Vergovė kapitalo tarnyboje. 2 dalis

Tęsinys, pirma dalis čia

Vergų verslas

Šioje vietoje turėtume panagrinėti klausimą, dėl kurio iki šiol tebemojuojama kumščiais. Oficialioje vakarietiškoje ideologijoje teigiama, kad kolonijiniai užgrobimai neturėjo lemtingos įtakos kapitalistinės ekonomikos vystymuisi. Tai aiškinama tuo, jog pirminio kapitalo susikaupimo laikais, pagrindinės kolonijų valstybės buvo Ispanija ir Portugalija, o kapitalizmo centras buvo Olandija ir Anglija. Iš tikro, tiek Olandija, tiek ir Anglija Amerikos apiplėšime vaidino tiesioginį vaidmenį.

Tais laikais buvo sakoma: „Ispanija – tai burna, kuri ima maistą, kramto jį, smulkina ir tuojau pat pasiunčia kitiems organams“. Ispanija nesugebėjo gauti naudos iš turtų, tiesiog krintančių iš dangaus. Šalis buvo beveik netekusi savo pramonės ir išvystytos žemdirbystės gamybos. XVI amžiuje smarkiai padidėjo vartotojiškų prekių ir maisto produktų paklausa. Reikėjo aprūpinti karius ir kolonistus už vandenyno, o praturtėjusi iš Naujojo pasaulio plėšimų dvarininkija norėjo gyventi prabangoje, tačiau negalėjo patenkinti savo poreikių dėl silpnos Ispanijos ekonomikos. Tai lėmė prekybos deficito didėjimą ir audringą infliaciją.

Madridas įklimpo į skolas, kurias reikėjo mokėti. O mokėti nebuvo kuo, tik amerikietišku auksu ir sidabru. Todėl brangieji metalai tonomis plaukė į olandų, vokiečių ir Ženevos bankininkų rankas. 1543 metais 65 % karališkų pajamų buvo panaudota apmokėti skoloms. Iš kolonijų išvežamas auksas ir sidabras buvo naudojamas apmokėti importui. Kasmet Ispanijos uostuose iš beveik 900 laivų buvo iškraunamos prekės, pagamintos kitose šalyse. Be Ispanijos rinkos, užsienio bankininkai ėmėsi kontroliuoti ir jos kolonijų rinkas. Istoriko Moriso Kruzės teigimu, XVII amžiuje Madridas kontroliavo tik 5 % savo kolonijų prekybos.

Taip Ispanijos kolonijinė sistema aptarnavo kapitalizmą, užgimstantį kitose šalyse. Analogiškoje padėtyje buvo ir antra pagal dydį kolonijinė imperija – Portugalija. Aukso kasyklų ir cukranendrių plantacijų Brazilijoje kontrolė gana greitai perėjo į užsieniečių rankas. Cukranendrių plantacijų įkūrimą finansavo Olandijos bankininkai. Pelnas buvo milžiniškas. Be tiesioginių piniginių įplaukų iš Portugalijos iždo, olandai gavo daug privilegijų.

reklama

Pavyzdžiui, Lisabonoje jie pirkdavo nevalytą cukrų, rafinuodavo ir parduodavo Europoje, gaudami tris kartus didesnį pelną. Šiuolaikiniai istorikai ir ekonomistai paskaičiavo, kad XVII amžiaus pradžioje metinė „cukraus verslo“ pelno norma Brazilijoje sudarė 1 milijoną svarų sterlingų – tokia pati yra metinė Britanijos eksporto vertė.

Tačiau, jei pradžioje „grietinėlę“ nusigriebdavo Olandija, tai pamažu ją išstūmė Anglija. XVIII amžiaus pradžioje Brazilijoje buvo atrasti turtingi aukso telkiniai. Tuo pat metu Portugalija ir Anglija pasirašė Metueno sutartį, pagal kurią Lisabona atidaro savo ir savo kolonijų rinkas įvežamiems anglų manufaktūrų gaminiams. Dėl to Portugalijos tekstilės pramonė greitai bankrutavo, o už įvežamus į šalį audinius vyriausybė mokėjo Brazilijos auksu.

Maža to, buvo draudžiama gaminti audinius ir kolonijose: 1785 metais Brazilijoje, įsakius Portugalijos vyriausybei, buvo sunaikintos visos audimo ir verpimo dirbtuvės. Anglija savo pramonei gavo milžinišką rinką, o taip pat ir auksą, kuriuo Portugalija mokėjo už pramonines prekes. Kai kuriomis savaitėmis į Angliją įplaukdavo beveik 50 tūkstančių svarų aukso! Pagaliau Europos finansų centras iš Amsterdamo persikėlė į Londoną. Šalis sukaupė milžiniškas aukso atsargas, kurių pagalba galėjo sutelkti kapitalo indėlį į manufaktūrų verslą.

Tačiau vergovė, Europos, ir šiuo atveju Anglijos kapitalizmą, stūmė į priekį ne tik netiesiogiai. Kapitalizmą palaikė taip vadinamas „Prekybos trikampis“ – pirmasis tarptautinis kapitalistinis projektas, visos būsimų amžių tarptautinės prekybos prototipas. Trumpai tariant, schema buvo tokia.

Europos laivai plaukdavo prie Afrikos krantų, o triumuose vežė peilius, visokiausius metalo dirbinius, kojines, smulkią galanteriją, spiritą. Gvinėjos įlankos pakrantėje šios prekės buvo keičiamos į vergus. Tada vergus plukdydavo į Naująjį pasaulį, kur juos parduodavo kasyklų ir plantacijų savininkams. Už gautus pinigus prekeiviai pirkdavo prekes pagamintas vergų – cukrų, tabaką, kavą, indigo. Taip kiekvienos prekės kaina – ar tai buvo vergai, ar cukrus – kiekvienoje prekybinės grandinės dalyje išaugdavo dešimteriopai, ne tik padengdama prekybos išlaidas, tačiau ir aprūpindama kapitalistinės eros pradininkus pasakiškais turtais.

Verta buvo stengtis! Tikras Anglijos vergų prekybos klestėjimas prasidėjo po 1713 metų, kai pagal Utrechto sutartį Londonas gavo monopolinę teisę įvežti vergus į Ispanijos valdomas Amerikos žemes. Per XVIII amžių anglai iš viso į Ameriką atvežė 2 milijonus 532 tūkstančius vergų, gerokai pralenkę portugalus, prancūzus ir olandus. „Prekybos trikampio“ dėka, Anglija tapo Europos kapitalizmo lokomotyvu. Jau 1565 metais Londone atsirado pirmoji birža, kurioje buvo vykdomi stambūs sandoriai, susiję su prekyba vergais.

Kaip grybai po lietaus atsirado bankai Londone, Liverpulyje, Mančesteryje, Bristolyje, Glazge. XVII amžiaus pabaigoje buvo įkurta įžymioji Lloydo draudimo agentūra, kurios savininkai susikrovė turtus iš vergų, laivų ir plantacijų draudimo. Jau senokai apmiręs Bristolis, vergų transportavimo dėka tampa antru pagal svarbą Anglijos miestu: būtent čia bazavosi firmos, užsiimančios šiuo verslu. O užkampio miestelis Liverpulis tampa didžiausiu pasaulyje uostu. Jei 1730 metais Liverpulio uoste buvo registruota 15 belaisvių laivų, tai iki 1792 metų jų suskaičiuojama jau 132.

Pagyvėja Anglijos pramonė. Kolonijų aprūpinimas pramonės prekėmis tampa faktine Londono monopolija. Sudaroma galimybė gaminti prekes, skirtas Afrikos genčių vadų, tiekiančių anglams vergus, papirkinėjimui. Pagal duomenis, pateiktus Eriko Viljamso knygoje „Kapitalizmas ir vergovė“, XVIII amžiaus pabaigoje Afrika ir Karibų jūros salos davė darbo 180 tūkstančių Mančesterio tekstilės pramonės darbininkams. Šefilde ėmėsi masinės peilių gamybos, o Birmingeme kasmet buvo pagaminama 150 tūkstančių muškietų. Įžymioji Anglijos tekstilės pramonė, kurios vystymąsi daugelis istorikų laiko pagrindiniu pramonės perversmo varikliu, visiškai priklausė nuo vergų darbo. Medvilnė jai buvo auginama Vest Indijos plantacijose bei šiuolaikinių Jungtinių Valstijų pietuose.

reklama

Britų istorikas Erikas Hobsbaumas rašo: „Vest Indijos medvilnės plantacijos, į kurias buvo vežami vergai, gamino didžiąją medvilnės žaliavų dalį Britanijos pramonei, už tai plantatoriai dideliais kiekiais pirko Mančesterio medvilnės kompanijos čekius… Žmogus, pirmas atėjęs į rinką ir turėdamas nedaug čekių, gaudavo astronominį pelną ir dėl to buvo verta tobulinti technologijas“. Iš vergų prekybos sukauptas kapitalas subsidijavo pramonės revoliuciją ir sudarė sąlygas atsirasti svarbiems technikos išradimams. Pavyzdžiui, Džeimso Vato garo mašinos išradimą subsidijavo verslininkai, kurie praturtėjo būtent iš prekybos vergais.

Ir nors 1807 metais Britanijos parlamentas priėmė Aktą dėl prekybos vergais draudimo, šį žingsnį galime laikyti išskirtinai populistiniu. Kolonijose vergovė oficialiai nebuvo draudžiama iki 1833 metų, tačiau ir po to buvę vergai privalėjo dirbti savo šeimininkams kaip „mokiniai“. Anglijos tekstilės pramonė tebesinaudojo žaliava, išauginta Amerikos plantacijose. Ir ne šiaip naudojosi, o nuolat didino eksportą. Į Europos šalis 1820 metais buvo įvežta 128 milijonai jardų britų medvilnės, o po 20 metų – 200 milijonų. Į Lotynų Amerikos šalis, Aziją ir Afriką eksporto dydis dar labiau išaugo – nuo 80 iki 529 milijonų jardų. Būdama pagrindiniu Londono pelno šaltiniu, ši prekyba, pasikartosime, buvo paremta būtent naudojant vergų darbą.

Vergų prekyba buvo baisus išbandymas Afrikai, nuo kurio kontinentas neatsigavo iki šiol. Vergų, išvežtų į Ameriką skaičius siekė nuo 10 iki 15 milijonų.

Tačiau įskaitant tuos, kurie mirdavo pakeliui (tokių buvo nuo 30 iki 50 proc.), o taip pat nužudytų per antpuolius, kontinentas neteko iki 50 milijonų žmonių. Taigi, Afrikos dalis pasaulio gyventojui skaičiui nukrito nuo 18 % XVII amžiaus pabaigoje iki 8 % 1900 metais. Kaip apibendrina Egipto filosofas ir ekonomistas Samiras Aminas – dėl to, kad daugiausia neturtingų šalių yra Afrikoje, kaltas kapitalizmas.

Nežiūrint į milžinišką vergų mirtingumą, prekyba jais atnešdavo pasakiškus pelnus. Tačiau nedaugelis žino, kad be juodųjų vergų, atvežtų iš Afrikos, Vest Indijos ir Virdžinijos plantacijose triūsė ir baltieji vergai. Kartais europiečiai tapdavo serventais, arba kabaliniais tarnais (taip vadinosi ši darbininkų kategorija) iš reikalo. Neturėdami darbo tėvynėje, jie pasirašydavo sutartį nuo ketverių iki septynerių metų ir plaukdavo kitapus vandenyno. Tačiau didžiąją baltųjų vergų dalį sudarė žmonės, prievarta išsiųsti į Naująjį pasaulį.

Pavyzdžiui, airiai, kurie tūkstančiais buvo siunčiami po to, kai šalį užkariavo Kromvelis. Būdamas ne mažiau pelningas, nei juodųjų vergų prekyba verslas greitai įgavo nusikalstamų bruožų. Žmonių grobimas, su tikslu parduoti juos vergovei, klestėjo Londone ir Bristolyje. Suaugusius nugirdydavo, vaikus suviliodavo saldumynais. Apytiksliais paskaičiavimais, bendrai į Ameriką buvo išsiųsta 250 tūkstančių serventų. Bandymai nutraukti šią praktiką susidurdavo su aršiu pasipriešinimu. 1760 metais Anglijos parlamentas atsisakė uždrausti siųsti kalinius į Ameriką, taip pat atmetė įstatymo projektą, nukreiptą prieš vaikų grobimą. Pelnas aukščiau visko!

Vergų darbo išnaudojimo nesibodėjo ir kita Europos valstybė, pati pirmoji stojusi ant kapitalizmo bėgių – Olandija. Užgrobę Moluko salas ir Javos salą, dabar esančias Indonezijos sudėtyje, olandai surengdavo antpuolius vergams rinkti, vėliau juos versdavo dirbti prieskonių plantacijose. Bet koks bandymas pasipriešinti būdavo žiauriai malšinamas. Taip buvo beveik visiškai išpjauti Bandos salyno gyventojai. Be to, olandai aktyviai įsiliejo į Afrikos vergų prekybą.

Parengė: Darius Dimbelis