mechanizmą, prirašysime krūvą teisingų įstatymų, ir bus mums laimė neišpasakyta.

Kodėl tai iliuzija? Nejaugi neįmanomas socialinis teisingumas?

Įmanomas. Tik pasiekiamas jis ne kuriant „teisingą visuomenę“. Jokia santvarka pati savaime negali garantuoti socialinio teisingumo.

Kodėl?

O todėl, kad žmonės pasidaliję į plėšrūnus ir žolėdžius.

Žolėdžiai – tai dauguma iš mūsų. Tai tie, kurie gamtos resursus paverčia savo gyvenimo sąlygomis. Dirba, paprasčiau tariant, kad viskuo apsirūpintų ir išgyventų.

reklama

Plėšrūnai – mažuma. Jie įsikūrę pačiame piramidės viršuje ir savo gyvenimo sąlygas susikuria mūsų, žolėdžių, pagalba. Žmonių visuomenėje šis procesas įgyvendinamas per karus, plėšimus, valstybę, verslą.

Šitas pasiskirstymas galutinis ir neatšaukiamas. Žmonės visada bus susiskirstę į vilkus ir avis. Ir nieko su tuo nepadarysi.

O jau vilkai visada suras būdų apeiti savo interesų labui bet kokias jų kelyje pasitaikiusias kliūtis. Apeis ir patį teisingiausią „turtų perskirstymą“, ir „teisingą valstybės valdymo modelį“, ir „teisingus įstatymus“. Tokia jų prigimtis. Kai kam tokioje mieloje Tarybų Sąjungoje irgi buvo milijonai pavyzdžių, kaip komunistiniai vilkai, tarybinės nomenklatūros nariai, pelnėsi iš tarybinių proletariškų avinų darbo.

Reiškia, socialinis teisingumas neįmanomas?

Dar kartą pasikartosiu: įmanomas.

Vienintelio įmanomo socialinio teisingumo modelio pavadinimas: „Ir vilkai sotūs, ir avys sveikos“.

Kitaip sakant, viskas paprasta ir aišku – balansas, labai subtili socialinė santvarka, leidžianti ir vilkams, ir avinams gyvuoti drauge, užimant savas ekologines nišas.

Ir balansą šitą suformuoja ne kažkokios „santvarkos“, jos gali būti pačios įvairiausios. Jų viduje turi vykti kasdieninė šio balanso analizė, kasdieninis reguliavimas: „Kaip ten avinai? Sveiki? Vilkai sotūs? Ne? Reikia reguliuoti!“

Tiesą sakant, tik tokia santvarka ir įmanoma, nepaisant didelio asortimento įvairiausių iki šiol gyvavusių santvarkų, turto valdymo formų, valstybinių struktūrų ir teisės modelių. Tokią santvarką sąlygiškai galima pavadinti socializmu. O tipologiškai jis gali turėti dvi rūšis – kairįjį ir dešinįjį socializmą.

reklama

Kairysis – kai vilkų ir avinų interesų balansą seka avinai. Išrenka iš savo tarpo „tautos atstovus“, „tarybas“ – šie organai ir reguliuoja procesus. Tačiau ilgai tokia struktūra neišsilaikys. Socialiniai plėšrūnai ir parazituojantys elementai labai greitai susiglemžia pačias šilčiausias vieteles, stenėdami apsigaubia avių kailiais ir pradeda patys vietoje avių reguliuoti interesų balansą. Kai jiems galiausiai tai įkyrės, kailiukus jie nusimes ir iš po jų pasirodys liberalų fizionomijos.

Dešinysis socializmas – kai ir vilkai pagaliau susiprotėja, jog principas „iš vilkai sotūs, ir avys sveikos“ – labai netgi neblogas dalykėlis. Ir tada patys plėšrūnai pradeda reguliuoti visuomenės procesus tokiu būdu, kad ir vieniems, ir kitiems gyventi būtų daugmaž komfortiška. XX amžiaus antrosios pusės Vakarų Europa gyveno būtent šitaip.

Kalbant apie socialinį teisingumą, nereikia pamiršti dviejų svarbiausių dalykų.

• Nebūna „teisingų“ visuomenės santvarkų. „Nulaužti“ sistemą savo naudai – vilkams tai kelių dešimtmečių reikalas. Kartais užtrunka ilgiau.
• Socialinis teisingumas – kasdieninio reguliavimo rezultatas. Reguliavimo, kurio tikslas – sukurti daugmaž komfortiškas sąlygas ir vilkams, ir avims.

Ir suveiks tai tik tuo atveju, jei pačioje piramidės viršūnėje šis principas įsitvirtins galutinai. Ir bet kuris, net labiausiai nususęs vilkiško elito atstovas, turės pilną teisę pasakyti apie save, kad jis naktimis nemiega, rūpindamasi, kaip ten liaudis gyvena.

Štai, tiesą sakant, ir viskas. Jokių kitokių socialinių teisingumų artimiausioje ateityje nenusimato.

Šaltinis