Nikos Motas. Kaip NATO išžagino Jugoslaviją

Sueina lygiai 19-a metų kaip 1999-ųjų kovo 24-ąją JAV-NATO-ES imperialistai, dangstydamiesi abstrakčios „laisvės ir demokratijos“ šūkiais, pradėjo barbarišką tūkstančių civilių aukų pareikalavusį Jugoslavijos bombardavimą. Kaip taisyklė, už tariamo „laisvinimo“ slypėjo perdėm žemiški materialiniai interesai – žemių bei resursų užgrobimas, stambiajam transnacionaliniam kapitalui neparankių šalių bei vyriausybių pašalinimas. Šia tema – 2016-aisiais 17-ų tragiškųjų Jugoslavijos įvykių proga paskelbtas graikų marksisto, N. Moto, straipsnis.

KAIP NATO IŠŽAGINO JUGOSLAVIJĄ

Prieš 17-ą metų*, 1999-ųjų kovo 24-ąją, NATO karinės pajėgos pradėjo barbarišką puolimą prieš Jugoslavijos liaudį. Vos keliais kilometrais į šiaurę nuo Graikijos pasienio, Šiaurės Atlanto vilkų aljansas dėjo savąjį antspaudą ant paskutinių stambaus masto 20-ojo amžiaus skerdynių. Kaip tik tada Balkanų pusiasalis darsyk tapo imperialistų veikimo lauku, o Jugoslavijos federacinė respublika (tiksliau jos liekanos) euroatlantinių interesų girnų buvo sutrinta į miltus.

Tai buvo pirmas kartas NATO istorijoje, kai plataus masto karinė operacija vyko net be formalaus JT Saugumo Tarybos pritarimo. Žinoma, dalyvavusios kriminalinės aljanso valstybių-narių (pagrinde JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos) vyriausybės tam jau buvo radusios pretekstą: esą to reikėję, norint nutraukti tariamą Slobodano Miloševičiaus vyriausybės „agresiją“ Kosovo regione. Artėjusiai karinei intervencijai pateisinti, NATO gaujos vadeivos (Klintonas, Bleras, Šrioderis ir kt.) surengė beprecedentį politinį šou, vaizduodami tariamą „susirūpinimą“ Kosove gyvenančios albanų mažumos ateitimi.

reklama

„Mes kartu su savo sąjungininkais vieningai veikiame už taiką“, – tvirtino Klintonas savo Oskaro premijos vertame pasiaiškinime-pareiškime vos kelioms valandoms iki bombardavimui prasidedant. Jis dar pridūrė: „Veikdami dabar, mes giname savo vertybes, saugome savo interesus ir palaikome taikos reikalą.“

Sekančiose eilutėse pamatysime, kokias „vertybes“, kokius „interesus“ ir kokius „reikalus“ gynė NATO surengtos skerdynės...

Kovo 23-iąją tuometis NATO generalinis sekretorius Chavieras Solana įsakė JAV kariuomenės generolui Vesliui Klarkui pradėti pirmuosius aviacijos smūgius Serbijos teritorijoje. Vos per 78-ias dienas buvo sunaikinta daugybė valdiškų pastatų, ligoninių, mokyklų, visuomeninio transporto, tiltų, net ištisi gyvenamųjų namų kvartalai – visa tai nepaisant NATO patikinimų, esą bombos būsiančios nukreiptos vien į karinę infrastruktūrą. Belgrade, Novi Sade Niše, Pristinoje, Prahove ir eilėje mažesnių Serbijos miestų bei kaimų barbariški NATO išpuoliai tęsėsi daugiau kaip dvejus mėnesius.

Ties čia, apžvelgiant įvykius iš 17-os metų distancijos, verta padaryti keletą pastabų dėl NATO veiksmų Jugoslavijoje.

1. Kokios buvo tikrosios priežastys, privedusios prie šio NATO įvykdyto nusikaltimo? Akivaizdu, kad Kosovo tautinės mažumos apsauga tebuvo tik pretekstas. Štai ką savo knygoje „Susidūrimo link: NATO, Rusija ir Kosovas“, rašo buvęs JAV Valstybės sekretoriaus Straubo Talboto pavaduotojas, Džonas Norisas:

„Vakarų demokratijų bendruomenės gravitacinė trauka išryškina, kodėl Miloševičiaus Jugoslavija tapo tokiu anachronizmu. Kol visame regione šalys siekė reformuoti savo ūkius, švelninti etninę įtampą ir plėsti pilietinę visuomenę, Belgradas pasirodė besidžiaugiantis ėjimu visai priešinga kryptimi. Nenuostabu, kad NATO ir Jugoslavija ėmė eiti link susidūrimo <...>. NATO karą geriausiai paaiškina ne Kosovo albanų padėtis, bet Jugoslavijos pasipriešinimas platesnėms politinių bei ekonominių reformų tendencijoms.“

Trumpai tariant, Miloševičiaus Jugoslavija tapo žmones terorizuoti besistengiančių imperialistų „bandomuoju triušiu“. Savo mokymą, kad „nesutinkantys su naująja tarptautine tvarka patirs barbariškas represijas“, imperialistai išmėgino ant serbų civilių galvų. Visi žinome, kas sekė po to: Afganistanas, Libija, Malis, Sirija ir t. t.

Kad susidarytume aiškesnį vaizdą apie prie 1999-ųjų NATO skerdynių, privalome pažiūrėti, kam galiausiai buvo naudinga sunaikintu Jugoslaviją.

NATO pajėgų žiaurumų sukurtas dykvietes sekė tikrų tikriausi „plėšimai“ – šalies valstybine nuosavybe buvusių infrastruktūros objektų išpardavimas ir privatizacijos. Iš to pasipelnė Europos ir JAV monopolijos. Skaičiuojama, kad po Miloševičiaus sekusiu laikotarpiu, tarp 2000-ųjų ir 2009-ųjų metų, privatizuota daugiau kaip 1800 valstybinių įmonių; didžiąją dalį Serbijos metalo pramonės įsigijo JAV kompanija, tuo tarpu nacionalinę automobilių įmonę „Zastava“ nupirko italų monopolija „Fiat“.

reklama

Ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), ir Pasaulio bankas (PB) dalyvavo šiame šalies „ekonominio pertvarkymo“ žaidime. Anot ekonomisto ir „Globalizacijos tyrimų centro) (Center for Research of Globalization), Michelio Chosudovskio, TVF ir PB dar iki NATO intervencijos Jugoslavijoje buvo sudarę jos ekonominės pertvarkos planą (M. Chosudovskis, Linking NATO, the IMF and the World Bank (angl.: Kas sieja NATO, TVF ir PB).

Ši „pertvarka“ reiškė eilę strateginių pasirinkimų bei reformų (privatizacijų, viešųjų paslaugų išpardavimą, naujų rinkų atidarymą, visišką darbo ir socialinių teisių sunaikinimą ir t. t.), skirtų atverti kelią būsimam naujosios Serbijos respublikos susirišimui su ES.

2. NATO, kuriai Graikija, anot pono Cipro**, „neabejotinai priklauso“, taip pat atsakinga:

a) už daugiau kaip 2500 civilių mirčių (tikriausiai juos palaikė „netiesiogine žala“), tame tarpe daugybės vaikų bei moterų;

b) už daugiau kaip 12500 sužalotų civilių, tiesiogine prasme savu kailiu patyrusių, kaip imperialistai supranta „demokratiją“ ir „taiką“;

c) už maždaug 15 tonų po Serbijos teritoriją NATO išbarstyto išnaudoto urano. Jo vartojimas kaltas dėl eilės su vėžiu, leukemija bei naujagimių išsigimimais siejamų ligų.

Nusikaltimas Jugoslavijoje turėjo konkrečius kaltininkus, kuriuos ir reiktų įvardyti: tuometis JAV prezidentas Bilas Klintonas, tuometė JAV Valstybės sekretorė Madeleina Albrait, JAV kariuomenės generolas Veslis Klarkas ir NATO generalinis sekretorius Chavieras Solana. Tačiau aukščiau minėtieji galvažudžiai turėjo ir svarbių parankinių; tai buvo Europos socialdemokratinės bei centro kairės vyriausybės ir politinės jėgos: Britanijos premjeras Tonis Bleras, Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis, Vokietijos „Žaliųjų“ vadovas Joška Fišer. Tarp jų galime paminėti ir tuometę Graikijos PASOK*** vyriausybę, kuri, nepaisant savo veidmainiškų kalbų apie „nedalyvavimą“ nusikaltime, pavertė Graikiją NATO baze.

Primename apie NATO karinių pajėgų dislokavimą šiaurinėje Graikijoje ir Tesalonikų uoste; primename karines vilkstines, keliavusias centrinį Makedonijos regioną link Kosovo. Taip pat primename, kad, anot oficialiai Graikijos Nacionalinės apsaugos štabo teikiamų duomenų, tuometė Simičio**** vyriausybė į Graikijos teritoriją įsileido: 60000 NATO karių, daugiau kaip 40000 karinių transporto priemonių, 420 karinių laivų, 1000 karinių lėktuvų ir virš 500 karinę techniką vežusių traukinių. Paprastai tariant, tuometė Graikijos valdžia, kuri neva „kare nedalyvavo“, tebuvo tik NATO Jugoslavijoje surengtų skerdynių bendrininkė.

NATO žiaurumai Jugoslavijoje sudarė paskutines didžiąsias 20-ojo amžiaus skerdynes. Tuo pačiu jie žymėjo ir kai ką naujo: pradžią naujos „tarptautinės teisės“, pritemptos grynai prie imperialistų, monopolinio kapitalo interesų kurpalio. Šią 21-ojo amžiaus teisę imperialistai išmėgino ant sumaitoto Jugoslavijos kūno; tą pačią „teisę“, kuri vėliau buvo pritaikyta Afganistane, Irake, Libijoje ir Sirijoje. Praėjus septyniolikai metų, imperialistai ir toliau dalijasi regionus bei žymisi sienas žmonių krauju.

Šaltinis: In Defence of Communism 
Vertė: Kibirkštis

* Straipsnis paskelbtas 2016-ųjų kovo 24-ąją. – Red. 
** Aleksis Cipras – Graikijos premjeras, „kairiosios“ buržuazinės partijos „SYRIZA“ pirmininkas, sulaužęs rinkiminius pažadus ir nusileidęs ES diktatui. – Red. 
*** PASOK – Graikijos socialdemokratinė partija, įkurta 1974-ais metais ir veikianti iki šiol. –Red. 
**** Tuometis PASOK partijos vadovas. – Red.