Šilumos kainos slepia milijonines aferas

50 milijonų eurų - tiek pinigų per metus galėtų sutaupyti Lietuva, jeigu šilumos ūkio sektorius veiktų sąžiningai. Tačiau dabar šie pinigai nusėda verslininkų ir jiems palankių politikų kišenėse. Juos sumoka ne kas kitas, o visi mes, mokesčių mokėtojai. Pavyzdžiui, sostinėje stabdoma biokuro gamyklų plėtra, nes vilniečiai ir toliau turi išlikti viena pagrindinių SGD donorių.

Tokias patogias sąlygas rinkoje yra sukūrę Lietuvos įstatymai. Tiksliau, 2010 m. priimtos Šilumos ūkio įstatymo pataisos, atveriančios konkurencijos galimybes rinkoje. Tuomet įstatymo pataisas teikusi Prezidentė tikino, kad taip bus apgintos vartotojų teisės bei sukurta sveika konkurencija. Neužkliuvo šis įstatymas nei tuometiniam energetikos ministrui Arvydui Sekmokui, nei premjerui Andriui Kubiliui. O šiandien kita puse išvirtęs įstatymas ne tik neužtikrina konkurencingų kainų, bet ir suteikia galimybę apvaginėti šilumos gavėjus - paprastus žmones.

Nespėja skaičiuoti pelno

Šią įstatymų įteisintą aferą atskleidė Šiaulių miesto pavyzdys, mat čia šilumos energija yra pigiausia visoje šalyje. Kaip taip gali būti? Šilumą gyventojams tiekia savivaldybės įmonė „Šiaulių energija“. Meras Artūras Visockas žodžių į vatą nevynioja - reikėjo tik pasistatyti tinkamus įrenginius. Tokius, kokius stato privatus sektorius. Tada pelnas lieka visuomenei. „Nesuprantu, kodėl kiti miestai nestatė biokuro katilų, kai akivaizdu, kad tai reikalinga. Katilą gali pasistatyti tiek viešasis sektorius, tiek verslas. Jie bus vienodi, aptarnavimui reikės tiek pat žmonių, energija kainuos tiek pat. Klausimas vienas - kam liks pelnas? Jei pelnas lieka savivaldai, iš jo galima dar labiau mažinti šilumos kainą. Mūsų pavyzdys - to įrodymas. Šiandien mes turime mažiausią šilumos kainą, gauname pelną ir iš jo galime dar labiau mažinti kainą. Kiti miestai tokių galimybių neturi“, - „Vakaro žinioms“ sakė A.Visockas.

reklama

Idėja neužleisti rinkos privačiam investuotojui, Šiaulių taryboje kilo dar 2012 m. Pradėjus savivaldybėje diskusijas dėl tokių planų - viena kilovatvalandė iš dujų kainavo 16 lietuviškų centų, o iš biokuro - 6 centus. Tai reiškia, kad pastačius 20 MW biokuro katilą, jis dirbdamas visu pajėgumu atsiperka per 2 metus. Nors tarnauja dar mažiausiai 10 ar 20 metų. „O privatus gamintojas įsistato kiaulės akis ir užgieda 16 centų kainą. Taip tyčia sukeliamos šilumos kainos gyventojams, kad privačiam gamintojui būtų suteikta galimybė užsidirbti milžiniškus pinigus“, - įsitikinęs Šiaulių meras.

Meras neabejoja, jog įstatymais įtvirtinta sistema - apgalvotas būdas pasipelnyti. Ir jis nepraėjo be politikų palaiminimo. „ Jeigu viskas būtų sąžiningai, visos technologijos turėjo gulti savivaldos, o ne privataus kapitalo pusėje. Jei ir kiti miestai galėtų turėti tokią šilumos kainą, kokia yra Šiauliuose, per metus apie 50 mln. eurų liktų gyventojų kišenėse.

Dabartinė sistema man panaši į ekonominį nusikaltimą. Matau, kiek permoka kitų miestų gyventojai. Tai visiškai nesąžininga. Nesuprantu, kodėl savivaldybių energijos nestatė biokuro katilų ir nerodė potencialios savo kainos, kurios neturėtų viršyti privatininkas. Klausimas: kodėl savivaldybės nenorėjo užsidirbti?“ - svarsto meras.

Pinigai svarbiau už gyventojus?

Į šį klausimą „Vakaro žinioms“ atsakė kalbintas Šiaulių savivaldybės tarybos narys, buvęs konservatorius Gintautas Lukošaitis. „Įsivaizduokite, jei per metus lieka mažiausiai 50 mln. eurų. O vilniečiai už šilumą kasmet permoka mažiausiai 20 mln. eurų. Tokie pinigai gali daug ką nupirkti. Ir nuperka.

Politikai šiuo atveju yra įrankiai. Už jų stovi verslo grupuotės, su kuriomis tiesiogiai yra susijęs Dainius Kreivys, norėjęs būti šešėliniu energetikos ministru. Konservatoriai, o turbūt ir kitos partijos jau tapo tiesiog verslo projektais, kur tam tikri žmonės visuomenės sąskaita tvarkosi savo reikalus. Politikos seniai nelikę“, - įsitikinęs G.Lukošaitis.

reklama

Dabar „Šiaulių energija“, pasirinkusi pati būti atsakinga už šilumos tiekimą gyventojams, turi virš 3,5 mln. eurų pelno. „Sugeneruotą įmonės pelną mes galime skirti darželių remontui, reikalingo projekto įgyvendinimui. Tai yra miesto pinigai. Įsivaizduokite, kaip Lietuva gyventų, jei bent 5 metus būtų valdoma panašiai, kaip Šiauliai?“, - retoriškai klausia tarybos narys.

Apvogti valdžios rankomis

Jis įsitikinęs, jog Pandoros skrynią atvėrė ne kas kita, bet pačios prezidentės teiktos Šilumos ūkio įstatymo pataisos dėl konkurencijos. „Aš puikiai atsimenu, kai teikiant šias įstatymo pataisas, prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo apie rinkai taip reikalingą konkurenciją. Centralizuota šiluma yra natūrali monopolija. Praktiškai kito valdymo būdo ir nėra. Daugelyje Europos šalių už tai atsakingos savivaldybės. Bet tam tikros grupės žmonių sugalvojo įžūliai pasipinigauti. Todėl mes aukščiausiu politiniu lygmeniu kvailinami apie konkurenciją“, - tikina G.Lukošaitis.

Ir priduria, jog įstatymas, kurį teikė Prezidentė, buvo priimtas tyliai, be aršių diskusijų. Lietuva tuo metu kaip tik sekė Garliavos istorijos įvykius, tuomet buvo rastas Drąsiaus Kedžio kūnas. „Tai jau tapo normalia praktika. Todėl visiems patariu atsargiai reaguoti į visus išpūstus skandalus. Jų metu reikėtų pasidomėti, ar kaip tik tyliai nevyksta grubi afera“, - teigia G.Lukošaitis. Ir priduria, kad tose aferose dažnai galima pamatyti aukščiausių valdžios atstovų. Štai, pavyzdžiui, Andriaus Tučkaus sūnus Dominykas Tučkus iki šiol yra SGD terminalui dujas teikiančios bendrovės „LITGAS“ Valdybos pirmininkas.

Kita prezidentės palaiminta dovana Lietuvai - Suomijos kompanijos „Fortum“ valdoma vienintelė Lietuvoje Klaipėdos atliekų deginimo jėgainė. G.Lukošaitis įsitikinęs - tai dar vienas būdas apvaginėti gyventojus: „Kažkodėl net „Fortum“ statė ne pati Klaipėda, bet vėlgi privatininkai. Dabar „Fortum“ gauna šiukšles iš klaipėdiečių, už kurias gyventojai dar sumoka. Dabar tos šiukšlės yra dalis šilumos kainos. Pagaminus šilumą su primokėtu kuru šilumos kilovatvalandės kaina - keli centai. Bet parduoda už tą pačią kainą, kaip pagamintą dujomis. Nors šiukšlės turėtų būti surenkamos nemokamai, nes jos ir tampa šilumos kuru. Turėtų būti dviguba nauda: ir šiukšlės utilizuojamos, ir gaunamas kuras šilumai. Bet viskas susukta atvirkščiai. Jau nekalbu apie „Fortum“ pajėgumus. Čia tas pats, kaip nusipirkti sunkvežimį, kai tau reikia dviračio.“

Beje, jis neslepia, kad pasispardyti prieš sistemą, kur slepiasi milžiniški pinigai, buvo ne taip ir lengva: „Tai buvo net pavojinga. Nes Šiaulių pavyzdžio net neturėjo būti. Mes iki šiol sulaukiame grasinimų, kad taip ilgai nebus. Kad gali būti suorganizuotas perversmas savivaldybėje ir galiausiai viskas vis tiek bus padaryta taip, kaip reikia.“