„Ekspertų“ pasaka – Lietuva gyvena kaip niekad gerai...

Grupė bankui „Luminor“ dirbančių oficiozinių „ekspertų“ praneša, esą Lietuva kelis šimtus metų taip gerai negyvenusi, kaip gyvena dabar. Kuo remiasi jų tariama „ekspertizė“? Ogi skaičiavimu, pagal kurį Lietuvos BVP vienam asmeniui prilygstąs 72% vakarų Europos vidurkio, ko nesą buvę nuo 1594-ųjų metų. Dar daugiau, Lietuvoje tarpstantis skurdas ir jo fone vykstantis krašto, ypač provincijos tuštėjimas – neva niekuo nepagrįsti mitai, kuriuos mūsų ponai „ekspertai“ įtikinamai paneigę. Skamba gražiai, bet kiek šitame tiesos?

Pradėkime nuo svarbiausio – BVP. Skaičiai auga, tiesa, bet ar jie būtinai atspindi, geruoju ar piktuoju, realias liaudies materialinio pragyvenimo sąlygas? Augant kainoms ir smunkant daugelio perkamajai galiai, BVP irgi gali augti – ir mūsuose jis auga! Bet tai atspindi nebent prekių mainais realizuojamus kapitalistų pelnus, o ne bendrą gerovės lygį. Šiuo požiūriu pati BVP metodika – giliai ydinga.

Negana to, dideles abejones kelia ir BVP skaičiuoti užsimojusių ekonomistų išvedžiojimai dėl praeities. Kur, kokie duomenys leistų tai patikimai nustatyti? Beje, tuometėje feodalinėje ūkio sanklodoje greta paprastosios prekinės gamybos vyravo tiesiog natūrinis ūkis. Nė neminint abejotinų duomenų, kokie jie begalėtų būti, BVP metodika šiuo atveju atrodytų dar labiau juokinga.

reklama

Panašu, kad čia eilinį sykį susiduriame su parsidavėlišku „mokslu“, skirtu ne objektyviai tikrovei nušviesti, bet patogiai valdančiosios klasės interesus atitinkančios santvarkos apologijai duoti. Tiesa, kadangi tokie ekonomistai, būdami, anot Lenino, „ne kas kita, kaip mokyti kapitalistų klasės tarnai“*, tai nėra ko stebėtis – bambagyslė sočiai juk maitina...

Toliau seka „mitų“ paneigimai: esą Lietuva neprasiskolinusi, mat kitų valstybių skolos didesnės; ir 2020-aisiais besibaigsiančios ES išmokos neva niekuo neatsiliepsiančios ūkiui; o štai ir demografinio kracho nėra, nes ir tas vyksta svetur. Tai – ne kas kita, kaip demagogija, pseudomokslininkų pučiama migla bjauriai Lietuvos tikrovei pridengti.

Bet eikime iki galo: tie patys „ekspertai“ pripažįsta, kad ir jų išgirtasis BVP augimas paskirsto visai netolygiai, netgi didžiosios visuomenės dalies nenaudai. Ir kaip ten bebūtų, vėlgi reikia kelti principinius klausimus.

Kas viską sukuria? Dirbantieji. O pasisavina? Saujelė buržujų oligarchų. Čia ir pamatinė problema, esminis dabarties prieštaravimas: darbo ir kapitalo, visuomeninio darbo pobūdžio ir privačios nuosavybės formos, o su ja, ir produkto pasisavinimo, prieštaravimas.

Štai kur pakastas šuo. Ir to pagrinde nepakeis kad ir kai kurių siūlomi progresiniai mokesčiai ar kt. kosmetinės socialinės reformos. Ką geriausiai rodo istorija – Tarybų Lietuva, patinka kam ar ne, bet buržuazinę Lietuvą slegiančių problemų praktiškai nežinojo, nes visuomenine nuosavybe paremta santvarka, socialistinė ūkio bazė garantavo orų gyvenimą visiems dirbantesiems.

Todėl reikia ne tikėti „moksliškai“ apipavidalinamais šarlatanų paistalais, bet žvelgti į gyvenimą blaiviu žvilgsniu, pažinti jį tokį, koksai jis yra. Tuomet galėsime suvokti tikruosius savo visuomeninius, klasinius interesus, o ne merdėti vergaudami saujelei išnaudotojų bei tikėdami, kaip nori mums įteigti ponai „ekonomistai“, neva kaip niekad geru gyvenimu.

Šiuo atveju visa tai padaryti mus įgalina marksizmo ekonominis mokslas, kuriuo remdamiesi ir atsijoja pelai nuo grūdų, tikrovė nuo pasakų, proletarinė tiesa nuo buržuazinio melo.

Kibirkštis

* V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 18. V., 1981, p. 345.