Jau tie gydytojai… kad juos galas!

Paskutiniu metu viena po kitos dygsta temos, kuriose piktinamasi gydytojų darbu: netinkamai gydė, nelaiku priėmė, nemaloniai kalbėjo, šnairai pažiūrėjo, rankos nepaglostė, vandens nepasiūlė.

Ironizuoju kažkiek, žinoma, bet daugelis tų skundų panašiai tokio lygio. Ir dažnu atveju skundžiasi net ne pats pacientas, o „rūpestingi“ giminaičiai, kurie pasijautė neįvertinti ir nesulaukę deramo dėmesio.

Atrodo, kad gydytojas turi mesti visus darbus ir kuo maloniausiai bendrauti su paciento artimaisiais, kol jie nurims, pasijus saugūs, pripažinti, pastebėti.

Na, o jei gydytojas stengiasi greitai atlikti savo pareigas ir eiti pas kitą pacientą, nes – nepaisant paciento palydos dvasinės būsenos – jam reikia pasirūpinti kitais ligoniais, tai, žinoma, galima išsitraukti išmanųjį telefoną, prikišti medikui prie pat veido ir tuomet provokuojamu balsu reikalauti „malonaus“ aptarnavimo.

Kai gydytojas nebeištvėręs atšaus grubiau – o to labai galima tikėtis – tai bus puiki tema kokiam nors portalui, kuriame eilė panašių „nukentėjusiųjų“ dejuos, kaip jų devyniasdešimtmetis diedukas ligoninėje numirė. Nebūtų nuvežę – nebūtų numiręs!

reklama

Kas įdomu, bet neįtikėtina – nepaisant to, kad visi žino, kokie tie medikai niekadėjai ir kad net sveiką žmogų ligoninėje į kapus nuvaro, vis tiek pas juos veržiasi – ir kuo labiau serga, tuo labiau veržiasi!

Iš kitos pusės, kas yra tikrai prastas gydymas dauguma supranta tada, kai tenka apsilankyti pas gydytojus kokioje nors Anglijoje ar kitoje klestinčioje valstybėje, kurioje nuo visų ligų padeda Paracetamolis, kelių valandų eilė laikytina labai trumpa, o diagnozę gali nustatyti net ir… kompiuteris.

Nepaisant to, kad gydymo kokybė Lietuvoje vis dar labai aukšta, lyginant su visa Vakarų bei Šiaurės Europa, tačiau žmonės vis labiau ja piktinasi. Kodėl? Todėl, kad prieš kelis dešimtmečius  buvo… kur kas aukštesnė.

Nors dabar populiaru keikti sovietmetį ir viską, kas likę iš to laikotarpio vertinti neigiamai, bet būtent sovietmečiu sukurta tokia gydymo sistema, kokios galėjo pavydėti visas pasaulis – patinka mums tai ar ne.

Vakarų ar Šiaurės Europa niekados neturėjo tokios prabangos kaip į namus atvykstantys gydytojai, savaitės lovadienių ir viskas… nemokamai.

Tūlas lietuvis dar pamena, kad šiek tiek pakilus temperatūrai galėjo paskambinti šeimos gydytojai („daktarytei„) ir ji tuoj pat atvykdavo pas jį į namus, o dabar jis net su didžiausia temperatūra turi pats nusigauti į kokią nors gydymo įstaigą, išzyzti talonėlio ir trūnyti kelias valandas priimamajame tarp panašių nelaimėlių.

Tempti sergančius vaikus į ligonines apskritai buvo neįprasta, nes šeimos gydytoja atvykdavo net profilaktinei apžiūrai, jau nekalbant apie ligas.

reklama

Operacija, gimdymas… Lovadienių niekas negailėjo. Praktiškai kiekviena nėščioji – nori ji to ar ne – turėjo išgulėti ligoninėje bent savaitę.

O dar visiškai nemokamos sanatorijos reabilitacijai!

Ir visa tai laikais, kai buvo daugiau gyventojų ir prastesnis susisiekimas.

Natūralu, kad prie tokio komforto pripratęs lietuvis pyksta. Pirmiausia, kad jam reikia pačiam į tą ligoninę atvažiuoti, vėliau, kad tenka kantriai laukti savo eilės ir galų gale, kad niekas jam neskiria daug dėmesio – trumpa apžiūra, receptas – laisvas.

Žmogus ieško kaltų ir kaltas jam atrodo tas baltu chalatu – tikriausiai jis, išpuikęs mokslinčius, nori kyšio arba šiaip tingi dirbti. O gal jis čia taip savo pranašumą demonstruoja?

Retas pagalvoja apie tai, kad tas išpuikęs mokslinčius sistemos nekuria – jis jai dirba. Ir jo galimybės priimti, bendrauti, skirti gydymą tiesiogiai priklauso nuo sistemos numatytų variantų. Tuo atveju, jei valstybė sveikatinimo paslaugoms netaupo, jei skiriama lėšų pasamdyti daug medicininio personalo, apmokėti daug lovadienių, sanatorijų ir pan., tai ir medikas yra mažiau užimtas, gali daugiau pabendrauti su pacientu, skirti efektyvesnį gydymą ir t.t.

Kai gydymas vertinamas kaip eilinė paslauga, kurią reikia kiek įmanoma „optimizuoti„, gydytojų sumažinama tiek, kad vizito pas specialistą gali tekti laukti du ar tris mėnesius, o 20 min. laikoma pakankamu laiku nustatyti diagnozę ir paskirti gydymą. Savaime suprantama, ligoniui tai – nekomfortiška, bet valstybė labiau pageidauja būtent tokių sveikatos paslaugų – pigių.

Taigi klausimas iš esmės gana paprastas: kokios mes norime sveikatos apsaugos – pigios ar efektyvios.

Tarybų Sąjunga buvo pasirinkusi brangios, bet efektyvios sveikatos apsaugos sistemos modelį.

Europos Sąjunga renkasi pigios, bet mažiau efektyvios sveikatos apsaugos sistemos modelį.

Net ir dabar Lietuva vis dar lenkia daugumą ES senbuvių gydymo paslaugų kokybe, tačiau… Vis labiau pereinama prie to pigesnio modelio.

Bet tai sprendžia ne tas žmogus su baltu chalatu, taigi, pykti reikėtų ne ant jo, o ant valstybės, kuri nutaria, kad reikia taupyti piliečių sveikatos sąskaita.

Kai tuo tarpu yra daug kitų sričių, kur visiškai netaupoma.