Buvau kvailys, gyvenimą išmainęs į daiktus

Papasakosiu, kodėl savo visai neypatingoje saloje jaučiuosi geriau, nei Vilniuje: čia nėra kasdienių lenktynių!

Turiu trejus marškinėlius ir šortus - tik tiek to stilizmo - bet ir kiti turi ne daugiau. Vairuoju pigią mašiną - bet panašias vairuoja ir kiti. Čia galiu nedirbti kaip išprotėjęs, tik, žinoma, mažiau uždirbu, bet tiek turėtų pakakti, nes visiems panašiai pakanka. Vakarais galiu sėdėti kavinėje su vienu kavos puodeliu - betir kiti ne kasdien omarais mėgaujasi. Savaitgaliais galiu išvažiuoti į gamtą ir valgyti savo sumuštinius, o po to maudytis jūroje su paprastais triusikais - mačiau, daug kas taip daro ir niekam negėda.

Taigi, čia galiu jaustis normalus pilietis be jokių pastangų!

"Cha,- nusijuoks skeptikai,- o kas gi tau neleidžia taip gyventi Lietuvoje?"

Deja, aš pats. Noriu atrodyti toks, kaip visi: madingas, sėkmingas, laimingas. Iš tolo šviesti vardiniais drabužiais, nauju telefonu, prabangia mašina. Noriu girtis pelningu verslu ar bent startupu, pietauti restoranuose, savaigalį praleisti prabangiame SPA arba Akropolio šopinge. Nes visi taip daro!

reklama

Ir aš taip dariau: beprotiškai daug dirbau, kad daug turėčiau. Ar man tiek reikėjo, nežinau, tik svarbu, kad nemažiau, nei kiti. Bijojau atrodyti prastesnis, o buvau tik kvailys, savo laiką išmainęs į nereikalingus daiktus.

Kažkur tebeguli mano brangūs laikrodžiai - pirkau norėdamas atrodyti kiečiau, nors valandas vis tiek žiūrėdavau telefone, o laikrodžiai tik verždavo riešą, kol atsidurdavo stalčiaus dugne. Spintos neužsidarydavo nuo madingų batų, vienerius ketinau nusipirkti ir šiandien, bet apsižiūrėjęs pastebėjau, kad turiu tik dvi kojas - kaip galiu avėti daugiau?
Kažkada turėjau tris motociklus - būdavo tikras vargas apsispręsti, kuriuo važiuoti. Nepatikėsite, bet kai vieną pavogė pajutau palengvėjimą!

Tačiau - o šventas kvailume! - nieko nepasimokiau ir nusipirkau dar brangesnį... Juo važiuodamas jausdavau pavydžius žvilgsnius ir savo vertę, nors kitas Aš sakė, kad vertė netikra.

Buvo negera.

Ėmiau dirbti dar daugiau, maniau, sukurtais dalykais suteiksiu savo gyvenimui prasmę. Bet prasmės nebuvo - tik pinigai ir augantis nerimas.

Darėsi baisu: lenktyniauti nebenorėjau, o sustoti negalėjau.

Po pirmojo panikos priepuolio gydytojas patarė keisti gyvenimo būdą. Apskritai - pradėti gyventi. Tada ir apsisprendžiau išvažiuoti į salą.

Tai buvo prieš septynerius metus.

Šiandien gyvenu geriau. Ne pinigais matuojant, o džiaugsmu. Pagaliau turiu šeimos savaitgalius ir vakaro filmus su draugais, gražių sapnų naktis ir vilties teikiančius rytus. Žinau, dar laukia ilgas kelias, bet aš jaučiu jį po kojomis.
...
Mesti Didžiąsias Lenktynes nelengva - daug sunkiau, nei mesti rūkyti. Turėsiu tai daryti kasdien - iki pat pabaigos.
...
#fujifilmX70 krisciunas.com