Vytautas Sinica. Penkios tezės apie genderizmą

Dalinamės su skaitytojais LRT radijo laidos įrašu, kuriame genderizmo tematika diskutavo VU filosofijos doktorantas Vytautas Sinica ir VU Lyčių studijų centro vadovė dr. Margarita Jankauskaitė.Įrašą palydi V. Sinicos socialiniuose tinkluose paskelbtas komentaras, išdėstantis dėl laidos specifikos eteryje neįvardytus akcentus. 

Pirma, translytiškumas yra psichologinis sutrikimas ir todėl nuo jo kenčiančiam žmogui turi būti padedama psichologinėmis priemonėmis, o ne operancijomis ir ne visuomenės prisitaikymu prie jo sutrikusio savęs suvokimo. 

Universali taisyklė, kad esant bet kokiam tapatumo sutrikimui (kai žmogus save laiko tuo, kuo nėra), visuomenė neprisitaiko. Bulimikai negydomi riebalų nusiurbimu, diabetikai negydomi psichoterapija. Pasivadinęs Napoleonu arba kiniečiu, arba 60-mečiu, arba šuniuku nesulauksiu jūsų palaikymo. Visais atvejais bus stengiamasi man padėti susitaikyti su tuo, kas esu iš tikrųjų, o ne prisitaikoma prie mano iliuzijų. Vienintelė išimtis yra lytis. Jeigu žmogus nepriima savo lyties, visuomenė turėtų prisitaikyti prie jo fantazijų. Tai nėra teisinga, o žalinga ir pačiam žmogui (kuriam susitaikyti su savimi turėtų padėti psichologai, psichiatrai ir kiti specialistai, tai vyksta ir pavyksta, nors ir kaip nekorektiška apie tai kalbėti), ir visuomenei, kuri yra prievartaujama tikėti ar apsimesti, kad tiki tuo, kas akivaizdžiai prieštarauja jų patiriamai tikrovei.

reklama

Antra, ši unikali išimtis lyties tapatumo sutrikimui sukurta dėl grynai ideologinių priežasčių.

Genderizmas kaip teorija, teigianti, kad lytis gali būti kintanti ir nepriklausoma nuo biologinės lyties yra radikali konstruktyvizmo atmaina, neigianti biologinį apibrėžtumą. Pokariu universitetuose ir visuomenėse išpopuliarėjo visą modernybę lėtai brendusi teorija (tikėjimas?), kad viskas yra sąmonės konstruktai, o ne objeketyviai duota prigimties. Prie to prisidėjo naujasis marksizmas, šias idėjas pavertęs politine išsilaisvinimo iš normų ir tapatybių dauginimo programa. Darbininkų klasė netiko išsilaisvinimui, tačiau tikėtasi, kad tiks įvairiausios tapatybių grupės, „mažumos“. Taip gimė tapatybių politika (identity politics). H. Marcuse skelbė, kad įvairovė ir skirtumai yra vertingi savaime, o tolerancija turi būti selektyvi – iškelti mažumas ir pritildyti vyraujančias, „dominuojančias“ grupes. Visiems lygiai taikomą toleranciją jis vadino represyvia, nes ši saugo esamus galios santykius. Šios idėjos yra tiesioginis lyčių kvotų, politkorektiškumo, neapykantos kalbos ir kitų absoliučiai antiliberalių naujovių šaltinis. Genderizmas tėra šios tikrovės perkūrimo programos dalis lyčių srityje. Tam pasidavė ir politikai, ir didelė dalis psichologų bendruomenės. Teorijai, kad lytis yra socialiai konstruojama, nepritariantys mokslininkai yra marginalizuojami, jų tyrimų projektai nefinansuojami.

Trečia, sutrikusio tapatumo žmonės prisidengia itin retais atvejais fiziškai sutrikusio lytiškumo žmonėmis. 

Laidoje užsiminiau, kad nors lytį lemia chromosomos ir yra tik dvi lytys – vyras ir moteris, – esama nepaprastai retų atvejų, kai translytiškumas yra ne tapatumo sutrikimas (psichologinė problema), o realus biologinis reiškinys (fiziologinė problema). Oponentė pasigavo šią tezę, sakydama, kad būtent dėl šių žmonių ir reikia įteisinti lyties keitimą ir kitas norimas „translyčių teises“, taip pat, kad šių žmonių yra 2-4 proc. (kiek yra homoseksualų ir transseksualų apskritai). Tai klaidina, nes iš tiesų šie fiziškai translyčiai asmenys yra retenybė ne tik visuomenėje, bet ir tarp vadinamųjų transseksualų. Žmonės, tiesiog galvojantys, kad yra/norėtų būti kitos lyties, savo politinėje kovoje prisidengia šiais labai retais iš tiesų kenčiančių žmonių atvejais. Šie atvejai (Klainfelterio, Ternerio, XXY sindromas ir kiti) pasitaiko 1 iš 1000 ar net 1 iš 2500 naujagimių, o ir tada nebūtinai reiškia tokius požymius, kad vaikas pasijustų esantis kitos lyties. Kitaip tariant, tarp pačių tariamų transseksualų (psichologinį tapatybės sutrikimą turinčių žmonių) šie atvejai sudaro vienženklį procentą. Tokių apsigimimų (grubus žodis, bet, deja, taip ir yra) egzistavimas nesukuria trečios lyties ar trisdešimties lyčių, priešingai, kaip buvę ir taip ir yra dvi lytys ir mažytė dalis sutrikimų, kurie dažniausiai yra chirurgiškai ir kitaip sutvarkomi, o jei ir ne, nesukuria naujos tikrovės.

reklama

Ketvirta, žalojant gyvenimus konstruojamos vis naujos seksualinės mažumos. 

Tai labai susijęs kitas laidos momentas. M. Jankauskaitė paminėjo, o aš nesureagavau į tai, kad esą gerai, jog dabar vadinamiesiems interseksualams (žmonėms, gimusiems su abiejų lyčių išoriniais požymiais) yra nebepriskiama labiau išreikšta lytis ir taip leidžiama gyventi pilnavertį gyvenimą, o plinta praktika palikti dvilypius požymius ir leisti pasirinkti sulaukus brandos – būti vyru, moterimi ar kaip dabar populiarėja tą leidžiančiose šalyse – nei tuo, nei tuo. Šie žmonės atstovauja penktąją raidę I samtrumpoje LGBTI. Raidžių santrumpoje vis daugėja, nes būtent tokiais būdais yra sukuriami vis nauji lyties tapatumai, kur jų anksčiau tiesiog nebuvo. M. Jankauskaitės požiūriu tai yra labai gerai. Mano supratimu, tai siaubingas žmonių gyvenimų žalojimas.

Penkta, tariamas vaikų translytiškumas tėra lytiškumo pažinimo dalis ir jokiu būdu negali būti „gydomas“ „lyties keitimu“. 

Laidoje lygiai taip pat neteko progos sureaguoti ir į M. Jankauskaitės tezę, kad reikia „savo translytiškumą atradusiems vaikams“ padėti priimti naująją tapatybę. Čia dar vienas gyvenimų žalojimo atvejis. Vaikų „translytiškumas“ yra paprasčiausias brendimo etapas, kai susidomima lytimi. Nei 8, nei 13 metų vaikas negali būti translytis, nes jis savo lyties tapatumo dar apskritai nėra suvokęs. Ypač JAV ir Skandinavijoje išpopuliarėjusi mada skatinti kitokio lytiškumo ieškojimą (Švedijos darželiuose berniukai rengiami suknelėmis, kad neaugtų stereotipuose) ne tik ženkliai padidino „transseksualų“ skaičių, bet ir lems pastangų atstatyti ankstesnę, prigimtinę lytį gausėjimą, mat – nors lyties atstatymas ir taip yra dažnas ir plintantis reiškinys – šie tragiški atvejai ypač būdingi, kai lyties keitimas atliekamas dėl paauglystėje „diagnozuoto“ „translytiškumo“. Vaikai nebūna translyčiai, vaikai būna ideologija užsikrėtusių suaugusiųjų aukos.