Kenksminga pernelyg rimtai žiūrėti į gyvenimą

Galvoti, spėlioti: „paskambinti ar nepaskambinti?“, „parašyti ar neparašyti?“, „pasakyti ar nepasakyti?“ – labai kenksmingas užsiėmimas. Kenksmingas todėl, kad vagia jūsų laiką. Dėl to, kad visi šie apmąstymai atitraukia jūsų dėmesį nuo išties svarbių dalykų: santykių, jausmų, vaikų, darbo. Galvoje susikuriamas virtualus pasaulis, prasideda abstraktūs proto žaidimai, užgožiantys realų gyvenimą.

Kurdami strategiją „aš pasakysiu jam tą, jis man atsakys štai tą, o paskui aš jam paaiškinsiu dar ir aną – ir tegu jis priima sprendimą“ beveik garantuotai negausime to rezultato, kurio tikėjomės. Visų pirma, mes negalime absoliučiai žinoti to žmogaus ir jo galimų reakcijų. Visa strategija gali subyrėti jau po pirmų žodžių. Antra – mes kartais nežinome, ko iš savęs galime tikėtis patys, ką jau kalbėti apie kitą žmogų, kuris galbūt dar ir stresą patiria? Trečia – pernelyg detalus apgalvojimas gali sukelti atstūmimo efektą. Kitas žmogus nesąmoningai pajunta, kad iš jo norima kažką išgauti ir visiškai teisėtai pradeda gintis, kad juo nepasinaudotų. Tai ar vertėjo gaišti laiką visoms toms strategijoms?

reklama

Nuoširdumas ir emocionalumas duoda geresnį rezultatą. Visada. Patys pagalvokite: kai susiduriate akis į akį su svetimu skausmu, jūsų pirmoji nesąmoninga reakcija – padėti, jei esate normalus žmogus, sugebantis pergyventi. Jeigu jūsų nuoširdumas ir atvirumas davė priešingą efektą, jei žmogus užsidarė ar reagavo agresyviai – irgi neblogai. Gavote apie jį vertingos informacijos.

Manau, reikia paprasčiau žvelgti į gyvenimą. Norisi kažką sužinoti – sužinokite. Norisi paklausti – klauskite. Norisi pasakyti – sakykite. Net jei iškils nesusipratimų, bala nematė. Su šituo žmogumi nesigaus, o kitas reaguos adekvačiai ir ramiai. Šito akyse pasirodysite kaip kvailelė, o kitam atrodysite naivia ir labai miela mergina. Gyvenime nieko nebūna galutinio ir baigtinio, išskyrus patį gyvenimą. Visada atsiras kažkas dar. Po šių žodžių bus sekantys, po šių poelgių – kiti, po šio žmogaus bus kitas, jeigu tik pats sau tai leisite.

Tačiau yra trys niuansai, susiję su emocijų reiškimu, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį. Pirmasis – kalbėti apie savo jausmus ir apie tai, ko jums norėtųsi (man blogai, man nejauku, jaučiuosi vieniša, man būtų malonu, jeigu tu…, man svarbu, kad tu… Ir t.t.). Antrasis – nepaversti dalinimosi savo jausmais ir pergyvenimais kito žmogaus terorizavimu. Apie vieną temą kalbama tik vieną kartą. Ir trečias niuansas, labai subjektyvus, bet itin svarbus – orientuotis į daromą įspūdį.

Kiekvienas žodis ir veiksmas palieka kažkokį įspūdį. Jeigu viskas padaryta, jūsų manymu, teisingai, viduje atsiranda malonus, šiltas jausmas. Žmogus apsidžiaugė, jūs pats – laimingas, reiškia, viskas puiku. Jeigu kažko daryti nevertėjo, viduje užgimsta bjaurus jausmas, kad nereikėjo, geriau būtų buvę šito nedaryti. Ir netgi šis jausmas yra naudingas, kaip ir ne tie žmogui ištarti žodžiai – irgi galbūt nėra kenksmingi. Reiškia, tuo momentu su tuo žmogumi kitokia būti ir kitko pasakyti negalėjote. Atleiskite sau ir ženkite toliau.

Kalbėti apie priklausomybes sudėtingiau. Jeigu jaučiate emocinę priklausomybę nuo žmogaus, įspūdis ir jausmas tikriausiai ne pats maloniausias ir komplikuos situaciją. O jeigu esate atsipalaidavusi ir rami, neprisirišusi prie rezultato, tai netgi žinutė vidury nakties, raginanti aptarti kažką jums svarbaus, tiek jums, tiek kitiems atrodys pakankamai priimtina ir įdomi.

Šaltinis