Namų jaukumas – ne išblizgintos grindys

„Net jeigu tu negaminsi pietų, aš galiu su tuo susitaikyti. Tačiau nedaryk taip, kad man nesinorėtų grįžti namo dėl tavo nesibaigiančio ir nuolatinio nepasitenkinimo. Namuose aš noriu ilsėtis, o ne santykius aiškintis“.

Šiuos žodžius išgirdau iš vyro kaip atsaką į priekaištus, kad jis visiškai nevertina mano pastangų kuriant namuose jaukumą. Tai įvyko pačioje santuokos pradžioje. Man tada atrodė, kad sąžiningai atlieku savo įsipareigojimų dalį. Įsipareigojimų, kuriuos įpiršo visuotinai priimti stereotipai apie žmonos pareigas.

Ir staiga tokia frazė… Kaip kibiras šalto vandens ant galvos… Ilgai ją virškinau, stengdamasi suprasti, ką ji reiškia iš tikrųjų.

Namuose aš noriu ilsėtis

Aš šventai tikėjau mitu, kad žmona yra visų pirma mama ir šeimininkė. Kitas funkcijas galima atlikti pagal pageidavimą, jeigu liks laiko. Galėjau tvirtai pasakyti, kad viską darau teisingai, kaip ir dera teisingai žmonai. Tik galvojau aš viena, o jaučiau visai ką kita. Žodžiai ir poelgiai gali meluoti, o jausmai – niekada. Galima apgauti kitus, o nuo savęs tiesos nepaslėpsi.

O tiesa buvo paprasta: man nuobodu užsiimti namų reikalais. Esu greitų ir paprastų patiekalų šalininkė ir nemėgstu daug laiko praleisti prie viryklės. Išėjusi pasivaikščioti su sūnumi, esu linkusi paskaityti knygą, o ne lipdyti drauge su juo smėlio pyragus. Man patinka ilgai miegoti rytais, ignoruojant dienos režimą. Aš nemėgstu kalbėti apie svetimus vaikus, jų pasiekimus, primaitinimus ir kitas panašias temas su mamomis vaikų aikštelėje. Aš noriu į darbą, man labiau priimtina pasamdyti auklę, nei pamažu kraustytis iš proto nuo monotoniškų namų pareigų…

reklama

Šiandien aš atvirai jums apie tai pasakoju. O prieš kelis metus jaučiau dėl šių minčių klaikią gėdą. Iš vidaus mane draskė konfliktas tarp „noriu“ ir „privalau“, o vidinis kritikas buvo vienvaldis mano proto valdovas. Geruoju baigtis tai negalėjo – tik skandalais, išpūstais tuščioje vietoje, nervų priepuoliais, energijos stygiumi ir kaltės jausmu – aš pasibjaurėtina žmona, mama ir apskritai bjaurus žmogus.

Ištverti tai sunku, kartais nepakeliama. Kyla pagunda permesti savo jausmus kitam žmogui. „Ne aš pikta ir susierzinusi, o tu piktas ir nedėmesingas. Ne aš pastoviai nepatenkinta, o tu ieškai progos susibarti. Dėl tavęs aš šiandien vadžias paleidau. Jeigu ne tavo elgesys, mums viskas būtų gerai“.

Kai nustojame girdėti nuosavus jausmus, nenorime susitaikyti su savo dvilype prigimtimi, slepiame nepatrauklią asmenybės dalį į šešėlį, pradedame naudoti psichologinės gynybos taktikas: projekcijas, neigimą, atsakomybės už savo būseną perkėlimą kitam žmogui.

Po minėtos vyro frazės pasidarė akivaizdu, kad jaukumas namuose, į kurį įsikibau kaip maniakė, priklauso ne nuo išblizgintų grindų ir sterilios virtuvės, o nuo išvalytos nuo pačių įvairiausių tarakonų galvos. Daugelis gyvena taip, o ne kitaip, nes įsitikinę, kad taip normalu, taip priklauso. Mūsų galvos prikimštos mitų, kaip teisingai elgtis, kad šeima ir visuomenė mus pripažintų. „Ką žmonės pasakys?“ – tampa mums vos ne svarbiausiu gyvenimo orientyru.

Jausdamos, kad neatitinkame socialinių lūkesčių, mes pradedame save laikyti nepasiekusiomis visuotinai priimtų standartų ir bandome tai koreguoti. Kiekvieną dieną atsiranda vis naujų versijų, kokia turėtų būti normali moteris, o taip pat normalūs vyrai ir normalūs santykiai. Gyvename nesiliaujančioje įtampoje ir nerime, vis baiminamės, ar dar tebeatitinkame socialines normas.

Šeimyniniuose santykiuose bene daugiausia šitų socialinių standartų. Pateikiamas ilgiausias jų sąrašas, o mes pradedame tikrintis, ar juos atitinkame, menkiausias neatitikimas – ir užplūsta kaltės bei baimės banga: „O ką, jeigu aš bloga žmona ir mama?“

Štai keli tokie mitai, kuriais buvau užsikrėtusi pati:

• Mylinti moteris visada rūpinasi namų jaukumu;
• Moteris atsakinga už santykius šeimoje;
• Mylinti mama privalo visą laisvą laiką skirti vaikui ir jo interesams;
• Vyras ir žmona – mylinčios puselės, suprantančios viena kitą be žodžių;
• Nuo gerų žmonų vyrai nebėga.

Socialiniai standartai drauge su šeimose įsisavintais mitais gali baigtis situacija, kai išoriškos gerovės fone abu partneriai gali jausti didėjančią įtampą ir nepasitenkinimą.

reklama

Atsisakymas pripažinti jausmus, kurie nesutelpa standartiniuose rėmuose – tiesus kelias į neurotišką nerimą.

Išeitis – nebeslėpti gėdos, neneigti tiesos, nedėvėti socialinių kaukių, o išlieti susikaupusį nerimą į išorę, atvirai kalbėti apie tai, kokios esame iš tikrųjų. Tai didelė rizika, jokių garantijų ir reikia turėti daug drąsos kad pasiryžtum šiam žingsniui. Teks suvokti, kad esme daug gilesnės ir sudėtingesnės nei kiti mus įsivaizduoja. Svarbu laiku pasitraukti nuo socialinių šablonų pakankamu atstumu, kad turėtume galimybę įvertinti, ar tinka jie jūsų gyvenimui.

• Jeigu aš nesu vienareikšmiškai gera, tai kokia gi aš iš tikrųjų?
• Ką darysiu su naujomis žiniomis apie tikrąją save?
• Kokią kainą esu pasirengusi sumokėti už galimybę būti savimi?
• Kaip toliau gyvensiu su šiomis žiniomis apie save?
• Kur ieškosiu paramos ir palaikymo?

Vidinių problemų sprendimas trukdo socialiai adaptuotis, išlaisvina mūsų šešėlinę energiją ir suteikia laisvę. Pripažindamos savo vientisumą, pripažindamos tuos jausmus, kuriuos anksčiau sau draudėme, įgyjame teisę būti savimi. Ir tik tada galime kitiems suteikti teisę būti kitokiais, nepanašiais į mus.

Santykiai – tai ištisa jausmų ir jų atspalvių gama. Jie įmanomi su žmonėmis, kurie į mus nepanašūs, skiriasi nuo mūsų tiek, kad atsiranda galimybė geriau suprasti save jų draugijoje. Kaip DNR molekulės, santykiai turi savo nepakartojamą, unikalią struktūrą ir neturi nieko bendro su tais rėmais, į kuriuos kaip į narvą mus sugena visuomenė. Įgrūsti santykius į šeimyninių mitų ir socialinių nuostatų narvą – reiškia atimti iš jų augimo ir vystymosi energiją. Santykius turi reguliuoti sutuoktinių susitarimai, atsižvelgiantys į partnerių stiprias ir silpnas puses, jų jausmus ir interesus, jų supratimą, kas yra gėris ir blogis. Ir tas susitarimas galioja tik jiems vieniems.

Šeimyniniai mitai labai lengvai sukuriami ir labai sunkiai nuvainikuojami, ypač jei mes patys jais šventai tikime. Tačiau pakanka sugretinti juos su realybe ir pamatysime, kad nė vienas toks mitas neprideda laimės gyvenime.

Įsižiūrėkite į savo santykius.

• Kokios iš kitų perimtos nuostatos blokuoja energiją juose?
• Šios mintys suteikia jums laimę ir laisvę, ar verčia jausti kaltę ir nusivylimą?
• Jos vysto, tobulina santykius, ar jiems trukdo?
• Kas atsitiks santykiams ir jums pačioms, jei viską paliksite kaip yra?

Yra apie ką pamąstyti, tiesa?

Šaltinis