Artūras Judžentis: „Lituanistika yra žlugdoma planingai“

propatria.lt nuotr.

Žinią, kad Tautos išrinkta valdžia ketina naikinti Tautą teigiančius lituanistikos institutus, daugelis sutiko kaip smūgį iš pasalų. Tačiau...

Kai valdžia panoro įsileisti į pasus svetimas raides, mes pasakėme nieko tokio, sugyvenkime su lenkais draugiškai;

Kai sostinės meras ėmė kabinėti gatvių pavadinimus užsienio kalba, mes sakėme nieko tokio, tai tik kelios lentelės;

Kai Vilniaus universitete sumenkintos ir pakištos po kitais vardais lituanistikos katedros, irgi sakėme nieko tokio, vis tiek jos kažkur yra;

Kai švietimo ministrės įsakymu iš valstybinio lietuvių kalbos egzamino buvo išbraukta lietuvių literatūra (tapo nebeprivaloma), pakartojome nieko tokio, nieko tokio.

Kai Seime išplaukė siūlymas atitinkamoms savivaldybėms leisti dvikalbystę, pasakėme, nieko tokio, juk tokių savivaldybių mažuma;

Nieko tokio, kad Vyriausybėje jau parengtas projektas suplakti ir Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos institutus, Lietuvos kultūros tyrimų bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą į humanitarinių tyrimų centrą?

Lituanistikos stiprinimo sąjūdžio iniciatorius kalbininkas dr. Artūras Judžentis sako: trauktis nebėra kur.

- Kuo ypatingas šitas laikas?

- Baugus laikas. Sakyčiau, permainų labai daug, jų ir laukiama, ir bijoma. Daug nusivylusių, įsibaiminusių žmonių, daug praradusių viltį, užsidariusių, pasitraukusių iš viešojo gyvenimo, daug piktų ant viso pasaulio, bet tuo pačiu yra ir tam tikro verslo optimizmo ir juo paremto tikėjimo ateitimi. Toks priešpriešų laikas. Žmonių bei vertybių priešpriešos laikas.

reklama

- Kodėl sakote „trauktis nebėra kur“?

- Lituanistika kaip mokslas saugo, stiprina lietuvių tautą, padeda atskleisti lietuvybės esmę ir pasako, kas mes tokie. Istorijos, tautosakos, kalbos tyrimai išgrynina, kas per šimtmečius kauptoje tautosakoje, kalboje, liaudies kultūroje yra užkoduota, ko mes galbūt nebejaučiame, nebesuprantame, ką esame primiršę, ir suaktualinę vėl grąžina mums į šiandieną. Lituanistikos mokslai yra svarbūs bet kuriuo metu, nes jie skirti tautos sveikatai, tautos stiprybei, o tauta yra valstybės steigėja. Jeigu yra sveika ir stipri tauta, tai stipri ir sveika esti valstybė. Šiuo metu Europos Sąjunga išgyvena didelę krizę, kurioje ryškėja jai priklausančių valstybių skaidymasis, keliantis pasirinkimo klausimą. Kur link suks Lietuva, prie ko dėsis: prie federalistinių idėjų šalininkės Vakarų Europos ar valstybių savarankiškumą ginančios Centrinės Europos. Klausimas juo labiau aštrus, nes Lietuvoje valstybės lygiu nei keliami, nei sprendžiami tautinės tapatybės, savimonės, tautos kultūros, pagaliau tautinės valstybės ateities klausimai. Mūsų politikai jų beveik nekelia ir nesvarsto.

- Jie vengia žodžio „tauta“...

- Būtent. Dabar vyksta tautinių jėgų ir globalistų, arba naujųjų liberalų, kurių ideologija yra įsivyravusi Lietuvoje, žūtbūtinė kova. Sakyčiau, Lietuva yra tapusi tokio didelio socialinio eksperimento lauku, kurio tikslas - sukurti naują „europiečio“ tapatybę, o mes beveik neturime jokių saugiklių. Didieji ideologai, be abejo, yra ne Lietuvoje, į Lietuvą perkeliamos jų idėjos iš Vakarų, iš Šiaurės. Bandoma (kaip genderizmo idėjų atveju) jas brukte brukti per darželius, per pradžios mokyklas, tėvų neatsiklausus, vadinasi, neatsiklausus visuomenės, neatsiklausus tautos. Ir lituanistika yra žlugdoma planingai, nedideliais žingsneliais, maždaug nuo 2008 metų. Manyčiau, kad tai irgi yra sudėtinio plano sukurti „naująjį europietį“ dalis. Lietuva tampa tarsi bandymų poligonu, netgi jo avangardu. Kaip tik todėl, kad mūsų valstybė yra nusilpusi, o tauta nukraujavusi. Tuo yra naudojamasi, tam skiriamos didelės lėšos, kuriomis susigundo mūsų politikai, siunčiami įvairūs patarėjai, steigiamos visuomeninės organizacijos, - tokiais ir panašiais būdais bandoma užvaldyti valstybę.

- Rasi, ji jau užvaldyta iš vidaus...

- Pastaraisiais metais ypač išryškėjo spaudimas vyriausybės lygmeniu. Sprendžiant iš priimamų sprendimų galima teigti, kad Lietuvoje vykdoma jau nebe lietuvių tautos, o Europos neoliberalų valia: priimami sprendimai, leidžiantys abitūros egzaminuose nebesiremti lietuvių autoriais, siūloma sulieti lituanistikos institutus, pažeidinėjamas lietuvių kalbos statusas (kai kuriose institucijose jau galima kreiptis ir gauti atsakymą ne tik valstybine kalba)... Visa tai susideda į vieną paveikslą ir rodyte rodo, kad Lietuvoje planingai vykdomas socialinis (ir politinis) eksperimentas.

- Valdininkai ginasi, jog pakeista lietuvių egzamino tvarka neva plės moksleivių akiratį, kad sujungiant institutus, be kita ko, bus sprendžiami... „tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo“ uždaviniai...

- Sveiku protu suvokti to neįmanoma. Manyčiau, kad tai tiesioginis kažkokios europinės direktyvos vertinys, vienas iš tų, kuriais vadovaujasi mūsų ministerija ir kitos institucijos, ir kurių formuluočių jie nė patys gerai nesupranta. O ko vertas terminas „globali Lietuva“?! Ar kur nors teko girdėti apie globalią Airiją, globalią Lenkiją ar Angliją?..

reklama

- Girdėjau „globalią Tauragę“; šią iniciatyvą laimino pati prezidentė, o puslapis internete kasdien ragina tapti „globaliu tauragiškiu“...

- Labai apmaudu tai girdėti.

- Tačiau būkime biedni, bet teisingi. Žiauriausia yra tai, kad patys lituanistai, regis, ne itin išgyvena, matydami šituos lituanistikos žlugdymo ženklus. Kaip paaiškinti tokią lituanistų išdavystę?

- Kodėl taip atsitiko, nėra lengva pasakyti, nes viskas vyko lėtai, palengvėle. Visų pirma turbūt turėtume prisiminti, kad atgavus Nepriklausomybę, įvyko visuomenės persiskirstymas, išsisluoksniavimas ir inteligentų vaidmuo visuomenėje buvo nuvertintas. Buvo nesuprasta, kad tautai reikia vedlių, moralės mokytojų ir autoritetų. Be to, mokslininkų, dėstytojų, mokytojų darbas Lietuvoje buvo ir iki šiol yra neteisingai, neproporcingai atlyginamas. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra tam tikra atlyginimų koeficientų sistema, pagal kurią mokslininko pareigybė prilyginama, tarkim, inžinieriaus ar tam tikro valstybės tarnautojo darbui ir jie visi gauna tai kategorijai būdingus atlyginimus. Kadangi Lietuvoje net nebuvo bandoma ieškoti teisingos apmokėjimo sistemos, mokslininkai buvo priversti imtis kelių darbų. Šiandien vertinant institutus tarsi priekaištaujama, kad nemaža dalis darbuotojų dar dirba ir kitą darbą. Bet jie buvo priversti to griebtis, nes iš jų atlyginimų buvo neįmanoma išlaikyti šeimos. Šitaip bėgiodami iš vietos į vietą, jie, žinoma, tampa amatininkais ir pameta iš galvos (tai daugiau būdinga mano kartos žmonėms) svarbiausią dalyką – kad darbas turi būti prasmingas...

- ...užuot tarnavęs peninčiai rankai?..

- Iš tiesų radosi tuščio projektinio darbo tik dėl pinigų. Nemaža yra tokių, sakyčiau, šiukšlių, kai perrašoma tai, kas jau buvo anksčiau parašyta, kai ką pakeičiant, pritaikant ir panašiai. Taip žmogus po truputį įsisuka į tam tikrą ratą, iš kurio sunku išeiti be kokio nors postūmio, kokios nors nesėkmės, kad pamatytum iš šalies, į ką esi pavirtęs arba paverstas. Manyčiau, kad sistema, t. y. valstybės aparatas, bent iš dalies yra tyčia nustatęs tokią nelygybę ir nė nebando esmingai jos keisti.

- Koks tikslas tai daryti tyčia?

- Tikslas toks ir yra - paversti žmones, kurie geba mąstyti Tautos kategorijomis, nuo valdžios priklausomais sraigteliais...

-... kad rytą vakarą rūpintųsi fiziniu išgyvenimu?

- Daugiau niekuo - tik išgyvenimu. Gal vadinti tai inteligentijos genocidu būtų per stipru, tačiau neabejotinai tai yra jos naikinimas, atskyrimas nuo tautos.

- Užtat taip skaudžiai juntame autoritetų stygių.

- Jų vis mažiau. Vyresni po truputėlį išeina, o iš jaunesnės kartos tik pavieniai stiprūs žmonės gali išaugti į tautos vedlius. Ir tai suprantama: sumenkusi ir sumenkinta visa švietimo sistema nuo mokyklos iki universiteto, nusilpę visa, kas gyvybiškai svarbu tautos dvasiai palaikyti – Lietuvos istorija, lietuvių kalba, literatūra, etnologija; kultūros, filosofijos tyrimai. Neišvengiamų nuostolių tauta patirs ir jungiant universitetus: daugelis katedrų nukraujuos, jų dėstytojai ir mokslininkai išsisklaidys. Jungiant lituanistikos institutus siekiama to paties - susilpninti lituanistiką.

- Lituanistikos stiprinimo sąjūdis buvo įkurtas kovo pradžioje. Kas jus įkvėpė šiai nedėkingai veiklai?

- Įkvėpimas čia niekuo dėtas. To imuosi iš reikalo, iš bėdos, nes galbūt anksčiau už kitus pamačiau, kas vyksta aplinkui, ir geriau negu kiti suvokiu būtinybę šitai savivalei pasipriešinti. Jei jos artimiausiu metu nesustabdysime, bus padaryta sunkiai atitaisoma žala tautos kultūrai ir mokslui, kuriuos atkūrinėti gali tekti dešimtmečiais. Būtent dabar yra tas lūžio metas, kai reikia telktis iš paskutinių jėgų, ir ne tik lituanistams, bet įvairių profesijų, įvairaus amžiaus, įvairiausio socialinio statuso žmonėms. Stiprinti tautos kultūrą reiškia stiprinti pačią Tautą. Visomis išgalėmis dar kartą bandant pakilti.