Blogai gyveni? Svarbiausia XXI amžiaus nuodėmė

Blogai gyveni? Nusipirk ožką. Yra toks žydiškas anekdotas. Ateina pas rabiną „kankinys“ ir skundžiasi: „Viešpatie, pasigailėk. Trobelė mažytė, krūva vaikų, sena mama priežiūros reikalauja, nebėra kuo kvėpuoti…“ – „O tu ožką nusipirk“. – sako jam rabinas. „Kokią ožką?“ – „Tikrą. Kuri mekena, kurią melžti reikia“ – „O kur aš ją kišiu?“ – „Ogi troboje ir apgyvendink. Pamatysi, kas bus“. „Kankinys“ nusipirko ožką, gyvena. Trobelė mažytė, krūva vaikų, sena mama priežiūros reikalauja, nebėra kuo kvepuoti… O čia dar ta ožka mekena, po kojomis painiojasi, melžti prašosi… „Kankinys“ vėl bėga pas rabiną: „Aš tuojau iš proto išsikraustysiu nuo tokio gyvenimo! Pasikarsiu! Ką daryti?!“ – „Parduok ožką“. Pardavė ir atlekia pas rabiną: „Kaip gera, kad tu žinotum! Kaip gera gyventi be tos velnio ožkos!“

Nusipirk ožką, bambekli. Blogai gyvenasi? Nori susirgti? Jeigu aptiks vėžį – geriau pasidarys? Ar jeigu koją nusilauši, automobilį sudaužysi, ar mylimas žmogus išeis pas kitą? Nori problemų? Tada bambėk, aimanuok ir verkšlenk, kiek tik lenda. Dievas duos tau problemų. Ir būsi laimingas: „Viešpatie, kaip gera gyventi buvo anksčiau! Kaip vakar buvo gera! Laimė buvo tokia artima, tokia ranka pasiekiama!“

reklama

Liaukitės verkšlenti, mielieji. Mes gyvename unikaliai sočiame pasaulyje. Unikaliai gražiai apsirengusiame pasaulyje. Sveikame, komfortiškame pasaulyje, kuriame gerbiamos asmenybės teisės. Mūsų niekas netempia už pakarpos į vergišką darbą akmenų skaldyti, niekas neverčia daryti to, ko nenorime. Su mumis terliojasi kaip su vaikais ir bet kuris policininkas, kuris ankstesniais laikais tiesiog vožtų jums kuoka per galvą, dabar mandagiai prašo: „Gerbiamas pone, pateikite, prašau, dokumentus. Būkite malonus, prisėskite štai čia…“ Kitaip su mumis nekalba – bijo. Visi baiminasi, kad teks atsakyti. Tai ko jūs visi burbate ir aimanuojate, ko jums, pagaliau, reikia?

Ko reikia žmogui, kad jis neverkšlentų? Ką tokio tau duoti, kad būtum patenkintas? Įsijunk fantaziją. Štai tave apgyvendino Karibų saloje, davė jachtą, namuką trims mėnesiams nemokamai, gerti ir valgyti, kiek lenda. Ar būtum tu ten laimingas? Ne daugiau kaip dvi dienas. O paskui – smėlis nešvelnus, saulė kepina, ananasas neskanus, katerio motoras užgeso… Vėl prasideda… Vėl viskas negerai. Blogam žmogui visur blogai. Geram žmogui visur gerai.

Kaip dvasininkas, klausausi išpažinčių, klausausi tų verkšlenimų nuo ryto iki vakaro. Kaip bet kuris dvasininkas, aš baisiai pavargau nuo verkšlenimų. Kodėl nedėkojate Dievui? Kodėl ateinate į bažnyčią, į Dievo namus, skųstis ir bambėti? Kodėl net suklupę priešais altorių negalite sustoti ir vis tebekartojate „Viešpatie, duok man šitą, duok aną, ir va tas nepamaišytų!“ Kodėl nedėkojate? Dėkingumas – geriausias vaistas nuo nusiminimo.

Jūs tik pagalvokite, kaip gyvenate! Raštingi. Išsilavinę. Sotūs. Kad mūsų protėviai būtų buvę tokie sotus! Kad mūsų protėviai pakiltų iš karstų ir sėstų prie mūsų stalo, pasižiūrėtų, kas ant jo padėta: „Na, brolyčiai, panašu, kad jūs sau rojų susikūrėte!“ Jeigu jie į jūsų vonią pažiūrėtų, ištiestų kojas šiltame vandenyje, pailsėtų pusvalandį po kvepiančiomis putomis ar televizorių įsijungtų, muzikos pasiklausytų… Pažvelgtų į jūsų gyvenimą ir nusistebėtų: „Kuo gi jūs nusipelnėte tokio nuostabaus gyvenimo? O juk mes IX-ame, X-ame, XV-ame, XVII-ame šimtmečiuose gyvenome visiškai kitaip. Ir nieko – neinkštėme kaip šunyčiai. Graužėme džiūvėsius ir džiaugėmės gyvenimu…“

Šaltinis