Žodį „ištaisyti“ pakeiskite žodžiu „pamilti“

Visuomenė pateikia mums sudėtingus uždavinius: baigti mokslus, susirasti prestižinį darbą, sukurti šeimą, įsigyti būstą, užauginti vaikus, užsidirbti pinigų ir tuo pat metu sėkmingai realizuoti savo tikrąjį potencialą. Besivaikydami laimės, pradedame užmiršti svarbiausia – kad meilės ir rūpinimosi nusipelno ne vien mums artimi žmonės. Šito nusipelnome ir mes patys.

Mylėti save – tai pastoviai tobulinti save ir vienas ar kitas savo savybes? O gal – priimti save tokiu, koks esate? Frazė gerokai nuvalkiota, tačiau ką ji reiškia iš tikrųjų? Ar tai reiškia, kad turime tapti tingiais, neturinčiais perspektyvos, kad reikia tenkintis žvirbliu rankoje?

Visiems žinoma, kad pernelyg didelis perfekcionizmas yra pražūtingas ne mažiau už jo priešingybę – begalinį tingėjimą. Kur tas aukso viduriukas, kuris padės tapti ramiu ir išties laimingu žmogumi? Ir kas iš tiesų slypi už nuvalkiotos frazės „Pamilti save“?

Nuo kritikos link optimistiškų vertinimų. Išsikelti tikslus ir jų siekti – puiki savybė. Jeigu ją turite, labai pasisekė. Reiškia, mokate blaiviai vertinti situaciją, pasverti visus pliusus ir minusus ir priimti vienintelį teisingą sprendimą. Greičiausiai ir su saviverte jums viskas gerai.

reklama

O jeigu ne? O jeigu išsikeliate tikslą, tačiau tuo viskas ir baigiasi – iš pat pradžių neteisingai susidėliojote prioritetus ir pradėjote reikalauti iš savęs neįmanomo? Išsikelto tikslo nepasiekėte. Nerealūs lūkesčiai, prie kurių paskui prisideda saviplaka (nesugebėjau to padaryti, reiškia, esu niekam tikęs) sukelia jausmą, tartum neturite už ką savęs mylėti.

Vis iš naujo stengiatės save „remontuoti“, tačiau vis iš naujo reikalaudamas neįmanomo, nepasiekiate tikslų. Užduokite sau paprastą klausimą: argi jūs sulaužytas žaislas, kurį reikia remontuoti?

Suprantama, kad jeigu kažkas netenkina, to kažko reikia atsikratyti – susitaikyti su nemalonia mintimi nėra lengva. Tačiau nereikia kelti nerealių tikslų, pavyzdžiui, numesti 30 kilogramų svorio per 3 mėnesius, išmokti užsienio kalbą per pusmetį, pradėti bėgioti iškart po 10 kilometrų ir panašiai. Išsikelkite realius tikslus, atitinkančius jūsų galimybes bei sugebėjimus šiuo konkrečiu momentu, nesižvalgykite į ateitį, neplanuokite smulkiai papunkčiui viso būsimo savo progreso. Jei kol kas nesigauna – tai ne priežastis save kritikuoti ir graužti.

Trys skirtingi požiūriai į klaidas. Savo klaidas galima vertinti, žvelgiant į jas iš trijų pozicijų:

• „Aš suklydau, dėl to esu nevykėlis. Man amžinai viskas krinta iš rankų. Aš pats bjauriausias iš visų, kuriuos tik pažįstu“;
• „Aš suklydau, nes nepakankamai pasiruošiau. Sekantį kartą skirsiu šiam darbui visą laisvalaikį, tada viskas gausis“;
• „Aš suklydau, kadangi kiekvienas žmogus turi teisę klysti, kuo aš blogesnis? Dabar bent jau žinau, kaip reikia daryti teisingai. Be to, ne taip jau prastai ir gavosi“.

Būsite visiškai teisus, jeigu laikysitės pastarosios pozicijos. Ją sudaro sveikas protas, lašelis humoro ir adekvatus požiūris į situaciją. Kodėl netinka antras variantas? Pernelyg akcentuojama nesėkmė ir būtinybė taisyti klaidą. Kankindami save viena ir ta pačia mintimi, jūs sugrįžtate ten, nuo ko pradėjote – į kritiką ir savęs „remontavimą“. Apie pirmą poziciją ir kalbėti neverta, tai itin ryškus savigraužos, saviplakos pavyzdys. Toks mąstymas laimės nesuteiks.

Blaiviai ir su optimizmu vertinti save šiuo konkrečiu gyvenimo momentu – geriausia, ką galite padaryti, žengdami link savo laimės. Kiekvienas žmogus turi ištisą vagoną asmeninių pergalių ir pasiekimų. Leiskite sau kuo dažniau apie tai prisiminti.

Šaltinis