Prognozė: iki 2030-iųjų virš ⅔ pasaulio turtų valdys vos 1% gyventojų

Kaip žinia, jau dabar daugiau nei pusė pasaulio turtų, netgi remiantis oficialiais skaičiavimais, priklauso 1% žemės gyventojų, nedidelei saujai buržujų, monopolinių kapitalistų – bankininkų, fabrikantų, spekuliantų, o 2017-aisiais ši viršūnėlė pasisavino daugiau kaip 82% sukurtų medžiaginių gėrybių. Lyg to būtų maža tais pačiais metais „Oxfam“ konstatavo, kad vos 8 asmenims priklauso didesni turtai, kaip 3,5 mlrd. planetos varguolių. Tokie yra faktai, bet, kaip sakoma, kuo toliau – tuo gražiau...

Tuo galime įsitikinti pasiskaitę britų laikraščio „The Guardian“ paskelbtą prognozę, anot kurios skaičiavimų, tęsiantis nuo 2008-ųjų pasaulinio kapitalizmo krizės besitęsiančioms tendencijoms, iki 2030-ųjų socialinė nelygybė viso pasaulio mastu išaugsianti dar labiau: minėtajam viršutiniam 1% priklausysią nebe pusė, bet daugiau kaip 62% planetoje esančių turtų, t. y. maždaug ⅔.

Niekam ne paslaptis, kad minėtoji krizė, 2008-2009 m. sankirtoje smarkiai smogusi ir Lietuvai, didžiausią naštą sumetė ne ant vadinamojo elito, bet būtent liaudies pečių. Neretu atveju darbo žmonės – darbininkai, tarnautojai bei „ant savęs“ dirbantys smulkieji verslininkai – patekę grobuoniško kapitalo mėsmalėn, būdavo ne šiaip nustekenami, bet ir visai užsmaugiami paskolų, išvejami iš namų, „teisėtai“ apiplėšiami antstolių.

reklama

Tuo tarpu buržujų turtai tik augo. Ko neslepia net „Delfis“, dar šių, 2018-ųjų metų pradžioje paskelbęs straipsnį apie bankus, kurie „per stambūs, kad žlugtų“. Faktai tokie: „JPMorgan Chase“ turtas išaugęs iki 2,56 trln. JAV dolerių, t. y. beveik padvigubėjęs nuo 2006-ųjų; „Bank of America“, tuo tarpu, per tą patį laiką išaugęs 56%, iki 2,28 trln. JAV dolerių; o štai „Wells Fargo“ turtai, siekiantys 1,93 trln. JAV dolerių, nuo 2006-ųjų išaugę daugiau kaip 300%. Panašiai ir su eile kitų stambaus finansinio kapitalo ryklių.

Bet ką tuo tarpu veikia vadinamosios „demokratinės“ neva „laisvojo“ pasaulio vyriausybės? Arba universitetų katedrose susėdęs „intelektualinis elitas“? Geriausiu atveju, kaip mūsuose R. Kuodis, tik postringauja apie progresinius pajamų mokesčius, arba davatkiškai moralizuoja apie „socialiai atsakingą“ biznį. Bet kaip nekalta mergelė netampa vaiko motina, lygiai taip pat ir kapitalistinis biznis, kiek jam lemta kažką pasiekti, nebūna „etiškas“.

Viskas pajungta pridedamosios vertės „kalimui“ – tokia vidujinė sistemos logika. Ir čia nereikia išradinėti dviračio – viską iš esmės dar 19-ame amžiuje nusakė K. Marksas savo „Kapitale“ – problema slypi tame, kad dirba didžiausios minios, o pasisavina – nedidelė saujelė.

Kodėl taip yra?

Nes gamybos įrankiai, visuomenės pragyvenimo reikmės nuosavybės teise randasi ne pačių dirbančiųjų, bet saujelės privatinių savininkų – buržujų kapitalistų – rankose. Todėl nenuostabu, kad būtent jie galiausiai ir komanduoja visoms vyriausybėms. Ar JAV, ar Rusijoje, ar Britanijoje, ar Prancūzijoje – juolab tokių didžiųjų galybių žaisliuku tesančioje Lietuvoje.

Kaip nurodė marksizmo klasikai: šiuolaikinių valstybių valdžios – tik komitetai, tvarkantys bendruosius visos buržujų klasės reikalus.* Tad ko tikėtis? Tik vieno – kad jie ir aptarnaus šiuos reikalus. Ką ir matome. Nors štai minėtame „The Guardian“ straipsnyje reiškiamas kai kurių veikėjų nerimas dėl besiklostančios situacijos – mat tokia smarki nelygybė, girdi, galinti iššaukti „apačių“ pyktį, destabilizuoti visuomenę.

reklama

Be abejo, gali. Ir tikrai tai padarys. Tačiau kosmetinės reformos esmės nepakeis. „Geriausiu atveju“ tik bus laikinai pasuktas atgal istorijos ratas tik tam, kad paskui imtų vėl važiuoti pirmyn. Teigiama, be kita ko, esą panašios padėties su nelygybe būta 1913-aisiais metais. Kitaip sakant – Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.

Tai daug ką pasako – mat šio karo apogėjuje, 1917-ųjų gale buvusios Rusijos imperijos žemėse įsižiebusi Didžioji Spalio socialistinė revoliucija davė pradžią naujai epochai, išvesdama istorijos arenon naujo tipo valstybę, 1923-aisiais įgavusią Tarybų Sąjungos pavidalą, kuri kapitalo valdžią pakeitė darbo valdžia, o privatinę nuosavybę – visuomenine.

Susikūrusi alternatyvi kapitalizmui santvarka, kokie bebūtų buvę to realiai egzistavusiojo socializmo trūkumai, iš esmės pakeitė pasaulinę jėgų pusiausvyrą ne šiaip geopolitiškai, bet klasiškai – susidūrę akis į akį su proletarinės revoliucijos pavojumi, kapitalistai buvo priversti daryti žymias nuolaidas dirbančiųjų reikalavimams, kuriuos remdavo galingos profsąjungos bei komunistų ir kairiųjų darbininkų partijos.

Antrojo pasaulinio karo išdavose, po 1945-ųjų dar labiau sustiprėjus socializmo pozicijoms, minėtoji tendencija taip pat įgavo pagreitį, ko rezultatu ir buvo vadinamųjų „gerovės“ valstybių, arba „kapitalizmo žmogišku veidu“ susiformavimas Vakarų šalyse. Tiesa, ne be naują pobūdį įgavusio kolonijinių Afrikos ir Azijos šalių pavergimo, bet visgi žymiai dirbančiųjų daliai pagerėjimo būta tikro.

Reikalai smarkiai keičiasi būtent 1990-aisiais, M. Gorbačiovo „Perestroikos“ išdavoje sunaikinus Tarybų Sąjungą, o kartu su ja, ir socializmą, kaip pasaulinę sistemą, įkūnijusią gyvą ir visiškai realią alternatyvą kapitalizmui. Nelikus šios grėsmės – kone visą užvaldžius kapitalui – neliko ir priežasčių imituoti „humanizuotą“, „demokratišką“ kapitalizmą. Visa tai gan aiškiai nupasakoja amerikiečių profesorius Dž. Petrasas. Veikiama gan atvirai – kaip iki 1917-ųjų Spalio revoliucijos.

Todėl tai, kas vyksta – dėsninga. Iki 2030-ųjų numatomas nelygybės išaugimas, tikėtina, įvyksiąs dar greičiau. Kas be ko, didelę svarbą įgis ir besivystanti techninė-mokslinė robotizacijos revoliucija, dar labiau nusmukdysianti fizinės bei protinės žmogaus darbo jėgos vertę ir privesianti kapitalo pasaulį prie dar neregėto masto krizių bei revoliucinių perturbacijų.

Palikus veikti kapitalizmą, neišvengiama ne tik didžiausia nelygybė, bet ir su ja ranka rankon einantis susvetimėjimas, bėgėdiškiausias žmogaus nuvertinimas, moralinis ir netgi fizinis visuomenės išsigimimas. Link ko ir einama. Kad saujelė į rankas turtus susižėrusių elitinių buržujų nevaržomai viešpatautų, jodami ant sprando dirbantiesiems, kurių telaukia nužemintų „lūzerių“, nuasmenintų darbinių gyvulių ateitis.

Ar šito norime? O gal visgi verta dirbti ir kautis už kitokį gyvenimą? Tai paliekame apgalvoti pačiam skaitytojui.

Kibirkštis

* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 11.