Sutartis brangesnė už BRELL: ko imsis Lietuva vardan europietiškos turbinos

Elektros perdavimo linijos, archyvinė nuotrauka

Nepaisant visų kalbų apie Baltijos išėjimo iš BRELL energijos žiedo politinius slaptus motyvus, pagrindinis rūpestis po Baltijos šalių atjungimo nuo Rusijos elektros tinklų kris ne ant savivaldybių valdžios, o techninių specialistų ir ekonomistų pečių

Publikacijos apie BRELL pasirodo dažnai, tačiau jų pagrindinis tekstas nesikeičia. "Baltijos valstybių atsiskyrimas nuo BRELL — trijų Baltijos šalių politinis sprendimas" — frazė, kuri tapo devizu, toliau seka istorijos apie  politinius santykius tarp Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Bet tai yra neteisingas algoritmas, nes atskyrimas yra labiau techninė ir buhalterinė problema, ją spręs ne politikai.

Beveik visų bandymų analizuoti BRELL situaciją pagrindinis trūkumas yra tai, kad, visų pirma, reikia kalbėtis ne apie atsiskyrimą, o apie prisijungimą.

Kas yra "atskirti" techniniu požiūriu? Buldozerių pagalba nugriauti stulpus su laidais, išrauti transformatorius ir atiduoti juos į metalo laužą — ar taip? Bet kaip tada suprasti frazę: " Atsijungimui nuo BRELL reikalinga ne mažiau nei pusantro milijardo eurų?" Ar tai — buldozerininkų atlyginimai ir dyzelino kaina?

Atsakymas yra paprastas: po atsijungimo turėtų įvykti prisijungimas — ir būtent tam ir reikalingos tokios investicijos. O tarp dviejų šių procesų yra svarbesnis tas, kuris kainuoja daugiau. Atsijungimas yra pigus ir greitas, prisijungimas yra brangus ir sunkus. O prisijungti Baltijos šalims reikės prie vieningos Europos energetikos sistemos ENTSO-E. Ir šį procesą planuojama užbaigti iki 2025 metų, išleidus šį laiką ir nurodytą sumą visam darbų kompleksui. Todėl ENTSO-E santrumpa "brangesnė ir artimesnė" Estijai, Latvijai ir Lietuvai nei BRELL.

ENTSO-E — Europos elektros perdavimo sistemų operatorių asociacija. Sprendimas įsteigti šią asociaciją priimtas 2009 metų vasarą, į ją įėjo šešios asociacijos, egzistavusios iki tol skirtinguose Europos regionuose: ATSOI, BALTSO, ETSO, Nordel, UCTE, UKTSOA. Šį sprendimą politikams padiktavo energetikai, technikai. Politikai kalba apie politinės ir ekonominės Europos integracijos poreikį, bet mūsų civilizacija, jos plėtra visiškai priklauso nuo energijos išteklių ir jų naudojimo technologijų.

Prieš tris šimtus metų realizuoti Europos integracijos idėją tikrai nepavyktų —  nuo miesto iki miesto europiečiai keliaudavo savaitėmis, beveik su balandžiais skraidė. Dabar integracija jau galima: geležinkeliai elektrifikuoti, automobilių keliai apšviesti, komunikacijos tiekiamos laidais ir palydovais.

reklama

Mes išmokome gaminti tiek energijos, kurios viskam pakanka. Kol energetikos sistemos buvo regioninės, šie regionai ir buvo maksimaliai integruoti. Norime integruoti visą Europą — reiškia, reikia kurti vieningą visos pasaulio dalies energetikos sistemą.

Dabar pabandykime suprasti, kodėl taip brangiai ir ilgai? Būtina išsamiai paaiškinti visiems, kieno profesija nesusijusi su energetika, kas yra energetikos sistema. Šie du žodžiai tapo idioma, kurios turinys liko šešėlyje. Teks traukti.

Energijos sistema — tai elektrinės, gaminančios elektros energiją, kartu su jos transformavimo, perdavimo ir ir tiekimo vartotojui sistema. Nepriklausomai nuo to, kokius būtent energijos išteklius naudoja viena ar kita elektrinė, gamina elektros energiją turbina, kuri suka rotorių, esantį statoriaus viduje, kuriame atsiranda elektros srovė. Kas būtent suka turbiną? Tai gali būti garai, atsiradę iš vandens, kurį pašildė sudegusios dujos, anglis, urano branduolio energija, vėjas — mums šiuo atveju nėra svarbu, mus tedomina elektrinė dalis.

Bet kuri įmonė, kuriai priklauso elektrinė, svajoja apie vieną ir tą patį — kad stotis generuotų kiek galima daugiau elektros energijos, kad ji nesustotų, kad visa pagamina energija eitų į tinklą, vartotojams, kurie, žinoma, turi reguliariai už ją mokėti.

"Siekis pagaminti kaip galima daugiau elektros energijos" technikų kalba skamba kaip "užtikrinti miksimalų naudingumo koeficientą". Naudingumo, nes veiksmo dalis naudojama be apkrovos — pavyzdžiui, kai turbina sukasi, dalis energijos patenka į niekur, naudojama šildymui.

Energetikams tai, žinoma, nepatinka, todėl jie konstruoja savo turbinas taip, kad išgautų maksimumą, o prarastų minimumą. Turbina — pagrindinė elektrinės "detalė", jos sukimosi režimas nustato darbo sąlygas likusiai "elektrinės salos" daliai.

Kintamoji srovė — o būtent ją gamina mūsų elektrinės — turi tris pagrindines charakteristikas: jėga, įtampa ir dažnis, ir visi jie priklauso nuo turbinos darbo režimo. Turbina suka generatorių, jis generuoja srovę su skirtingomis charakteristikomis — juk jis priklauso nuo turbinos.

O mums, gausiems vartotojams, srovė reikalinga griežtai apibrėžta — 50 Hz, 220 voltų ir kažkiek amperų. Taigi, srovė, gaunama iš generatoriaus, turėtų būti suderinta — pagal vartotojų reikalavimus, tam tikslui pastate yra daugybe įvairių transformatorių.

Gerai, "sušukavome charakteristikas", tik srovę reikia nutiesti iki lizdų ir jungiklių, tačiau šie elementai yra ne šalia elektrinių, o pakankamai toli. Tad reikalingos elektros perdavimo linijos — laidai ar kabeliai. Laidas sunaudoja dalį elektros energijos — šildosi ir tuo didesni šilumos nuostoliai, kuo stipresnė srovė per jį eina. Kuo mažensė srovės jėga — tuo mažesni nuostoliai, tačiau tada tenka didinti įtampą, ką energetikai ir daro.

Laidai "pasiekia" miestą su jo gyvenamaisiais namais, gamyklomis ir fabrikais, išsibarsčiusiais skirtinguose kvartaluose. Tai reiškia, kad "prie įėjimo į miestą" turėtų būti sistema, galinti paskirstyti srovę vartotojams, o "prie įėjimo į pastatą" tenka statyti sistemas, užtikrinančias srovės stiprumą, reikalingą mūsų prietaisams, mašinoms ir staklėms.

Kiekvienoje iš šešių Europos regioninių sistemų, kurios bus sujungtos, srovės charakteristikos, transformacijos, perdavimo ir paskirstymo sistemos buvo šiek tiek "individualios". Vienoje sistemoje leidžiamas nuokrypis nuo vienos ar kitos dabartinės charakteristikos buvo didesnis, kitoje mažesnis.

Visų šių parametrų sujungimas į bendrą sistemą, jos užtikrinimas generuojančiais pajėgumais, visais kitais komponentais ir paslėptas žodyje "sinchronizavimas", tačiau tai dar ne viskas. Europos miestai būna tokie dideli, kad aprūpinti juos elektros energija vienos elektrinės neužtenka — didmiesčiams jų reikia keliasdešimt. Pavyzdžiui, įsivaizduokite miestą, kurio šiaurėje yra elektrinė numeris vienas, rytinėje dalyje — elektrinė numeris du ir taip toliau.

Įsivaizduokime, kad šiaurėje galingas vėjas nuplėšė laidus — ką daryti? Laukti, kol elektrikai pataisys laidus, sėdint tamsoje, šaltyje, be vandens ir kanalizacijos? Ne, tai ne mūsų metodas! Taigi, tokiems atvejams turėtų būti numatyti rezervuarai elektrinėse numeris du, trys, keturi tuo atveju, jei "dingsta" elektrinės numeris vienas tinklas, jos visomis jėgomis maksimaliai greitai kompensuoja nuostolius. Todėl būtina apskaičiuoti, kiek reikia rezervinių pajėgumų, kad užtikrinti jų įjungimo sinchronizavimą nelaimingo atsitikimo atveju, įrangos, kuri užtikrintų tokius perjungimus.

reklama

Jei mieste keturios stotys, likusių rezervai turėtų siekti 33 procentus, paprasta aritmetika, bet tai  brangus malonumas, nes trečdalis pajėgumo neduoda srovės į tinklą, savininkai gauna mažiau pelno.

Jei yra 100 tokio tipo stočių, pakanka vieno procento pajėgumo rezervo, todėl yra naudingiau šimtas mažų stočių, nei dvi didelės. Tačiau, kuo galingesnė elektrinė, tuo didesnis jo naudingumo koeficentas, tuo ji naudingesnė. Išeitis tame, kad elektrinė aprūpintų energija kaip galima daugiau vartotojų, tada ta stotis vartotojui pradeda atrodyti "maža".

Sunku? Žinoma! Štai kodėl Europa yra padengta elektros linijų nėriniais, kurių sudėtingumui pavydėtų bet koks voras. Bet tik tuo atveju, jei visas šis voratinklis dirba "vadovaujant" vieningam sistemos operatoriui, kuris sugeba atsižvelgti į viską — avarijas, stočių ir paskirstymo sistemų remontą, naujų vartotojų atsiradimą (nauja gamykla, naujas gyvenamsis namas ir taip toliau), senųjų dingimą, Europa galės kalbėti apie savo energetikos sistemos vieningumą. Ši neįtikėtinai sudėtinga energetikos inžinerija 35 Europos šalyse buvo pavadinta ENTSO-E ir nusprendė asociaciją paversti vieninga energetikos sistema.

Kaip jo kūrėjų sumanymą, ENTSO-E turi užtikrinti elektros energijos perdavimą nuo Atėnų iki Oslo imtinai, naujų, didelių ir mažų vartotojų prisijungimą. Tik ENTSO-E gali užtikrinti visų dalyvaujančių šalių energetinį saugumą.

Sugedo vamzdynas, aprūpinantis elektrinę, dirbančią Helsinkyje, — ENTSO-E automatika ir valdymo bokštai momentaliai aprūpino ją stočių, įsikūrusių netoli Lisabonos, rezervu. Italijoje kilo sausra, joje trūksta hidroelektrinių pajėgumų — Švedijos atominė elektrinė pagelbėjo jai.

ENTSO-E projekto sudėtingumas, didybė — precedento neturintis, nes kol kas nė vienas projektas pasaulyje neišsprendė tokios didelio masto užduoties. Taip, veikia Rusijos vieninga energetinė sistema (VES) — bet ji buvo kuriama dešimtmečius, per kuriuos Rusijoje buvo planinė ekonomika, tai yra ir Rusijos VES buvo sukurta planuojant.

Europa turi daryti tą patį, tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis, kai kiekvienoje elektrinėje, kiekvienoje miesto pastotėje savininkais gali būti visiškai skirtingi juridiniai asmenys. Būtina koordinuoti ne tik techninius parametrus, bet ir privačių ir valstybės savininkų interesus (pavyzdžiui, Prancūzijoje, visos jos AE yra valstybės nuosavybė), būtina suvienodinti transformacijos, perdavimo ir paskirstymo aparatūrą, reikia išmokti sinchronizuoti rezervo pajėgumų atjungimą su įjungimu.

Tai, kad šešių energetikos sistemų operatoriai pradėjo tokį projektą, — drąsus, įžulus planas, kurio įgyvendinimą verta atidžiai stebėti. Kodėl? Todėl, kad tai daug svarbiau kiekvienam Europos gyventojui, nei spalvotų politikų šokiai ir dainos. Jei pavyks tai įgyvendinti, jei ENTSO-E galės tinkamai veikti — tai ir taps tikru Europos susivienijimu, sąjunga, sutvirtinta veikla, o ne žodžiais.

Kodėl? Nes tada pasitraukimas iš integruotos sistemos bus finansiškai nenaudingas visiems, norintiems išeiti. Įsivaizduokite, kad Brexit įvyktų ne iki, o po ENTSO-E darbo pradžios. Jei integruota energetikos sistema veiktų, Anglijos elektrinėms užtektų vieno-dviejų procentų rezervinių pajėgumų, o norint išriti tektų išleisti nemažus pinigus papildomų elektrinių statybai, elektros perdavimo linijų performatavimui ir taip toliau.

Tas pats — atvirkštiniam procese: po ENTSO-E darbo pradžios energetiškai suvienytai Europai bet kurios iš ENTSO-E dalyvaujančių šalių pasitraukimas bus nuostolingas. Specialiai Estijos, Latvijos ir Lietuvos politikams kartoju: nuo tos dienos, kai šių šalių energetikos sistemos pateks į ENTSO-E, daugiau niekas nieko iš ES nešalins. Ne dėl politikos, ne dėl Europos santykių su Rusija ir Baltarusija — dėl pinigų, kurie pabirs į smėlį. Todėl kalbėtis reikia ne apie tai, kaip atsijungti nuo BRELL, bet kaip prisijungti, tapti neatskiriama ENTSO-E dalimi. Nustoti daryti antraeilius klausimus pagrindiniais, o pagrindinius — antraeiliais, ponai politikai!

Atsiskyrimas nuo BRELL — antraeilis klausimas dar ir todėl, kad visiškai nežinoma, kada jis įvyks, jei apskritai įvyks. Nereikia stebėtis — tai irgi ne politinis, o techninis ir buhalterinis klausimas. Tai geriausiai paaiškino ES vidaus rinkos Energijos generalinio direktorato direktorius Klaus-Dieter Borchardt.

"Per pirmąjį etapą turime užtikrinti ES ir Rusijos elektros tiekimo sistemos koordinaciją taip, kad nebūtų sutrikimų. Tačiau tai kelia daug klausimų, svarbiausias iš kurių — dėl Kaliningrado. Mes turime užtikrinti stabilų ir saugų elektros energijos tiekimą į regioną, o perspektyvoje — ir priešinga kryptimi.

Tai užims laiko, tai brangu, turime pažiūrėti, kaip paskirstyti šias išlaidas. Bet mes esame tikri tuo, kad per artimiausius dešimt, galbūt, 15 metų galėsime susidoroti su Baltijos šalių elektros energijos tiekimo sistemos integracija į mūsų sistemą. Energetinis dialogas tarp Rusijos ir ES bus tęsiamas".

Apie šį dialogą energetikos srityje ir apie tai, kad jo dalyviai neatmeta galimybės iš dalies suderinti Rusijos VES ir ENTSO-E, kitą kartą.