Vaikai skolingi tėvams?

Kodėl taip dažnai tėvai laukia, kad vaikai jiems grąžins kažkokias skolas? Ar vaikai skolingi tėvams? Jeigu skolingi, tai ką? Kiek ir kokiu būdu reikia tas skolas padengti? Ir jei neskolingi, tai ką daryti? Ignoruoti tėvų reikalavimus?

Pirmiausia norisi pakalbėti apie tai, kaip pačiam tokiu netapti, juk tėvų ir jų pozicijos jau nepakeisi, o ir nėra prasmės. Pamėginkime išsiaiškinti.

Kodėl taip vyksta, kodėl tėvai reikalauja iš vaikų grąžinti kažkokias skolas? Kuo jie remiasi, šito reikalaudami? Kodėl tiek daug pergyvenimų dėl šios problemos tėvams ir toks didelis kaltės jausmas – vaikams? Kur slypi klaida ir neteisybė? Kas ir kam skolingas? Ar apskritai skolingas?

Kai kažkas kažkam skolingas, tai reiškia, kad santykiuose pažeistas balansas. Viena pusė davė, o kita – ėmė. Bėgant laikui, susikaupė skola, ir pirmas žmogus pradeda jausti, kad jį apgavo, juo pasinaudojo – viską paėmė ir nieko neatidavė. Nenagrinėsiu situacijos, kai pirmasis duoda antrajam nesavanaudiškai. Šiame pasaulyje nesavanaudiškumo praktiškai nepasitaiko. Netgi tėvų ir vaikų santykiuose.

Rūpindamiesi vaikais, tėvai galvoja bent jau apie stiklinę vandens, kurią vaikas paduos jiems senatvėje. Laukia ir rūpinimosi, ir finansinės paramos, ir kad vaikai toliau jų klausys, ir kad gyvens, kaip norisi tėvams, nori didžiuotis ir girtis savo vaikais, trokšta jų dėmesio. Labai daug ko trokšta. Netgi jei garsiai apie tai nekalba. Tačiau kuo pagrįsti visi šie lūkesčiai ir norai?

Tėvai išties labai daug investuoja į vaikus – laiko, nervų, pinigų, sveikatos, jėgų. Daugybę metų tai daro. Neretai tenka atsisakyti savų troškimų. Daryti, ko nesinori. Kažko atsisakyti, kažką paaukoti. Kas sakė, kad būti tėvais lengva ir paprasta?

Praeina daug metų ir pasigirsta pretenzijos vaikui – ką būtent ir kiek jis įsiskolino tėvams. Tačiau kiek tai teisėta ir pagrįsta? Ir iš kur atsiranda tasai neteisybės jausmas?

reklama

Tėvai pergyvena, nes savo įdėtas pastangas pradeda laikyti milžiniška auka, už kurią niekas nenori atsilyginti. Vienpusiu procesu, kuris neatnešė jokio džiaugsmo ir pasitenkinimo. Dvidešimt metų kankinosi ir dabar laukia kokios nors kompensacijos. Tiek daug atidavė ir nieko negavo mainais. Visiškai nieko. Juk turi būti teisybė!

Neturi. Šis pasaulis ir taip visur ir visame kame teisingas. Vaikai iš tikrųjų labai daug duoda tėvams. Likimas per vaikus tėvus dosniai apdovanoja. Apkabinimai, meilės prisipažinimai, juokingi žodžiai, pirmieji žingsniai… Netgi pats mažo žmogučio vaizdas toks mielas! Vardinti galima būtų be galo. Per vaikus gyvenimas duoda tėvams labai daug, ir to nenusipirksi už jokius pinigus. Ir viskas sąžininga, viskas kompensuojama. Tėvai dirba, gyvenimas juos apdovanoja. Iškart, tuo pačiu momentu. Naktį neišsimiegojai, o ryte – šypsena, apsikabinimai, nauji įgūdžiai.

Tačiau, kad gautum visu šiuos bonusus, reikia būti su vaiku. Turėti jėgų ir noro tuo mėgautis – tai irgi labai svarbu. Reikia sugebėti matyti šias dovanas ir būti už jas dėkingam.

Būtent maži vaikai skleidžia laimę tiesiog šiaip, patys savaime, kiekvieną sekundę. Kaip jie kvepia, kaip juokiasi, pyksta, myli, draugauja, tyrinėja pasaulį – visa tai negali nedžiuginti mylinčių tėvų širdies. Laimė mūsų širdyse – tai ir yra atlygis už visus darbus.

Tai kodėl gi tėvai jaučiasi, tarsi jiems kažkas kažką skolingas?

Todėl, kad jų nebuvo šalia, ir visas tas dovanas bei džiaugsmus gavo kažkas kitas – močiutė, auklė, auklėtoja vaikų darželyje. Tėvams nebuvo kada jausti, kaip kvepia vaiko galvelė, jie neturėjo laiko apkabinti jų prieš miegą. Reikia kažkur lėkti, o vaikai niekur nedings, baisaus čia daikto – mažylis! Su juo nepasikalbėsi, neaptarsi praėjusios dienos, jis nieko nesupranta, jam vienodai rodo, kas jį supa ir maitina. Mažylio priežiūra – tai ne dviejų žmonių santykiai, mūsų supratimu. Pamaitinai, išmaudei, paguldei… Nėra kada grožėtis miegančiais vaikais, nuovargis toks stiprus, kad jėgų belieka tik pačiam iki lovos nušliaužti. Nėra laiko tyrinėti kartu su vaiku vabaliukų ir gėlyčių parke. Nėra jėgų drauge piešti, lipdyti, dainuoti. Visos jėgos atiduodamos darbdaviui.

Bet net jeigu mama ir nedirba, tai greičiausiai jai irgi nelabai rūpi visos tos nelabai suprantamos dovanos, nesuvokiami džiaugsmai. Kažkokia nesąmonė, tuščias laiko švaistymas. Reikia namus tvarkyti, maistą gaminti, į parduotuvę važiuoti. Ji gi negali gulėti greta vaiko ir kalbėtis su juo nesuprantama vaikiška kalba – juk tai taip kvaila! Nėra nei laiko, nei jėgų paprasčiausiai pažvelgti jam į akis iš iškvėpti visą įtampą. Ir jeigu išeiname su reikalais, tai eiti reikia greitai, o ne stabčioti tiek kiekvienu įdomesniu akmenuku. Nors fiziškai mama greta, tačiau visi bonusai jos nepasiekia. Nedirbančios mamos neretai turi daugiau pretenzijų vaikui, negu dirbančios. Juk ji paaukojo vaikui galimybę realizuotis, nedirba. Dėl to ir sąskaitą vaikui pateiks ateityje didesnę.

Taip norisi kartais sustabdyti kažkur lekiančią mamą, nutaisiusią akmeninį veidą. Sustok, juk šalia tavęs tipena pats didžiausias stebuklas! Ir jis negali laukti! Jis auga kiekvieną minutę ir dovanoja tau tiek stebuklų, o tu viso to nematai, nekreipi dėmesio! Lipdai kažkokią be galo sau svarbią smėlio pilį ir nepastebi tame smėlyje aukso kruopelyčių.

Lygiai taip pat aš ir pati save sustabdau, kai staiga atsiranda svarbesnių reikalų nei paskaityti vaikui knygą, pažaisti ar tiesiog pagulėti greta miegančio stebuklo.

Galiausiai mes atsiduriame situacijoje, kai žmonės daugybę metų stengėsi, sunkiai dirbo, o jų sąžiningai uždirbtas atlyginimas atiteko kitiems žmonėms. Nes būtent jie atsidūrė ten, kur reikėjo. Pavyzdžiui, kol tėvas su motina iš visų jėgų darbuojasi, kad išmokėtų būsto kreditą už didelį namą ir užmokėtų algą auklei, šita auklė jaučiasi laiminga tame name su tais vaikais. O būna ir taip, kad džiaugsmo nepatiria niekas – niekam to džiaugsmo nereikėjo, o po daugelio metų ir pats vaikas jau patiki, kad jis niekam neįdomus ir nereikalingas.

reklama

Ilgai ir sunkiai dirbančiam žmogui po kokių 20 metų visgi norisi gauti atlyginimą – iškart už visus tuos metus. Ir jis reikalauja – iš tų, dėl kurių labo tiek kankinosi. O iš ko daugiau reikalauti? Tačiau nieko negauna. Iš čia ir kyla nepasitenkinimas, jausmas, kad tave apgavo, išdavė…

Tačiau kieno tai problema, jeigu mes patys neimame kiekvieną dieną to atlygio už tėvystę? Kas kaltas, kad pamirštame, jog pasaulyje viskas laikina, o vaikai bus maži labai neilgai? Kas atsakingas už tai, kad karjera mums svarbiau už buvimą su vaiku? Kas užmokės už mūsų sprendimą atiduoti vaiką darželiui, močiutėms, auklėms vardan kažkokių pasiekimų karjeroje, prarandant ryšį su vaiku ir visa tai, kuo per vaiką mus taip dosniai apdovanoja Dievas ar Likimas?

Beprasmiška laukti skolos grąžinimo iš suaugusių vaikų. Jie negali duoti, ko norite, nes ir taip davė jums be galo daug, tik jūs nepanorėjote to imti.

Vaikai grąžina skolas ne tėvams, jie atiduoda save saviems vaikams, čia ir slypi gyvenimo išmintis. Ir čiulpti sultis iš savo suaugusių vaikų kaip vampyrams – reiškia nuskriausti nuosavus anūkus, kaip nebūtų liūdna.

„Atleisk, mama, aš niekuo negaliu tau dabar padėti. Tai, ką esu tau skolinga, atiduosiu savo vaikams. Tau aš pasirengusi duoti savo dėkingumą, pagarbą, rūpinimąsi, jeigu jo prireiks. Ir viskas. Daugiau niekuo negaliu padėti. Net jei labai to norėsiu“.

Tai vieninteliai žodžiai, kuriuos suaugęs vaikas gali pasakyti tėvams, reikalaujantiems grąžinti skolą. Jis, žinoma, gali pamėginti įtempti jėgas, paaukoti savo gyvenimą, atsisakyti savo ateities, rūpindamasis ne savo vaikais, o senais tėvais. Tik pasitenkinimo iš to nepatirs nei vaikas, nei tėvai.

Mes nieko neskolingi tėvams tiesiogiai. Visa tai mes skolingi savo vaikams. Štai kur mūsų tikroji skola. Tapti tėvais ir perduoti visą tą estafetę toliau. Atiduoti save ateičiai, nepaliekant nieko praeityje. Lygiai taip pat ir mūsų vaikai mums nieko neskolingi. Jie netgi neprivalo gyventi taip, kaip mums norisi ir būti laimingais pagal mūsų įsivaizduojamus laimės modelius.

Mūsų vienintelis užmokestis tėvams už viską – pagarba ir dėkingumas. Už viską, kas mums buvo padaryta, kaip padaryta ir kokiomis apimtimis. Pagarba, kad ir kaip tėvai būtų elgęsi, kad ir kokius jausmus keltų. Pagarba tiems, per kuriuos atėjome į šį pasaulį, kurie mylėjo mus kaip mokėjo ir kaip sugebėjo – iš visų jėgų (tiesiog jėgų ne visi turi daug).

Mes, žinoma, atsakingi už paskutinius tėvų gyvenimo metus, kai jie jau patys savimi negali pasirūpinti. Tai netgi ne pareiga ir ne skola, tai tiesiog žmoniškumas. Padaryti viską, kas įmanoma, kad padėtume tėvams išgyti, palengvintume jiems buitį negalios laikotarpiais. Jei negalime budėti prie sergančių tėvų – pasamdyti jiems slauges, surasti gerą ligoninę, lankyti, rodyti dėmesį. Bet tai ne skola ir ne pareiga. Tai savaime suprantamas dalykas, jeigu mumyse yra bent lašelis žmoniškumo.

Daugiau vaikai nieko neprivalo. Ir mes neskolingi savo tėvams. Tik pagarba ir dėkingumas – tiesiogiai. Ir visa ko, kas vertingiausia perdavimas toliau. Duoti savo vaikams ne mažiau, nei patys gavome. O dar geriau – duoti daugiau, ypač meilės ir švelnumo.

Dėl to, kad nereikėtų senatvėje stovėti su ištiesta ranka palei vaikų namus, reikalaujant grąžinti skolą, mokykitės mėgautis jau šiandien viskuo, ko jums tiek dosniai atseikėta iš aukščiau.

Apkabinkite vaikus, išdykaukite, drauge juokitės, plepėkite apie niekus, niekur neskubėdami, voliokitės ant lovos, dainuokite, šokite, drauge su jais atraskite pasaulį – argi maža galimybių ir būdų drauge su vaiku patirti laimę?

Ir tada sunkumai neatrodys tokie sunkūs. O mamos darbas neatrodys toks nedėkingas. Baisaus čia daikto – nemigos naktis: priglaudi prie savęs skaniai kvepiantį mažylį, jis padeda ant tavęs savo mažą putlią rankutę – ir gyventi paprasčiau. Bent truputėlį. O gal ir ne truputėlį.

Šaltinis