Žmonės išėjo iš proto

Per kasdienę rutiną ir kasdienines krizes bei sukrėtimus labai lengva užmiršti aukštesnius tikslus ir uždavinius. Jie neberūpi, kai paneri iki kaklo į šio momento problemas. Tačiau mano giliu įsitikinimu niekados nereikia pamiršti ir savo svajonių.

Yra toks senas filmas apie Afriką ir bušmenus „Dievai tikriausiai išėjo iš proto“. Tačiau kartais man atrodo, kad ne dievai, o žmonės išėjo iš proto.

XX amžiaus viduryje žmonija, nežiūrint į šaltąjį karą ir branduolinio ginklavimosi varžybas, pasiekė savo intelektualinio ir techninio išsivystymo apogėjų ir faktiškai atsidūrė ant Aukso Amžiaus slenksčio.

Tarybinė ir amerikiečių ekonomikos demonstravo neregėtus vystymosi tempus. Moksliniai atradimai pylėsi kaip iš gausybės rago. Literatūroje užtikrintai dominavo mokslinė fantastika – Bredberis, Henleinas, Azimovas ir kiti tokio pat lygio rašytojai. Filosofijoje buvo tiriamos galimybės užmegzti kontaktus su kitomis proto formomis. žmonija įžengė į kosmosą.

Žemesniuose lygmenyse vyko kažkas panašaus. Vaikai beveik visuotinai svajojo tapti astronautais. Mano mokytojai pasakojo, kad kibernetikos institute studentus, neskaičiusius Nyčės išjuokdavo ir laikė nepilnaverčiais.

Aš gimiau jau po šios epochos, tačiau dar prieš 15 metų galėjau grįžti namo šeštą rytą, pavargęs bet patenkintas, nes su draugeliais visą naktį aptarinėjome galimus žmonijos vystymosi kelius.

reklama

Tačiau tokių kaip mes jau tada buvo nepaprastai mažai ir mus jau galima buvo pavadinti „buvusios prabangos likučiais“. Mes egzistavome tik todėl, kad mūsų mokytojai (tada jau besitraukiantys į pensiją, dauguma mūsų jiems buvome jau paskutinė laida) dar priklausė mani minėtai minties gigantų epochai.

O dabar beveik nieko panašaus nematau. Vienišas senukas mąstytojas Žanas Fresko, apie kurį dauguma išvis nieko negirdėjo, o likusieji laiko „nekenksmingu keistuoliu“. Na, ir dar keli tokie patys mąstytojai-svajotojai – Hokingas, Dokinzas, Valersteinas ar Kurcveilas.

Visi pastarųjų dešimtmečių „atradimai“ – tai viso labo išplėtotos idėjos, kurios jau buvo atrastos XX amžiaus pradžioje ir viduryje. Vėliau nebuvo sukurta praktiškai nieko iš principo naujo, buvo tik tobulinamos jau atrastos idėjos. Palydovai, mobilus ryšys, kompiuteriai, internetas ir net mikrobangės – visa tai išradimai, kuriems jau daugiau kaip 60 metų.

Mes iškeitėme savo Tikslus ir Svajones į 30 rūšių dešros, ipoteką ir automobilį paimtą kreditan, ir tas automobilis surūdys ir subyrės greičiau, nei sugebėsime grąžinti kreditą. Mus apiplėšė: atėmė tai, kad neįkainuojama, o mainais įbruko šiek tiek plataus vartojimo prekių.

Paaiškėjo, kad Gagarinas į kosmosą buvo paleistas tik tam, kad turėtume GPS ir palydovinę TV.

Amerikos kosminė programa sparčiais tempais degraduoja. Iš pradžių atsisakė mėnulio programos, paskui nustojo skraidyti Šatlai, paskui pradėta kalbėti apie visišką žmonių skrydžių į kosmosą nutraukimą ir žmonių pakeitimą distancinio valdymo robotais. Nuolatinio finansavimo mažinimo rezultate NASA jau nebesugeba pakelti į orbitą įprastos raketos nešėjos – vien per pastarąjį mėnesį dvi avarijos. Rusų kosmonautika jaučiasi geriau, bet irgi naudojasi daugiausia dar tarybinių laikų technika. O kur pažanga?

O literatūra? Fantastiką beveik visiškai išstūmė šabloniškas, žemos kokybės fentezi apie gnomus ir elfus. O tai – bėgimas į iliuzišką praeitį vietoje svajonių apie realistišką ateitį. Žmonės nelaukia Neo, dauguma jų svajoja apie Matricą.

O kur dingo fantastiniai filmai? „Žvaigždžių karai“ realizuoja tai, kas buvo sugalvota ir aprašyta prieš 40 metų. „Star Trekas “ ir „Kovinis kreiseris Galaktika“ – dar senesnės idėjos. „Svetimi“ paprasčiausiai vaizduoja vieno seno alkonauto narkomaniškus vaizdinius. Visokių ten „Divergentų“ apskritai negalima vadinti fantastika, liežuvis nesiverčia. O legenda tapęs „Jonvabalis“ (Firefly) buvo paprasčiausiai uždarytas netgi nepasibaigus pirmam sezonui.

reklama

Fantastika kaip ateities vystymosi kelių modeliavimo žanras, kaip bandymas įsivaizduoti, kokia bus galima ateitis – numirė.

Viename iš O. Divovo romane pagrindinis herojus nutaria išskristi iš mūsų planetos drauge su protingais ateiviais, nes su jais pas jį geresnis tarpusavio supratimas nei su dauguma žemiečių. Kitados aš negalėjau įsivaizduoti, kaip galima padaryti tokį sprendimą, o dabar vis dažniau esu pasirengęs susikeistu su tuo herojumi vietomis.

Mes nustojome svajoti, užvertę galvas į dangų ir žvelgdami į žvaigždes. O mieste tu jų net nepamatysi. Aš pirmą kartą pamačiau, koks yra tikrasis Paukščių Takas tik tada, kai atsidūriau toli nuo didmiesčio.

„Atsivėrė žvaigždžių pilna bedugnė. Žvaigždės neturėjo skaičiaus, o bedugnė – galo“…

Tai parašė M. Lomonosovas, kuris mokėsi balanos šviesoje ir buvo protingesnis ir labiau išsilavinęs už bet kurį šiuolaikinį supermodernių kompiuterių ir išmaniųjų telefonų savininką, kuris naudoja interneto teikiamas galimybes ne savo asmenybės tobulinimui, o „selfių“ siuntimui į Facebook’ą ir kitiems niekams.

Kas nors gali pasakyti, kad visa tai primena senio burbėjimą apie tai, kad anksčiau ir medžiai buvo žalesni, ir dangus mėlynesnis. Nė velnio. Priešingai – tau „jaunas burbėjimas“ apie tai, kad dangus gali tapti ūsų ateitimi, kurios tereikia paprasčiausiai labai smarkiai siekti, kad ji pavirstų realybe.

Ir šitas jaunas pasaulis svajoja apie žvaigždes, žygdarbius, o senasis pasaulis svajoja apie ramybę ir komfortą. Fizinis amžius neturi reikšmės. Koks nors rašytojas, iki šiol vis dar mokantis svajoti, yra žymiai jaunesnis už begalę 20-mečių, kurių pasaulis apsiribojo iPhone ir automobiliais ar krepšiniu.

Beje, apie amžių. Kai rašau apie fizinį nemirtingumą (kas šiuolaikinio mokslo pasiekimų fone jau nebeatrodo kaip tolima fantastika), tai dauguma negalvoja apie tuos gausius privalumus, kuriuos suteikia ilgas gyvenimas vis didesnę patirtį kaupiančiam žmogui, kuris gyvena pilnavertišką gyvenimą pilnaverčiame kūne.

Dauguma iš karto pradeda pasakoti apie problemas, kurias gali sukelti ilgas gyvenimas – gyventojų perteklius, gimstamumo apribojimas ir karas dėl resursų. O tai jau „nusenusio mąstymo“ klausimas. Kažkas žiūri į griuvėsius ir dejuoja dėl prarastos didybės, o aš žiūriu į griuvėsius ir galvoju, kaip jų vietoje galima būtų pastatyti kažką, kas pranoks seną sugriuvusį pastatą visais parametrais. Ir štai tos senos plytos mums irgi pravers naujoje statyboje.

Žmonės, kodėl jūs išsikraustėte iš proto? Kaip taip atsitiko, kad jūs išdavėte savo svajones? Tiktai nesakykite, kad niekad nesvajojote, aš tuo paprasčiausiai nepatikėsiu. Atsibuskite, pagaliau. Tapkite realistais – reikalaukite neįmanomo.

Ir tada, kai tapsite fiziškai nemirtingi ir iškils gyventojų pertekliaus klausimas, jūs jau turėsite atsaką šiai problemai – žvaigždės šaukia! Argi jūs negirdite jų šauksmo? Gal tiesiog blogai klausotės?

www