Absoliuti dauguma nepatenkinti – bet kodėl nevyksta protestai?

2009-ųjų sausio 16-osios mitingas

Praeitą savaitę paskelbti eilinės nuomonių apklausos rezultatai byloja, kad absoliuti dauguma lietuvių – daugiau kaip 50% – yra nepatenkinti taip vadinama „demokratija Lietuvoje“, t. y. dabar šalyje egzistuojančia, „demokratijos“ pavadinimu save įvardijančia santvarka.

Kaip pažymima „Delfio“ straipsnyje, nepatenkintųjų procentas Lietuvoje per pastaruosius metus išlieka daugiau ar mažiau stabilus, o taip pat ir patenkintųjų bei nepatenkintųjų partinės preferencijos irgi iš esmės nekinta (labiau patenkinti yra balsuojantys už TS LKD, tuo tarpu didžioji dalis nepatenkintų Lietuvos žmonių balsuoja už partijas kaip kad Lenkų rinkimų akcija, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“ ir t. t).

reklama

Natūralu, kad „patenkintais“ save laiko didesnes pajamas ir aukštesnį socialinį statusą kapitalistinėje Lietuvos visuomenėje užimantys veikėjai, kol, tuo tarpu, arčiau apačios esantys žmonės savęs tokiais nelaiko.

Visame tame, tiesą pasakius, nėra visiškai nieko naujo; bėga laikas, o nepatenkintų žmonių mūsų šalyje kaip buvo, taip ir yra ne tik nemažai, bet dar ir absoliuti dauguma, tačiau, matydami visišką masinio opozicinio judėjimo nebuvimą (ką bekalbėti apie iš ties radikalių permainų reikalaujančius sąjūdžius!), tegalime iškelti natūraliai kylantį klausimą: kodėl nepatenkintų žmonių tiek daug, bet masiško protestinio, opozicinio judėjimo Lietuvoje – kad ir stichiško bei politiškai neorganizuoto – Lietuvoje nėra?

Kodėl žmonės pasyvūs, paskendę šlykščiame konformizme, vergiškame nuolankume „elitu“ save įvardijančių ekonominių bei politinių nusikaltėlių atžvigiu?

Dažnas, bet, deja, neadekvatus ir reikalą pernelyg mistifikuojantis aiškinimas būtų tiesiog imti ir verkšlenti apie lietuvių tautinio charakterio pasyvumą, nuolankumą ir t. t. – žinoma, mes šio faktoriaus neneigiame ir negalime neigti, tačiau ne jis šiuo atveju yra pagrindinis; esmė yra tame, kad Lietuvoje paprasčiausiai ne tik nesusiformuoja kritinė masė nepatenkintųjų žmonių, kuri yra būtina bet kokio radikalaus protestinio opozicinio judėjimo masiškumo prielaida, bet kuo puikiausiai veikia siaubingas, tačiau genialus valdančiosios oligarchijos rankose esantis socialinės kontrolės aparatas.

Šis aparatas, ši sistema, remiasi masine lietuvių darbininkų klasės emigracija į Vakarų šalis – tai sudaro savotišką „apsauginį vožtuvą“, per kurį nuleidžiamas visuomenės garas, kad tiktai neįvyktų socialinis sprogimas.

reklama

Juk į protestą linkę yra būtent tie žmonės, kurie savu kailiu patiria ir skausmingai išgyvena dabartinės santvarkos neteisybę, prieš tautą ir prieš kiekvieną darbo žmogų vykdomą kapitalistinę priespaudą, o susitelkus didesnei masei šitokių žmonių, neišvengiamai kyla protestinio, o gal net ir politinio, revoliucinio judėjimo susiformavimo galimybė. Šito ir bijo ne tik Lietuvos, bet ir visų rytų Europos šalių valdančioji oligarchinė buržuazija, kuri nuosekliai vykdo vietinių dirbančiųjų išvarymo į Vakarus politiką.

Na, o liekantys Lietuvoje didele dalimi būna pasyvūs, už save kovoti nelinkę žmonės, arba vadinamoji „vidurinioji klasė“, kuri iš esmės tiesiog neturi jokio objektyvaus akstino, kuris sudarytų motyvaciją kovoti prieš esamą režimą. Tuo tarpu emigracija leidžia Lietuvos buržuazijai išlaikyti savosios diktatūros stabilumą, pasinaudojant šalyje liekančia „viduriniąja klase“ bei supasyvinta, depolitizuota skurdžių minia.

Taigi, būtent masinė emigracija tų, kurie galėtų sudaryti galimą kritinę žmonių masę, yra pagrindinė objektyvi priežastis, apsunkinanti masiško protestinio judėjimo susiformavimą Lietuvoje. Šitą aplinkybę tegalėtų pakeisti emigracijos sumažėjimas – o emigracijos sumažėjimas ar netgi kai kurių emigrantų grįžimas į Lietuvą taptų visiškai tikėtinu dalyku, tuo atveju, jei Britanija bei kitos panašios šalys imtų stipriau griežtinti savąją imigracijos politiką, o gal net ir išstotų iš Europos Sąjungos (ES).

Kita vertus, egzistuoja ir subjektyvios šito priežastys – ligšiolinis antisisteminių jėgų nesugebėjimas susitelkti į vieną krūvą, po viena vėliava ir programinėmis nuostatomis – o, be to, ir daugelio atskirų Lietuvos veikėjų pasyvumas bei nominalių „antisistemininkų“ griežtas atsisakymas nuo realių kovos veiksmų; esamu metu vienintelis realus variantas tiems, kurie aktyviai siekia esminių permainų Lietuvoje, yra vienytis į bendrą frontą, nukreiptą ne tik prieš antisocialinę oligarchinės valdžios politiką, bet, tuo pačiu, ir prieš jos priežastis, taip stengiantis kiek įmanoma labiau išjudinti veiklesnius visuomenės elementus ir pamažu siekti realios opozicinės jėgos susiformavimo.