Svarbi auklėjimo formulė

Gimė vaikas. Ką tik iškeptiems tėvams – nauja misija: užauginti pasauliui naują žmogų. Kad augtų sveikas, protingas, laimingas, sėkmingas, patenkintas savimi ir pasauliu. Visi normalūs tėvai linki vaikams kuo mažiau skausmo, kad gyvenime būtų daugiau džiaugsmo, kad vaiką mylėtų, pripažintų ir gerbtų. Būtent šie kilnūs tikslai verčia mus nuo ankstyviausios vaikystės puoselėti vaikuose visa, kas geriausia, ir keisti, užkirsti kelią, koreguoti visa, kas „bloga“.

Tai darydami, neretai visiškai pamirštame, kad mažylio elgesys, būsena ir sugebėjimai priklauso ne vien nuo mūsų kišimosi, teisingų ar neteisingų auklėjimo priemonių, o dar ir nuo amžiaus ypatumų, amžiaus krizių ir įvairių išorinių situacijų. Tačiau daugumą tėvų hipnotizuoja magiška formulė: „Jeigu vaiko iškart neišmokysi – jis liks toks visam gyvenimui“.

Vaikas pradėjo čiulpti pirštą? Skubiai ieškome priemonių, kaip atpratinti. Nes juk taip ir čiulps iki senatvės!

Sulaukęs keturių metų, visiškai nesidomi raidėmis? Skubiai ieškome ankstyvojo ugdymo metodikų, mokome, nes bus per vėlu!

Miega kartu su tėvais? Skubiai atpratinti! Nes taip ir miegosime trise iki pensijos!

Sulaukęs 2-3 metų rodo kaprizus eilėje? Isterija viešoje vietoje? Surasti būdą užkirsti tam kelią! Nes įpras!

reklama

Pamiršta antroje klasėje paruošti namų darbus? Atsikalbinėja, sulaukęs trylikos?… Tęsti galima be galo…

Tėvai perkrauna save atsakomybe už vaiko elgesį, susijusį su amžiaus ypatumais.

Nė vienas vaikas nedarys to, kas neaktualu jo konkrečiam amžiui. Ir jeigu neforsuosime laiko, nebandysime tuojau pat užkirsti kelio nesuprantamam, nepageidaujamam elgesiui, tai šis elgesys liausis savaime. Nes taps nebeaktualus.

Didžioji tėvų intervencijų dalis neturi jokios prasmės, jeigu kalba eina apie dalykus, kurių vaikas nemoka daryti, nes dar nepriaugo. Arba turi daryti dėl susiklosčiusių situacijų ir krizių.

Dažniausiai tereikia viso labo PALAUKTI.

Neskubinti laiko. Ir vaikas pereis prie „teisingo“, jūsų požiūriu, elgesio pats, be nervų, specialių priemonių, jaudinimosi ir pastangų.

Jeigu šeima persikėlė į kitą miestą, jeigu mirė mylimas šuniukas, išsiskyrė tėvai – vaikui visiškai normalu prarasti susidomėjimą mokslais. Jėgos ir energija jam dabar reikalingos ne matematikai kalti, o skausmui pergyventi. Situacija nesudarkys vaikui gyvenimo vien dėl to, kad leisite šiuo momentu nelankyti pamokų. Trejų metų vaiko maištai, prasivardžiavimai netaps norma visam gyvenimui. Dabar viso to jam reikia spręsti savo amžiaus, savo šio momento problemoms – ugdyti valią, mokytis pasirinkti, kas tinkama, o kas – ne.

Paauglio atžarumas, niūrumas, grubumas – laikinas reiškinys. Po to, kai nuvers jus nuo pjedestalo, atsidalins nuo jūsų psichologiškai, kad galėtų pats užsiimti savo gyvenimu, namo sugrįš jūsų jau paaugęs, adekvatus, bendrauti linkęs vaikas.

Mėginti keisti vaiko elgesį, susijusį su amžiaus ypatumais – tas pats kas valyti sniegą per pūgą. Tik veltui švaistysite jėgas ir nervus. O pavasario atlydis ištirpdys tą sniegą per tris dienas.

Geriausia, ką tėvai gaus įsikišę, bandydami keisti, paspartinti, panaikinti vykstančius procesus – nulinį rezultatą. Blogiausiu variantu įvarysime vaikui neurozę, pažeisime jo vystymosi ir brendimo eigą ir patys susigadinsime nervus.

Žinoma, kad nebandytų kištis ten, kur gamta puikiausiai susitvarko ir be jų, tėvams svarbu išmanyti tas pačias gamtines vaiko vystymosi stadijas, psichikos reagavimo į sudėtingus pergyvenimus ir pokyčius gyvenime pagrindus. O svarbiausia – turėti galvoje auksinę taisyklę: „Viskas šiame pasaulyje laikina“.

Laikas – nebeatsinaujinantis resursas. Tai pasimėgaukime tėvyste ir vaikais kiekviename jų augimo periode, neskubindami įvykių ir suprasdami, kad vystymosi eiga mums nepavaldi.

Šaltinis