Režisierius Rimas Tuminas: „Pragaras – jau Žemėje“

 „Kažkas nori, kad taptumėm neregiais ir nieko nematytumėm, kas darosi aplink. Bet, ačiū dievui, neregiai dar girdi. Karalius Edipas buvo praregėjęs keliolikai minučių, o visą gyvenimą buvo apakintas savo šlovės, ambicijų, puikybės. Tos praregėjimo minutės buvo pats nuostabiausias dalykas, nes mes juk negalime gaišti savo brangaus laiko šiame pasaulyje“, – kalbėdamas apie tai, kodėl ėmėsi Sofoklio dramos „Edipas karalius“, sakė režisierius Rimas Tuminas, atvykęs gastrolių į Vilnių su savo vadovaujamu Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatru.

R. Tumino „Edipas karalius“ buvo pastatytas 2016 m. kartu su Nacionaliniu Graikijos Atėnų teatru. Šio projekto iniciatorius buvo Graikijos Nacionalinio teatro meno vadovas – Stafisas Livafinasas. Jo iniciatyva yra gimęs ir kasmetinis „Epidaurus“ festivalis, vykstantis seniausiame Graikijos ir viso pasaulio amfiteatre, į kurį susirenka 14 tūkst.  žmonių (tiek telpa amfiteatre).

„Prisiliesti prie senovės – visada rizikinga. Atverti duris į tokį tolimą ir žavingą pasaulį, su savo įstatymais, estetika, istorijos vingiais. Kaip rekonstruoti šį laikotarpį, atgaivinti jį, padaryti ne tik suprantamą žiūrovui, bet ir pripildyti emocijomis, aistromis, priartinti prie šiuolaikinės auditorijos, sujaudinti juos pasakojimu? Kaip ištiesti ranką per amžinybę? Kaip šiandien iš naujo išgyventi tą laikmetį?“, – apie savo „Edipo karaliaus“ pastatymą yra kalbėjęs R.Tuminas.

Jo spektaklis – apie žmogaus orumą, apie garbę, apie tvirtą asmenybę, apie lyderį, kuris galėtų pats nubausti save: išvaryti save iš šalies, pasirinkti vargšo gyvenimą. Kovos lauke nužudęs daug žmonių, karalius gyveno savo pergalių šlovėje daugybę metų.  

reklama

„Todėl jis apako. Mūsų lyderiai taip pat gyvena taip, tarsi viską žino ir mato, bet iš tikrųjų jie yra akli. Edipas, suvokęs tiesą, nubaudžia pats save. Tai yra tikrasis žmogaus heroizmas, kuris teisia ir nubaudžia save. Aukštos moralės smūgis. Šiandien niekas savęs nebaudžia“, – svarstė R. Tuminas.

Režisieriaus monologas

Prieš penktadienio spektaklį Nacionaliniame dramos teatre vykusioje spaudos konferencijos su E. Vachtangovo teatro artistais, greičiausiai pastarieji, taip pat Lietuvos žurnalistai ir teatro kritikai pirmą kartą matė ir girdėjo ramiai filosofuoti apie gyvenimą mėgstantį R. Tuminą įtūžusį – jis net mojavo kumščiu ir rėkė.

„Gaila, kad tik visai neseniai supratau, kad, kai pasaulis eina iš proto, isterija dėl karo, konfliktai užvaldo viską. Pasaulis veržiasi į karą! Ir tada man taip pasidaro gera. Nepatikėsit – net saldu! Koks aš tampu laisvas!

Dėka to menkumo ir chamizmo patenku visai į kitą pasaulį. Manau, kad tą patį išgyvena ir kiti meno žmonės. Ne todėl, kad mes – ypatingi, kad didūs, kad ironiškai iš padebesų žvelgiam į pasaulį, o dėl to, kad mus privertė atsiriboti nuo pragaro. Taigi, paragaras – tuščias! Visi jo gyventojai – čia.

Nuo pat vaikystės žinojau pragaro adresą. Dabar jau tas adresas nebegalioja, nes visi – čia, aplink.

Kodėl vienas kito nekenčiam, vienas kitam pavydim? Todėl, kad mes visi – iš pragaro. Todėl, kad pragaras – jau Žemėje.

Kuo visa tai baigsis? Kas laimės – pragaras ar meilė? Dabar laimi pragaras, ir nuo jo apsisaugoti galime tik menu. Kitos išeities tiesiog nėra.

Kas iš to, jei nusipirksime du tankus? Ar vardan jų turim teisę aukoti galimybę kokio nors Lietuvos rajono vaikams pastatyti muzikos ar dailės mokyklas? Argi tie tankai – ne beprotybė? Žinoma, kad – beprotybė. Tačiau kažkodėl ji – nepažabojama.

Netikiu jokiomis peticijomis, jokiais pareiškimais ar reikalavimais vyriausybėms. Viso to nereikia. Privalome pakilti virš jų ir užsiimti savais darbais, nes jie visi – laikini! Jie vis tiek išeis. Su jais nereikia net bendrauti, nes jie – tiesiog mūsų gyvenimo priešai! Jie žudo mūsų ateitį, kūrybą, svajones. O kokia šalis be svajonių?

Mes negalime likti vergais. Mes privalome išsilaisvinti. Štai tai Lietuva privalo suprasti!

Tai, kad šiuo metu minimas nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis, dar nereiškia, kad mes – laisvi. Privalome pradėti tikrąją kovą už laisvę. Dabar! O ne – džiaugtis, kad prieš šimtą metų mūsų šalis tapo nepriklausoma ar įgijo valstybingumą. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą privalome įrodinėti, kad esame nepriklausomi.“

reklama

Tęsdamas savo monologą, R. Tuminas tarsi pats savęs klausė: „O kas šiandienos – didvyris, herojus? Nėra. Gal anksčiau ir buvo, bet juos visi jau seniai pamiršo“.

Todėl, pasak režisieriaus, jo ir jo artistų misija – rasti, sugrąžinti didvyrius į gyvenimą arba jų paieškomis gyventi, priimti juos į savo širdį. Gal tai – pagrindinis ginklas prieš niekšybes ir žmonių išsigimimą?

Jau – laikas, jau seniai – laikas namo!

„Išvažiavau iš Lietuvos, nes jaučiausi pažemintas. Ne, manęs niekas neskriaudė ir neįžeidinėjo, tačiau sąlygos vadovauti Vilniaus Mažajam teatrui buvo nebepakeliamos. Man buvo gėda, nes nieko negalėjau – nei normaliai spektaklius statyti, nei pasirūpinti aktorių atlyginimais. Finansavimas nebuvo menkas. Po teisybei, jo apskritai nebuvo. Niekur iš Lietuvos išvažiuoti nenorėjau. Planavau išvažiuoti į kaimą. Kovotoju dabar būti jau nebegaliu, bet mano amžius man suteikia galimybę pasakyti tiesą. Tokios betvarkės, kaip dabar, dar nėra buvę. Nekreipiamas dėmesys nei mokslui, nei  kultūrai, nei medicinai“, – prisimindamas savo išvažiavimą į Maskvą 2007 m. ir vertindamas Lietuvos šiandieną, LRT.lt sakė R. Tuminas.

– Jūs savo spektakliu „Edipas karalius“ gvildenate ypatingai sunkią, gal net neįveikiamą problemą – kaip žmogus pats gali save nusiteisti?  

–  Nes man taip giliai nusibodo stebėti, kaip visi kratosi savo kaltės už bet ką. Tai jau tapo gyvenimo norma. Dėl kažko kaltas politinis sąmokslas, dar dėl kažko – priešai arba konkurentai ir t.t.  

Klysti, ir daryti dideles klaidas yra normalu.  Bet niekada nevėlu jas atpažinti ir tapti tikru žmogumi, išgelbėti šalį ir save. Reikia mokėti išsigryninti.

– Ar jums yra tekę patį save bausti?

– Baudžiuosi kasdien. Už tai – kad kažką įžeidžiau, kad nesugebėjau užkirsti kelio kokiam nors konfliktui, gal kažko neįvertinau laiku, gal neskyriau pakankamai dėmesio tiems, kam jo laba reikėjo.

– Poryt vyks Rusijos prezidento rinkimai. Lietuvoje jų rezultato laukiama su siaubu.  

– Jokio siaubo nėra. Prezidentu vėl taps Vladimiras Putinas. Viskas liks, kaip buvę, tik gal jo šį kartą niekas nesveikins.    

Rusijos izoliacija jai tik – į naudą. Ji pati atsistos ant kojų. Bet nereikėtų tos meškos erzinti. Ji gali pasidaryti agresyvi.

–  Kaip, jūsų manymu, derėtų elgtis Lietuvai, kad būtų išvengta pavojų iš išorės?

–  Reikėtų išeiti iš Europos Sąjungos. Ir anksčiau maniau, kad nereikia stoti į šią Bendriją, o geriau – kartu su Latvija ir Estija, sudarius sąjungą, šlietis prie Skandinavijos šalių.

–  Ar jūs – laimingas Maskvoje?

–  Anaiptol. Bet, turėčiau prisipažinti, kelis kartus tikrai išgyvenau begalinę laimę – kai Londone, Niujorke, Bostone ir kitur su J. Vachtangovo teatru vaidinome „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Tada sau tyliai galvojau: „Šiuo spektakliu papasakojau pasauliui apie Lietuvą, apie dalį jos istorijos. Tai ir yra mano Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio šventė“.   

–  Norėčiau užduoti jau banaliu jums tapusį klausimą – ar dar planuojate kurti Lietuvoje su savo buvusiais aktoriais?

–  Svajoju. Planuoju. Nuolatos apie tai galvoju. Iš tikrųjų jau – laikas namo. Jau seniai – laikas namo...