E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas XX

Alkas.lt nuotr.

Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną“.

Bent savaitės ištiko, a? Jei būčiau priešiškai nusiteikusios valstybės propagandistas, turbūt kas antrą dieną pakelčiau taurę šampano (tai nėra alkoholio reklama, tik metafora), užsikąsčiau raugintais agurkėliais ir dar ištisai kikenčiau. Į kumštį. Dievaži, – ištisai! Nes, pasirodo, daryti įtakas mūsų šalyje yra pasiutiškai lengva: tereikia poros „įtakingų personų“ ir aibės karštagalvių naivuolių*. Reikiamu momentu, kaip kad daro netikę vaikiščiai, – įkišti šaką į skruzdėlyną… Ir, žiū, prasidės toks lakstymas, tokie mūšiai, kad beliks tik patogiai atsilošti ir pasigėrėti vaizdu. Žodžiu: išminties, kantrybės ir šalto proto visiems.  Taip pat, – nepamiršti patarlės, kad „Kur du pešasi, – trečias laimi.“

O dabar, ponios ir ponai…

40. Komunikacija ir psichologinės operacijos: socialinė kontrolė

Plačiąja prasme komunikacija apima procesus, kurių metu vienas asmuo (asmenų grupė) daro įtaką kitam asmeniui (ar jų grupei) ir kurie įgyvendinami pasitelkus žodinį ir rašytinį kalbėjimą, muziką, literatūrą, teatrą, kiną, vizualiuosius menus ir taip toliau. Kaip apibrėžia tyrinėtojas Čarlzas Kulis (Charles Cooley), komunikacija veikia kaip savotiškas mechanizmas, kurio dėka egzistuoja santykiai tarp žmonių ir vystosi visi žmogiškosios sąmonės apimami simboliai, jų sklaida erdvėje ir įsitvirtinimas bei išlikimas bėgant laikui. Jau gimdami mes natūraliai patenkame į nuolatinį kultūrinį vyksmą, kuris turi vieną įdomų bruožą: funkcionuoja kaip kovencijų*, susijusių su simbolių, reikšmių ir jų adresatų santykiu, rinkinys. Kalbant paprasčiau: norime mes to ar ne, bet visi atsiduriame terpėje, kurią veikia rašyti ir nerašyti susitarimai dėl įvairių tarpusavio elgsenos normų, vartojamų simbolių ir jų reikšmių, nusistovėjusių mūsų elgesio klišių ir iš jų sudarytų modelių.

Kaip tai susiję su propaganda? Tuo, kad šis mūsų, pavadinkime, socialumas lemia mūsų instinktyvų poreikį priklausyti kokioms nors grupėms. Asmens sąmonės ir elgsenos sąranga savo ruožtu lemia atitinkamos grupės pasirinkimo motyvus. O pats įtraukimas (arba: įsitraukimas) į grupes daro įtaką mūsų elgesio modelio, vertybinių nuostatų, simbolių ir ženklų suvokimui ir jo vystymuisi. Propagandos atžvilgiu šis mechanizmas veikia šitaip: į kokią su propaganda susijusią grupę mes įsitrauksime ar leisimės įtraukiami – priklausys nuo to, kaip propagandinis veiksmas gebės paveikti mus per mūsų asmeninius stimulus (juos aptarėme praeitame straipsnyje).

Būtent dėl minėto socialumo, kaip siekiamybės, žmogus kuria įvairius įpročių modelius, leidžiančius jam reaguoti į tam tikrus gestus ir veiksmus, žodinius ir kitokius, objektus ir įvykius jį supančioje realybėje.  Tai, kaip skirtingi asmenys suvoks vieną ar kitą simbolį ir į jį sureaguos, priklausys nuo to, su kokiais jiems asmeniškai svarbiais stimulais šis simbolis jiems asocijuosis.

Propagandos atveju jos sklaidos ir diegimo į numatytų „taikinių“ sąmonę procesas yra ypatingai glaudžiai susietas su „taikinių“ santykiu su jų socialinėmis grupėmis. Šiuo atveju suveikia vienas svarbus ir visiems žmonėms būdingas dalykas, vadinamas „socialiniu prieraišumu“. Dėl šio prieraišumo individo nuomonės ir veiklos, kuriomis jis dalijasi ar vykdo bendrai su kokia nors grupe, daro įtaką jo atsakui ir reakcijoms į visą komunikacijos procesą apskritai.

Propagandos mokslo istorijoje yra nemažai pavyzdžių, kaip šis „dalijimosi su grupe“ įtakų žmonių elgesiui principas buvo sėkmingai naudojamas kokių nors ideologijų diegimo tikslais ar netgi karo metu. Antai JAV specialistai, siekę išsiaiškinti, kas būtent skatino komunistinio Viet Kongo kareivių ištikimybę iš pažiūros labai netikusiam režimui ir nepaaiškinamai didelę šių kareivių motyvaciją, juolab kad dauguma minimų asmenų buvo paprasti, menko išsilavinimo valstiečiai, taigi potencialiai mažai paveikiami kokiais nors ideologiniais išvedžiojimais, atrado vieną gana unikalų metodą.

Kad būtų aiškiau, dėl ko tas metodas minimu atveju buvo kaip reta veiksmingas, paminėsiu vieną svarbų kultūrinį skirtumą: vietnamiečių ir kai kurių kitų panašių kultūrų atveju priklausymas bendruomenei yra gyvybiškai svarbus. Toje šalyje netgi toks paprastas veiksmas, kaip sveikinimasis ir jo lydimas fizinis sveikinimosi veiksmas priklauso nuo, pavyzdžiui, sveikinimosi adresato amžiaus, giminystės laipsnio ir adresato socialinio statuso vietos bendruomenėje. Dėl priklausymo bendruomenei svarbos minėtame kultūriniame kontekste yra ypatingai giliai įsitvirtinusi tradicija griežtai laikytis formalių bei neformalių konkrečios bendruomenės normų ir jokiu būdu jų nepažeisti. (Vakarietiškas dėmesys individualumui ten, sakykime, nėra pernelyg aukštai vertinamas…).

Tad komunistinis Viet Kongas laikėsi štai tokios praktikos: buriant į kokį nors karinį ar pusiau karinį junginį, minimi kareiviai pirmiausia susirinkdavo į ratą ir – atvirai išsipasakodavo grupei kokį nors dalyką (ar kelis dalykus) dėl kurių jie savo gyvenime jautė didžiausią baimę ir didžiausią gėdą. Pasipasakojus šiuos gėdingus, keliančius neišpasakytą baimę, vertus pasmerkimo dalykus žinodavo tiek visa grupė, tiek ir kiekvienas jos narys atskirai. Amerikiečių nuostabai, galop paaiškėjo, kad ne kažkokios ypatingos režimo ideologijos gudrybės, o būtent šių bendrų gėdingų paslapčių, baimių žinojimas ir iš bendruomenės (junginio) pusės gresiančio pasmerkimo baimė… ir buvo kareivių laikymosi kartu, ištvermės ir nepaaiškinamai didžiulės motyvacijos variklis. Paprastai kalbant, Viet Kongas savo kareiviams pritaikė savotišką „išankstinį psichologinį šantažą“, grįstą tiek tarpasmeniniais santykiais, tiek ir atskirų individų santykiu su sava socialine grupe – ir taikydavo jį masiškai.

reklama

Taigi, siekiant kaip reikiant suvokti komunikacijos procesą ir vykdyti psichologines operacijas efektyviai, privalu įvertinti tarpasmeninių santykių ir socialinių grupių svarbą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu amerikietiškajai propagandos mokslo tradicijai yra labiau būdinga teikti reikšmę individui – tai sovietinės doktrinos atveju (kurią, galima teigti, rekonstruoja Putino Rusija) daugiausia akcentuojama socialinės grupės (kolektyvo) reikšmė. Taip pat smarkiai padidėja vadinamos „socialinės kontrolės“ vaidmuo.

„Socialinė kontrolė“ (angl.: social control) – tai normų ir standartų, apibrėžiančių ir formaliai bei neformaliai reguliuojančių individų veiksmus, visuma tam tikroje visuomenėje. Pagrindiniai principai, kurias remiantis yra vykdomas šis asmenų elgsenos reguliavimas, yra tokie: kokios nors sankcijos, atlygiai ir apdovanojimai, kiti konkrečioje visuomenėje įdiegti formalūs ir neformalūs socialiniai mechanizmai. Socialinės kontrolės mechanizmą sudaro:

1. Žmogiškasis bendravimas.
2. Žmogiškasis bendravimas kaip socialinių grupių kūrimosi pagrindas.
3. Įvairios priemonės, kurias naudojant tampa įmanomas socialinės kontrolės taikymas asmenų atžvilgiu.

Kadangi visuomenę sudarančių socialinių grupių pagrindas yra bendravimas, jis ir tampa „įrankiu“, kurio dėka nutinka štai tokie dalykai:

1. Ši socialinė kontrolė iš viso pasireiškia.
2. Asmenims konkrečioje grupėje ir konkrečioje visuomenėje yra paskirstomi atitinkami vaidmenys. O jei turime reikalą su propaganda ir/ar psichologinėmis operacijomis, – tampa įmanoma daryti poveikį „taikiniams“, atitinkamai paveikiant jų visuomenėse praktikuojamas socialinės kontrolės priemones ir jų taikymo procesus.
3. Pasiekiama atitinkama pastangų „taikinio“ (asmens, asmenų grupės, visuomenės, valstybės) kryptimi koordinacija ir koncentracija.
4. Inicijuojami, kuriami, skatinami, eskaluojami, išnaudojami atitinkami socialiniai procesai „taikinio“ visuomenėje.
5. Intensyvinant psichologinių operacijų vykdymą, kuriami, skatinami, eskaluojami įvairūs lūkesčiai ir, esant reikmei, jais manipuliuojama propagandos vykdytojams reikalingiems tikslams pasiekti (ypač kai tie lūkesčiai „taikinio“ visuomenėje tampa akivaizdūs, pavyzdžiui: ekonominiai lūkesčiai, moraliniai lūkesčiai). 

Pačių socialinės kontrolės priemonių, kurias taikant individai yra geruoju palenkiami ar priverčiami prisiimti kokios nors socialinės grupės elgsenos normas, įpročius ir vertybes vardan jų kontrolės, skalė yra tokia didžiulė, jog laikomasi nuostatos, kad pateikti precizišką jų klasifikaciją yra beveik neįmanoma. Įvairūs tyrinėtojai tiesiog išskiria pagrindines socialinės kontrolės priemonių grupes. Dažniausiai štai tokias:

1. Viešoji nuomonė.
2. Teisė.
3. Švietimas.
4. Papročiai ir tradicijos.
5. Religija.
6. Visuotinai priimtos moralės normos.
7. Socialinė pasiūla (angl.: social suggestion).
8. Asmenybė ir jos samprata.
9. Tautosaka ir su ja susieta kultūra (t.y., iš jos kylančios giluminės kokiai nors tautai, visuomenei būdingos elgsenos normos).  

Kadangi terminas „socialinė pasiūla“, spėju, kai kuriems pasirodys naujas, pabandysiu paaiškinti, kas gi tai yra ir dėl ko reikėtų atkreipti į jį dėmesį.

Socialinė pasiūla arba kitaip dar vadinami „socialiniai pasiūlymai” (angl.: social suggestion) yra netiesioginis idėjų, jausmų ir kitų psichinių būsenų perdavimas, paremtas komunikacija ir skirtas atitinkamai orientuoti asmenų elgesį. Ji gali būti atliekama ir įgyvendinama įvairiais būdais. Pastebėtina, kad socialinė pasiūla gali būti sąmoninga arba nesąmoninga; tyčinė ir netyčinė. Nesąmoningoms socialinės kontrolės priemonėms yra priskiriami papročiai, susiklostę tradicijos ir egzistuojantys įsitikinimai. Tuo tarpu sąmoningomis socialinės kontrolės priemonėmis  yra vadinamos tos, kurias sąmoningai sukūrė ir naudojo kokie nors (visų tipų, visų sričių) vadovai.

Dažniausiai taikomas socialinės pasiūlos metodas, – pateikti visuomenei (ar atskiriems asmenims, amenų grupėms) iškilių, herojiškų asmenų gyvenimus, kaip sektiną pavyzdį. Tokie atvejai, kaip sektinas idealas, yra pateikiami visuomenės nariams, kaip paskatinimas laikytis panašaus elgesio modelio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad: kiekvienai visuomenei yra reikalingi didvyriai; ir priešingai, nuvainikuojant visuomenės idealus ir kompromituojant sektinus pavyzdžius, „taikinio” visuomenei gali būti padaroma atitinkama žala.

Antras populiariausias socialinės pasiūlos metodas yra literatūra ir kitokios meno formos. Knygos, spauda, teatras, kinas šiuo atveju naudojami įkvėpti kokios nors visuomenės narius, juos paskatinti teigiamoms, herojiškoms veikloms, nuteikti pakiliai ir sutelkti kokiems nors bendriems tikslams, puoselėti pasitikėjimą, drąsą ar kokias nors kitas vertybes, plėtoti konkrečioje visuomenėje tautinius, pilietinius jausmus.

Ir atvirkščiai, kaip suprantate: pavyzdžiui, literatūra gali būti taikoma turint tikslą padaryti konkretaus „taikinio“ visuomenės narius siauresnio mąstymo, prietaringus, per daug linkusius į apibendrinimus, apatiškus. Per ilgesnį laiką, parinkus atitinkamas socialinės kontrolės priemones, galima išugdyti didesnį abejingumą, nei kad būtų natūralus, padaryti „taikinio“ visuomenę sudarančius asmenis agresyvesniais, pernelyg konservatyviais, bailesniais, galima pakeisti visuomenės narių vertybines nuostatas ir taip toliau. Žodžiu, šis socialinės pasiūlos metodas gali būti vienodai sėkmingas naudojamas tiek „geriečių“, tiek ir „blogiečių“.

Pavlikas Morozovas | coinworry.com nuotr.

Antai mano kartos atstovai greičiausiai dar prisimena sovietinės okupacijos laikotarpiu leistas ir moksleiviams privalomas skaityti knygas (neretai dar ir būdavo tikrinama, ar mokiniai tikrai jas perskaitė…) apie visokiausius „sovietinius didvyrius“ ir jų dažniausiai išgalvotus ir smarkiai pagražintus žygius: Pavliką Morozovą, išdavusį savo paties tėvus NKVD už grūdų slėpimą badmečio laiku (tikslas: įdiegti tuometiniams vaikams mintį, kad sovietinė valdžia yra brangesnė ir svarbesnė net už tėvą ir motiną, ir kad įskųsti tėvus atseit yra „gerai“). Ar apie atseit „genialų pedagogą“, „sektiną pavyzdį“  Antoną. Makarenką, kuris iš tikrųjų buvo tiesiog čekistas, auginęs iš gatvėse jėga surinktų našlaičių – ištikimus sovietų režimui šaltakraujus marodierius, t.y., tokius pačius sadistiškus čekistus, nes „medžiagos“ gatvėse buvo daugiau nei reikia.. Ir taip toliau***. Šio socialinės pasiūlos metodo triukas – tai, kad skaitomos literatūros pobūdis netiesiogiai paveikia skaitančiojo sąmonę ir dėl tos pačios priežasties taip pat daro įtaką ir jo/ jos/jų elgsenai.

Trečiasis dažniausiai pasitaikantis socialinės pasiūlos metodas yra švietimas. Antai švietimo programose gali būti pateikiamos tam tikros idėjos, kad jų adresatai taptų labiau sąmoningais, kokybiškesniais piliečiais, – ir atvirkščiai.

Ketvirtas dažniausiai pasitaikantis socialinės pasiūlos metodas yra: per reklamą.

Pačių socialinės kontrolės priemonių yra, kaip minėjau, labai daug. Antai F.E.Lamli (F. E. Lumley) išskiria dar ir šias pagrindines jų kategorijas:

1. Sukurtos simbolių ir reikšmių pagrindu socialinės kontrolės priemonės.
2. Sukurtos jėgos pagrindu socialinės kontrolės priemonės.

Pagrindinė F.E. Lamli koncepcijos nuostata yra tokia: nors fizinė jėga ir yra būtina socialinei asmenų kontrolei, tačiau ji nėra laikytina pagrindine galia, įgalinančia ką nors valdyti šiuos asmenis. Todėl žmonių visuomenė privalanti kliautis simboliais pagrįstais socialinės kontrolės mechanizmais, nes jie yra efektyvesni už jėgą.

Socialinės kontrolės metodai, pagrįsti simboliais, šioje klasifikacijoje suskirstyti dar detaliau, į dar dvi atskiras rūšis:

Alkas.lt nuotr.

1. Tokias socialinės kontrolės priemones, kaip pagyrimai, apdovanojimai, gailestingumas ir užuojauta, išsilavinimas, įtikinimas (angl.: persuasion), skirtas paskatinti asmenis elgtis vadovaujantis tam tikrais pageidaujamais ir siektinais tikslais. Šiuo atveju asmenys laikysis tam tikrų vertybių ir atlikinės tam tikrus veiksmus, nes manys, kad tai yra gerai ir kad tai yra siektina.

2. Tokias socialinės kontrolės priemones, kaip gandų ir šmeižtų sklaida, satyra, negatyvus kriticizmas, pavertimas pajuokos objektu (angl.: conversion into ridiculous; turning somebody or something into an object of laughter. Šią sąvoką jau esame aptarę ankstesniuose straipsniuose); gąsdinimas ir grasinimai, etikečių klijavimas (angl.: labelling, name calling; šią sąvoką taip pat jau esame aptarę anksčiau), režimų propaganda, komandos ir bausmės, kurių tikslas yra kokie nors suvaržymai ir represijos. Šiuo atveju asmenys laikysis tam tikrų vertybių ir atlikinės tam tikrus veiksmus, nes, pavyzdžiui, bus paveikti propagandos arba, kitais atvejais, bijos būti išjuokti, pažeminti, apšmeižti, atstumti, pasmerkti, nubausti ar represuoti.

Kad komunikacijos, socialinės kontrolės specifikos ir psichologinių operacijų sąsajos taptų aiškesnės, norėčiau Jums šį tą priminti. Viename iš straipsnių apie psichologines operacijas jau esu minėjusi, kokia informacija įprastai surenkama apie „taikinį“, prieš imantis vykdyti psichologines operacijas jo atžvilgiu. Galbūt pamenate, kad renkama apie „taikinį“ informacija apima: jo socialinę organizaciją, socialinę „taikinio“ sandarą ir šeimos  sampratą bei funcionavimą;  papročius ir tradicijas „taikinio“ visuomenėje;  švietimą  –  elgesį su vaikais ir jų mokymą; vaikų veiklas; vaikų švietimo ir auklėjimo įstaigas ir  jose naudojamas mokymo priemones; politinę „taikinio“ visuomenės sandarą; politinę lyderystę, jos organizavimą visais socialiniais lygiais ir jos santykį su įvairiais „taikinio“ visuomenės sluoksniais; ekonominę „taikinio“ sandarą; teisę, įstatymus ir teisines institucijas; asmenų gyvenimo ciklą ir jo ypatumus „taikinio“ visuomenėje; tikėjimą, įsitikinimus, religines praktikas, egzistuojančius prietarus; komunikacijos metodus; „taikinio“ istoriją ir mitus bei žymiausius taikinio kultūros herojus; literatūrą, kitus menus ir panašiai (dėl visa ko nuorodą į minėtą straipsnį įtraukiau į šaltinių sąrašą). Kaip turbūt jau suprantate, išmoningai naudojantis visu išvardintu, – galima nuveikti tikrai be galo daug…

reklama

Kadangi nagrinėjama tema šįkart išties sudėtinga ir gili, čia ir sustosiu. Daugiau apie tai – gal kitą kartą.

O dabar norėčiau Jums pristatyti vieną propagandos techniką, kuri yra tiek dažna, kad jau net ir nekreipiame dėmesio. O reikėtų, gerbiamieji, reikėtų…

41. „Okaipgizmo“ propagandos technika

Nors labai dažnai pasitaikanti ir mūsų spaudoje, ačiūdie, jau yra buvę šnekų apie jos taikymą, šios propagandos technikos (angl.: whataboutism) pavadinimas lietuvių kalboje dar nėra visiškai nusistovėjęs. Bene tiksliausiai šios technikos esmę nusako pažodžiui iš anglų kalbos išverstas pavadinimas „okaipgizmas“. Iš dalies tai būtent šios propagandos technikos kaltė, kad neseniai vos per kelias dienas skirtingos socialinės ir politinės grupės Lietuvoje susiriejo aršiau kaip šunys su katėmis. Įdomiausia, kad net mėginant tai pasakyti diskutuojančioms pusėms, tos pusės neretai būdavo jau tiek apakintos (ir sumanipuliuotos…), kad net nesusizgribdavo, kas iš tikrųjų vyksta. O, pavyzdžiui, kai kuriuose estų šaltiniuose yra tekę aptikti užuominų, kad pats „okaipgizmo“ principas Estijos erdvėje komunikacijos procesuose prigijo tiktai po sovietinės okupacijos laikotarpio. Gal tai tiesa, gal ir ne, bet faktas, kad pati propagandos technika mus pasiekė iš Šaltojo karo laikų. Po to tam tikrą laikotarpį ji buvo primiršta ir nebenaudojama. Tačiau po poros dešimtmečių, šiek tiek atnaujinta ir pritaikyta šiandienos kontekstui, vėl buvo imta naudoti, pavyzdžiui, Putino režimo atstovų, kai kuriais atvejais, – politikų, o kartais ją jau galima aptikti net ir paprasto kasdienio bendravimo procese.

Šaltojo karo laikotarpiu Vakarų šalių atstovams, susidūrusiems su Sovietų sąjungos atstovais, o ypač sovietų diplomatais ir panašiais asmenimis, didžiulį nusivylimą keldavo ir labai įkyrėdavo automatinė sovietų reakcija į bet kokią bent šiek tiek kritiškesnę pastabą sovietų atžvilgiu. Ką Vakarų atstovai bepasakydavo, – automatiškai, vietoj įsiklausymo ir pastangų palaikyti dialogą tučtuojau nuskambėdavo konstrukcija, kuri, sovietų įsitikinimu, turėjo tučtuojau demaskuoti tariamą Vakarų pasaulio „veidmainystę“:  „O kaip gi apie…?“ (angl.: „and what about…?“). Pasak Vakarų šalių tyrinėtojų, neretai atrodė, kad sovietams daug mažiau rūpėjo jų pačių komunizmo ideologijos gynyba ar paties pokalbio tema, nei kad aršūs bandymai tučtuojau imti įrodinėti, kad atseit Vakarų pasaulis irgi esąs „netobulas“. Ilgainiui Vakarų valstybių mokslininkai ir žurnalistai praminė šią sovietinę propagandos techniką „okaipgizmu“ (angl.: whataboutism).

Šis terminas ir reiškinys, vėl tapo atgaivintas, kaip manoma, apie 1993 m. ir išpopuliarėjo po Edvardo Lukaso (Edward Lucas) straipsnio ta tema, paskelbto 2008 m., leidinyje „Ekonomistas“ („The Economist“). Šis terminas šiandien vartojamas apibūdinti propagandos techniką, kurią galima apibūdinti štai tokiomis konstrukcijomis: „o ką jūs patys darote?“ arba „bet kiti irgi tai padarė“.  Populiariausi jos pavyzdžiai, pasitaikantys šaltiniuose, yra tokie: kai tik vakariečiai papriekaištaudavo dėl kokių nors sovietų režimo represijų ar kitokių nusikaltimų, – sovietai atsikirsdavo, kad esą, pavyzdžiui, „o Amerikoje yra persekiojamos etninės ar rasinės mažumos“, „o jūs laikote priespaudoje afroamerikiečius“, „o Amerikoje buvo vergija“ (nutylint, kad prieš šimtus metų ji buvo ir Rusijoje…) ir panašiai.

Taip pat, pažymėtina, šiandien ši technika yra ypatingai plačiai vartojama politinės komunikacijos procesuose. Iš esmės „okaipgizmas“ veikia kaip nuolatinis dėmesio nukreipinėjimas (t.y., kaip tam tikra „dėmesio išblaškymo“ atmaina) nuo svarbių naujienų, straipsnių, faktų, problemų. Taip pat – siekiant veidmainiškai nukreipti dėmesį nuo kokių nors esminių, svarbių klausimų bei norint pridengti kokias nors veidmainystes. Palyginus su iš dalies panašiomis konstrukcijomis „jūs to nesuprantate“ arba „mūsų ideologija yra geresnė“, „okaipgizmas“ funkcionuoja kaip savotiška pseudoideologija, apibrėžta nuostata: „mes esame netobuli, – bet jūs irgi.“

Šiandienos Putino Rusijos skleidžiamos propagandos atveju „okaipgizmas“ pasireiškia, pavyzdžiui, tokiais teiginiais: „NATO kuria bazes šalyse, kurios netoli Rusijos, – ir jūs kaltinate mus, kad mes esame agresyvūs!“ Kitas pavyzdys: „Mes turime tiktai dvi [karines bazes], Kirgizijoje ir arti Afganistano sienos, Tadžikistane. JAV turi karinių bazių visame pasaulyje, ir niekas tam neoponuoja. Kas yra agresyvus?“, – sykį paklausė V. Putinas. Tie, kas menkiau susipažinęs su NATO istorija arba kas menkiau išmano Putino Rusijos vykdomą užsienio bei karinę politiką, išties gali suglumti. Faktiškai tai ir yra šios propagandos technikos tikslas: išmušti oponentus iš vėžių.

Pastebėtina, kad šiandien vykdomoje Putino Rusijos propagandoje „okaipgizmas“ pasireiškia ypatingai stipriai. Tai pripažįsta net ir patys ir rusų tyrinėtojai. Antai Ivanas Tsvetkovas situaciją apibrėžia šitaip: „Ir tada prasidėjo naujas senojo žaidimo etapas. (…) Šiuolaikinis [Putino] Rusijos režimo „okaipgizmas“ yra emocijos triumfas prieš logiką, iracionalumo triumfas prieš racionalumą. Tas pats pasakytina apie Putino Rusijos užsienio politiką. Pagaliau, [Putino] Rusija, kaip jos lyderiai nesyk pareiškė atvirai, tiesiog siekia išardyti JAV orientuotą ir inspiruotą pasaulio tvarką, mažai dėmesio skirdama tam, kas galėtų ją pakeisti po to. Kai tikslas yra – sunaikinti, primityvios priemonės veikia daug geriau nei preciziški instrumentai.“

Pagrindinis šio „okaipgizmo“ mechanizmas – tai pastanga panaudoti gėdos ar pykčio emocijas, kad oponento argumentai taptų bent kiek pažeisti ir susvyruotų. Kaltindami savo oponentus ar netgi dalinius savo pačių sąjungininkus tokia pačia veidmainyste, propagandistai viliasi ir bando sukelti gėdos emociją tam, kad savotiškai taptų „susilpninti“, „išblukinti“ kaltinimai jų pačių atžvilgiu. Arba kad propagandistams bent jau pasisektų nukreipti diskusiją ar pokalbį nuo tiesioginės temos, – į pašnekovą ir /ar oponentą išblaškantį ginčą dėl tikros ar tariamos „jo paties veidmainystės“. Iš dalies vienas iš propagandistų tikslų tokiais atvejais yra kiek įmanoma labiau ištrinti ribas tarp suvokimo, kas yra „gėris“ ir kas yra „blogis“.

Kuo giliau jiems pavyks įvilioti oponentus į šias dėmesį nukreipiančias diskusijas, tuo sėkmingesniu bus laikomas šios propagandos technikos panaudojimas. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai paaiškėja, kad tiesioginis kaltinimas, kurį naudoja propagandistas, yra visiškai absurdiškas ir net juokingas (o tai nutinka gana dažnai!), propagandistai nebesistengia sukelti oponentui gėdos jausmo, bet, kad nukreiptų pokalbį nuo svarbių dalykų ir temų, panaudoja savo pyktį, kaip emociją ir poziciją. O kartais tiesiog pasitelkia kokias nors mažai susijusias su diskutuojama tema, šiandien nebeaktualias istorines detales iš seniai praėjusių laikų, ima sukti pokalbį tiktai apie tai ir išskirtinai vien tik apie tai  ir tas nebereikšmingas, nebeaktualias detales kuo labiau išpučia bei eskaluoja. 

Kaip elgtis, susidūrus su šia propagandos technika?

1. Atsiminkite, kad tai, ko siekia ir nori propagandistas – tai išblaškyti Jūsų dėmesį ir Jus sugluminti. Propagandistams nerūpi tiesa ar tikri faktai, jie tiesiog nori psichologiškai suskaldyti ir supriešinti tarpusavyje savo „taikiniu“ pasirinktą auditoriją. Šitaip, – ją susilpninti, tam, kad „taikiniu“ nusižiūrėta auditorija taptų imlesnė skleidžiamai propagandai ir ištižusi, neryžtinga kokios nors agresijos akivaizdoje (šį niuansą prašyčiau įsidėmėti kuo atidžiau! To prireiks ateityje, kai imsime nagrinėti informacinio karo teoriją ir praktiką. Ačiū.)

2. Įvardinkite taktiką – tiesiai pasakykite „Baikite žaisti „okaipgizmą“.

3. Nesileiskite sugluminami ar išmušami iš vėžių – nes greičiausiai propagandistai iškreipia pateikiamus faktus, kad pastarieji atitiktų jiems parankų naratyvą.

4. Nesileiskite priverčiami ar išprovokuojami būti „tobulybe“, susidūrę su propagandistais, nes Jūsų oponentai pirmiausia stengsis išblaškyti Jūsų dėmesį įvairiausiais faktais, kurie bus labai mažai susiję su pagrindine diskusijų tema.

Sėkmės, gerbiamieji.

Tai tiek šįkart… Iki kito susitikimo Alkas.lt!

Bus daugiau

Paaiškinimai

*Ne, tai visai ne apie mitingą. Tai apie ypatingai lengvai išprovokuotas tarpusavio peštynes po to. Suprantate, kas, mano nuomone, keista: užuot bent kažkaip, tegul ir formaliai, padėkojus to renginio dalyviams už taikų (nepaisant provokacijų!), civilizuotą, išties demokratinį mitingą, – jie buvo išjuokti, išpravardžiuoti ir išdėti į šuns dienas. Lyg to dar būtų negana, mažiausiai dvi – trys socialinės mūsų visuomenės grupės, ir ne šiaip kokios, o gana padorios, gana patriotiškos grupės staiga aršiai susipjovė tarpusavyje. Ir taip toliau, ir panašiai (jau nekalbant apie kai kuriuos įdomius niuansus kai kuriuose naujuose įstatymuose). Tikrai keista.

**Konvencija (lot. conventio) – susitarimas, sutartis.

*** Kitas pavyzdys, šiandieninis: kai, naudojant įvairias socialinės kontrolės priemones, refleksinės kontrolės metodą, manipuliacijas valstybės sektoriumi,  žiniasklaida ir panašius „įrankius”, visuomenei skiepijamos nuostatos, kad korupcija ir grobstymas atseit yra normalūs reiškiniai. Palyginkite kad ir šiuos teiginius: „Netepsi – nevažiuosi”, „Nori gyventi – turi vogti“, „Visi taip daro“ ir panašiai. Papildomą negatyvią įtaką šiuo atveju daro vadinamas „stručio sindromas“, pasireiškiantis kaip požiūris „geriau apsimeskime, kad problemos nėra, tada jos nereikės spręsti ir galbūt ji pati savaime išnyks“, egzistuojantis šioje ir kitose svarbiose srityse.

Parengta pagal:

Morris Janowitz. Sociological Theory and Social Control// American Journal of Sociology, Vol. 81, No. 1 (1975), p. 82-108.

www.riigiteataja.ee

www.sociologydiscussion.com

www.merriam-webster.com/dictionary/social%20control

www.draugas.org/archive/1963_reg/1963-04-16-DRAUGAS.pdf

http://alkas.lt/2017/10/26/e-vaitkeviciute-propagandos-zodynas-nauji-nuotykiai-priesakineje-informacinio-karo-linijoje-kaip-buvo-keliamos-revoliucijos-ir-ko-turetu-saugotis-demokratine-valstybe-sekmingo-interviu-receptas/

http://euromaidanpress.com/2016/08/31/a-guide-to-russian-propaganda-part-2-whataboutism/

www.russia-direct.org/opinion/russian-whataboutism-vs-american-moralism

www.economist.com/node/10598774

www.delfi.lt/news/daily/demaskuok/kaip-vasingtone-uzgroja-taip-vilniuj-ir-soka-dar-vienas-propagandinis-mitas-paplites-tarp-lietuvos-tautiniu-mazumu-atstovu.d?id=72378772