Dukters ir mamos santykiai. Keturios stadijos

Labai ilgą laiką mamos neturėjau. Tiksliau, fiziškai ji egzistavo, tačiau viduje nejaučiau, kad turiu šaknis, kad mama vyresnė ir didesnė. Nebuvo pagarbos ir meilės. Mes galėjome bartis, taikytis, mielai bendrauti, vakarais gerti arbatą. Ji man buvo artimas žmogus. Bet mama… Mama aš ją pradėjau jausti visai neseniai. Kai pagaliau nustojau iš jos kažko laukti, kažką jai įrodinėti ir bandyti ją perdaryti. Kai suaugau ir nustojau užsiimti kvailystėmis.

Ir juk tikrai. Yra mama – kaip žmogus. Praeities atgyvena. Jai sunku susigaudyti technikoje – o aš apskritai nesuprantu, kas čia sudėtingo. Ir esu aš – skaitanti visokias protingas knygas ir įžvelgianti visuose žmonėse problemas, apie kurias rašomas tose knygose. Visuose aplinkiniuose, išskyrus save pačią, savaime aišku. Ir ypač akis dilgina mamos problemos. Baisiai knieti išmokyti ją pagaliau gyventi: štai dėl to tu neturi vyro, o va čia esi neteisi ir viską darai ne taip… Tartum aš būčiau už ją vyresnė ir labiau patyrusi.

O dar yra nuoskaudos. Mažos mergaitės, kuriai taip trūko mamos dėmesio, nuoskaudos. Ne paauglystėje – tada šito dėmesio buvo pernelyg daug. Bet dėmesio man reikėjo vaikystėje, o ne paauglystėje. Pamenate juokelį: „Jeigu vaikystėje neturėjote dviračio, o suaugęs nusipirkote Mersedesą, tai jūs vis tiek vaikystėje neturėjote dviračio“. Man-dabartinei, kaip ir man-paauglei mamos dėmesio buvo pernelyg daug. O norėjosi man-penkiametei. Būtent tada. O šito „tada“ jau niekad nebus.

reklama

Ir štai aš tokia protinga, su daugybe nuoskaudų. Ir mama – kuri padarė mano labui viską, ką galėjo. Mylėjo, kaip mokėjo. Daug stipriau, negu mylėjo ją pačią. Mama, kuri iš kailio nėrėsi, kad mes išgyventume. Kuriai iš manęs ne tiek daug ir tereikia: pagarbos ir dėkingumo.

Tik gerbti neleidžia visos tos susikaupusios nuoskaudos. Nei gerbti, nei mylėti. Vaikystėje patirtas skausmas verčia išsimūryti sieną, nustoti bendrauti iš širdies. Ir toliau vaizduoti protingą ir stengtis „atvesti į protą“ mamą. Taip galima ir visą gyvenimą nugyventi ir nepastebėti mamos per visą tą krūvą nuoskaudų. Niekada neįžvelgti joje žmogaus, jos likimo.

Tai trukdo. Jei nėra harmonijos su mama, nėra ir moteriškumo, sąmoningos ir džiaugsmą keliančios motinystės. Kalbama, kad dėkingumas ir pagarba ateina savaime, kai pati tampi mama, tačiau tai melas. Tapusi mama, gali šiek tiek geriau suprasti savo mamą. Tačiau paskui nusprendi: „būsiu kitokia mama, geresne!“ ir nuoskaudos vėl sugrįžta, netgi sustiprėja. Aš gi galiu būti gera, kodėl ji negalėjo?

Taip ir gyvename. Kažką įrodinėjame mamoms, kažką aiškiname. Ir mums atrodo, kad gyvename. Neseniai mačiau istoriją apie tai, kaip greitoji pagalba atvažiavo pas su dukterimi gyvenančią moterį. Motinai – 95, dukteriai – 75. Viena kitą vadina „sena karve“. Ir tokių atvejų nemažai. Ne visada tai ištariama garsiai, tačiau daug moterų būtent taip ir gyvena – fiziškai greta mamos, o širdies gilumoje visiškai nuo jos atsiskyrusi.

Neretai dukra netgi ištekėjusi lieka gyventi su mama. Toliau su ja badosi, kivirčijasi, kartais net vaikus mamai gimdo, nes mamai norisi anūkų. O kartais ryšiai nutrūksta – jos išvis nesimato. Ir abi kenčia dėl išsiskyrimo. Kartais dukrai norisi nutraukti skausmingus ryšius, tačiau to padaryti neleidžia kaltės jausmas…

O iš tikrųjų viskas paprasta. Santykiuose su mama esama 4 stadijų, kurias reikia išgyventi ir pergyventi. Žingsnis po žingsnio. Nė vienos negalima peršokti, praleisti, išbraukti, kitaip pagarba taip ir neatsiras.

reklama

Simbiozė. Pačioje pradžioje judvi su mama – vieninga visuma. Bendras kūnas, o tu – mamos tęsinys. Kai vaikas gimsta, jis laiko mamą savo dalimi. Dėl to toks baisus išsiskyrimas, vaikas verkia, kai mama išeina iš kambario. Ir kažkas užstringa jau šioje, pačioje pirmoje stadijoje, visą gyvenimą stengiasi mamai įtikti, padaryti ją laiminga, nesiginčyti. Nes jei laiminga mama, laiminga ir aš. Tokie santykiai kenksmingi visų pirma dukrai. Iki 7-8 metų amžiaus toks elgesys teisingas – būti su mama viena visuma, naudotis jos meile ir rūpestingumu. O paskui reikia eiti toliau.

Ginčai. Tam tikru momentu vaikas pradeda suvokti, kad jis ir mama – skirtingi žmonės. Vadinasi, gali būti skirtingi požiūriai, troškimai, gali nesutapti nuomonės į įvairius dalykus. Ir dukra pradeda su mama ginčytis, įrodinėti savo teisumą. Stadijos prasmė – atsidalinti. Susirasti save. Surasti savyje jėgų eiti savo keliu. Tačiau galima ir įstrigti. Ir visą gyvenimą ginčytis, įrodinėti. Aš – ne mama, aš už ją geresnė, aš geriau žinau…

Nepriklausomybė. Stadija, kai dukra ne tik žodžiais, bet ir darbais pradeda savo gyvenimą. Išvažiuoja, kartais labai toli. Gali išvis nutraukti bendravimą. Jos gyvenime mama nustoja būti svarbiu žmogumi. Aš pati sau šeimininkė. Aš užaugau. Tu man ne rodiklis. Šioje stadijoje irgi galima įstrigti ir labai daug prarasti.

Dėkingumas ir pagarba. Tik kai galutinai atsidalinome ir pradėjome gyventi savo gyvenimą, galime pereiti į finalinę stadiją – dėkingumą mamai. Kai mama tampa artimu žmogumi, kai su ja galima kalbėtis iš širdies. Atsiranda galingas resursas…

Kiekvienas ciklas idealiu atveju trunka apie 7 metus. Nuo nulio iki septynerių, nuo septynerių, iki 14-os, paskui iki 21-erių ir nuo 21-erių iki gyvenimo pabaigos. Kitaip sakant, sulaukus dvidešimt vienerių, jau esama resursų, kad pereitum į ketvirtą stadiją. Jeigu pergyvenote tris ankstesnes ir niekur neįstrigote.

Asmeniškai aš ilgam užstrigau antroje stadijoje. Paskui prasidėjo trečioji, bet pastoviai nusirisdavau atgal. Įrodinėjau, ginčijausi… Ir tik kelis pastaruosius metus pagaliau turiu mamą. Tikrą. Už nugaros liko vaikiškos nuoskaudos, įžvelgiau mamoje žmogų. Išmokau ją gerbti. Ir supratau, kaip stipriai esu jai dėkinga – juk ji tiek daug nuveikė mano labui…

Taip, kartais iš naujo įsipainioju į įprastus žaidimus. Neilgam. O paskui prisimenu apie dėkingumą ir mintyse jai nusilenkiu. Ir vėl viskas stoja į savo vietas. Kaip ir turi būti.

Linkiu visoms mums atrasti savo mamą. Savo pačių širdyse.

Šaltinis