Sukiršintų pusrutulių šturmas

Proputiniška mergina

Pasaulyje jau senokai vyksta pats tikriausias hibridinis informacinis karas, kurio trofėjus- žmonių sąmonė. Jei dėl jos kariaujama negailint pinigų, paminant moralę, neretais atvejais – ir pavienių žmonių gyvybes, peršasi logiškai vienareikšmiška išvada, kad žmonių sąmonė – pakankamai vertingas dalykas.

Kaip nebūtų keista, tačiau šiais pažangiausiais nūdieninės civilizacijos atžvilgiu informacijos sklaidos laikais didžioji Lietuvos piliečių dalis tebegyvena lažo laikų bažnytinių infoportalų gadynėj, tik bažnyčios portalą pakeitė oficialioji televizija. Jiems nė į galvą nešauna mintis dvejoti šio savo šaltinio patikimumu. Ir vietoje to, kad prieš priimdami sprendimą saliamoniškai pabandytų „išklausyti abi puses“, pasitenkina paskubomis sukramtytu, kartais visiškai nelogišku partkomiškai aprobuotos „teisybės“ telesurogatu.

Ukraina – tik eilinis, to karo už mūsų sąmones, konkretaus mūšio epizodas su raiškiai išreikšta konfrontacija: Valstijos, oficialioji ES, su Lietuva tame tarpe, besąlygiškai palaiko Ukrainos valdžią, kurią oficialioji Rusija vadina antikonstitucine brolžudžių chunta. Kaip vargšui žmogeliui, serialų, TV projektų ir reklamų su animacinėmis nesąmonėmis prisvaigintomis smegenimis pačiam susigaudyti, kas teisus, o kas labiau meluoja? Jei jo galvelėje, žinoma, dar liko bent kritinis kiekis pilkosios susigaudymo medžiagos.

Nors tai nėra taip jau sudėtinga, jei prisiminti įvykius, jų chronologiją ir patiems pasidaryti savaime pasidarančias išvadas. Išvados tikrai siūlosi savaime, tik mes dažnokai visu savo psichologiniu pajėgumu bandome jas savyje slopinti bet kokiais inforelaksantais, kad tik ta mūsų brangioji sąmonė nuo naujai beatsiveriančios realybės nepatirtų kognityvinio šoko. Bet be disonanso neįmanoma raida, o žmogus be raidos tik išoriškai primena žmogų. Pabandykime eksperimento dėlei neslopinti savyje to, kas mus išskiria iš daržovių ir prisiminti viską nuosekliai. Taigi:

Lietuvai „pirmininkaujant“ ES, kuriai realiai pirmininkauja niekieno neišrinkti, neaišku kuo užsiimantys ir visiškai nevieši asmenys, Ukrainos prezidentui Janukovičiui pasiūloma 236 puslapių asociacijos sutartis, kurios Rados kabinetuose, aišku, niekas neskaitė,- pabandykit patys sąmoningai perskaityti ketvirtį tūkstančio puslapių nomenklatūrinio teksto, parašyto ne gimtąja kalba! (prisiminkime stojimo į ES sutartį Lietuvoje ir kaip ji buvo pasirašyta). Asociacijos sutartis:

  Ukrainos-ES asociacijos sutartis (rusų k.) (1.6 MB)

  Ukrainos-ES asociacijos sutartis (anglų k.) (5.1 MB)

  Ukrainos-ES asociacijos sutartis (ukrainiečių k.) (1.2 MiB)

reklama

Mūsų susigaudymo pratime – tai irgi visiškai nebūtina, pakanka tik turėti omenyje, jog ją Janukovičiui perskaitę rusai sako, kad ta sutartis – nepalyginamai klaikesnė, nei sutartis su velniu, pagal kurią velniui pareina viskas, o Ukraina už tai negauna absoliučiai nieko, išskyrus velnio garbės žodį.

Kol viskas ėjosi pagal ES planą, oligarchas Janukovičius buvo gerbiamas, visur laukiamas vadovas, jam mielai ranką spaudė iškilūs eurofunkcionieriai ir net eurovietininkė Grybauskaitė: Prezidentė širdingai, galima sakyti su lietuviška duona ir dešra, pasitiko tuometinį Ukrainos Prezidentą, buč… ne, nebučiavo jo niekur, nes jos kita politinio etiketo orientacija.

Bet čia netikėtai išaiškėjo, kad Janukovičius į Lietuvą atvažiavo ne pasirašyti to, po kuo nesirašytų nė girta blondinė, o priešingai – susitarti šiek tiek atidėti tos nė į tvorą, nė į mietą, o vien tik į vargšės Ukrainos vartus, anglų kalba surašytos rašliavos pasirašymą.

Ir prasidėjo. Kaip netyčia išaiškėjo iš oficialaus telefoninio pašnekesio tarp Juodai Agresorinės Valstybės pasiuntinio Ukrainoje ir JAV sekretoriato, pastarasis V.Nuland lūpomis, „dėl nepakankamai griežtos ES pozicijos Rusijos atžvilgiu“, vežikiškai necenzūriniais žodžiais pasiuntė pagrindinį savo partnerį – ES – maždaug ten, kur rusai paprastai siunčia visus nepagrindinius savo partnerius.

Nuo to momento JAV visu savo prekeiviškos moralės pajėgumu ir dar papildomu sausainių maišeliu spaudė ES prisidėti prie Ukrainos liaudies pasipriešinimo neregėtam Janukovičiaus įžūlumui,- skaityti tai, kas skirta ne skaitymui, o pasirašymui!

Ar niekam iš pasyviųjų antiputinistų čia nekyla paprastas klausimas: jei sutartis – tarp ES ir Ukrainos, prie ko čia necenzūrinis JAV sekretoriatas? Jei tariasi Ukraina ir ES, ką Kijeve veikia Nuland, Baidenas, Makeinas, net CŽV vadas Brenanas ir visa virtinė JAV patarėjų, tame tarpe ir kamufliažine apranga?..

Taigi, po pirmojo Janukovičiaus pasispyriojimo, necenzūriškai pasiųstoji ES per visas savo televizijas maloniai perdavė Janukovičiui kinietišką perspėjimą, jog, jei tik jis pabandys bet kokiomis smurtinėmis priemonėmis riboti taikios liaudies, teginkluotos beisbolo sportiniu inventoriumi ir energetiniais molotovo gėrimais, valią, jam baigsis lygiai kaip vienam Šiaurės Afrikos pulkininkui: rankų-kojų-šonkaulių sulaužymu ir kontroliniu į tarpuakį.

Tokia, taip sakant, standartinė procedūra visiems, kas tik išdrįsta nepaklusti JAV satanistų-mūrininkų jau užvizuotų nuosprendžių direktyvoms, kaip tai vaizdingai aprašė buvęs tų mūrininkų klapčiukas Džonas Perkinsas.

Dar kartą įdėmiai atkreipiu dėmesį:

Janukovičiui nenaudoti prievartos prieš demonstrantus įsakė JAV valdžia, Fergiusone šaudžiusi savo afroamerikiečius automatais, pliekusi savo piliečius lazdomis ir ašarinėmis dujomis „Occupay Wallstreet“ ir „We are the 99%” masinių protesto akcijų metu, dresavusi kovinius šunis belaisvių arabų seksualiniam prievartavimui Gvantaname (kuomet žmogus surakinamas specialiame narve specialioje pozoje, tuomet prie jo prileidžiamas specialiai išdresuotas kovinis šuo, kad atliktų su žmogumi savo šuniškąjį lytinį aktą…), stačiusi panašius slaptuosius kankinimo kalėjimus visame pasaulyje, grobusi ir tebegrobianti „nepriklausomose“ valstybėse kitų „laisvų valstybių“ piliečius ir gabenanti juos pas save angažuotai teisti, iššaudžiusi savo pačios vaikus, senelius, moteris Waco gyvenvietėje, nušovusi ne vieną savo prezidentą, susprogdinusi atominiais užtaisais ne tik Hirosimą su Nagasakiu, bet ir tris nuosavus dangoraižius savo paties Niujorko Manhetene…

Buvęs Ukrainos prezidentas, nežiūrint išoriško jo stuobriškumo, visa tai turėdamas omenyje, JAV valdžios perspėjimą iškart suprato tinkamai, ką istorijai užfiksavo visų žiniasklaidos priemonių įamžinti kadrai su „taikių“ protestuotojų padegtais, bet nesiginančiais, o juolab nieko nepuolančiais Kijevo tvarkos sergėtojais. Gal ir kieno nors pasufleruotas, Janukovičius suprato dar daugiau, – po to, kai jis išdrįso nepaklusti geopolitikos viešpačių planams, jau minėtojo nelaimėlio Libijos pulkininko likimas jam buvo užvizuotas nepriklausomai nuo to, ar jis toliau vykdys tą JAV valią, ar ne. Tiesiog, kad ateityje visi nepriklausomi vadovai, prieš visiškai nepriklausomai apsispręsdami, niekuomet nepamirštų Sadamo, Miloševičiaus, Kadafio, Čaveso, Truchilijo, Aljendės, Roldos… istorijų. Todėl greit greit paspruko ten, kur ta Perkinso įvardinta „pasaulio šakalų bendruomenės“ valia bent kol kas dar nesiekia.

Po sakralinių Maidano aukų („sakralinė auka“- ne koks nors literatūrinis manieriškumas, o visiškai rimtas procedūrinis slaptųjų tarnybų terminas ir būdas nieko dėtų žmonių aukų pagalba pakreipti dideles žmonių mases slaptosioms tarnyboms reikiama linkme) ir protestuotojų, ir Janukovičiaus tvarkos sergėtojų tarpe, nušautų tokiais ginklais, kokių nuverstojo prezidento jėgos struktūros niekada neturėjo, kaip netyčia vienai Katerinai Ešton prasitarė vienas Urmas Paetas, vienam Vladimirui pasidarė visiškai aišku, kad Ukrainą jau apžiojusios jėgos nesustos prieš nieką.

Ką vėliau nežmoniškai vaizdžiai patvirtino klaikieji Odesos, Slaviansko, Gorlovkos, Volnovachos, Lugansko, Mariupolio, Donecko ir visa virtinė kitų panašių įvykių. Po Krymo referendumo Putinas pareiškė, kad, jei ne ten dislokuotasis Rusijos kontingentas, Kryme irgi būtų prasidėjusios skerdynės. Tuomet tai atrodė neįtikinama ir neįtikėtina, tačiau šiandien visiškai aišku, kad Putino patarėjai anuomet buvo absoliučiai teisūs,- pasigūglinkite, kaip šiandien atrodo reguliariosios Ukrainos armijos subombarduotas neseniai buvęs šimtatūkstantinis Slaviansko miestas.

Gūglinkite atsargiai, pirma pasikonsultavę su savo psichiatru, nes kai kurie vaizdai jautresnę psichiką gali rimtai sužaloti. Begūglindami dar pamąstykite, ar gali taip būti, kad teroristais staiga per kelis mėnesius tampa du trečdaliai tokio miesto, kaip, pvz., Panevėžys. Arba 90% Žemaitijos…

reklama

Šiandien pagrindinis Lietuvos rusofobų argumentas dėl savo aršios neapykantos Rusijos lyderiui, kurį, beje, palaiko absoliučiai didžioji dauguma rusų – Krymas. „Ką tau padarė Putinas?“ „jis okupavo Krymą!..” Nors jei dažno konkretaus Rusijos netoleranto paklaustumei, ar jis žino kur tas Krymas randasi, greičiausiai išgirstum labai netikėtų geografijos naujienų. Kaip gi kitaip tokiu atveju vadinti žmogų, aistringai kalbantį jam pačiam neaišku apie ką, jei ne ideologinis zombis?

Kaip kitaip vadinti žmogų, kalbantį apie „Krymo okupaciją“, jei jis net wikipedijoje nėra skaitęs „okupacijos“ apibrėžimo, jau nekalbant apie pasidomėjimą gyvais, ne tariamos, o klaikiai realios, pvz., Palestinos okupacijos vaizdais, kurių irgi pilnas Internetas, bet jokiu būdu ne mūsų teisuoliškųjų įsitikinimų formavimo žiniakalvė.

Taigi, blaiviai mąstant, pasirodo Vladimiras jau tuomet tuos įvykius visiškai teisingai prognozavo, todėl grynas gėris, kad Krymas grįžo Rusijos sudėtin taikiai, visiškai be aukų, po visuotino Krymo gyventojų referendumo rezultatų, kuomet virš 90% jų pasisakė už prisijungimą prie Rusijos. Jei mūsų prezidentūra būtų tokia pat nuosekli, jai reikėtų nesustoti ties reikalavimu grąžinti Krymą Ukrainai, bet ir staigiai Vilniaus kraštą grąžinti lenkams, nes Lietuva, tarp kitko, tos pačios Rusijos padedama, juk irgi kažkada buvo atsisriegusi Vilniją nuo Lenkijos. Koks skirtumas, kad Vilnius dar anksčiau buvo Lietuviškas,- Krymas kažkada juk irgi buvo rusiškas, kol Chruščiovas jo atsainiai neprinomenklatūrino Ukrainai be jokių Krymo gyventojų apklausų, o juolab-sutikimo…

Kryme nenutiko karas ir nežuvo nei vienas žmogus. Jei ne rusai, krymiečius būtų ištikęs lygiai toks pat likimas, kokį Donbaso gyventojams užvizavo naujieji Ukrainos valdžios psichopatai, apie ką telefoniniame pokalbyje su buvusiu savo apsaugos vadu neatsargiai prasitarė Lietuvos politikų numylėtinė Julija Timošenko. Taip ir pasakė: „laikas juos šaudyti iš atominio ginklo kartu su jų lyderiu“. Kaip po tokio paatviravimo būtų galima tikėti bet kokiu šio į moterį panašaus padaro žodžiu?

Tarp kitko, didžioji dauguma „Putinas eina“ panikierių nė nežino, kad jokios kariuomenės Putinas į Krymą neįvedė,- Rusijos kariuomenė ten ir taip buvo pagal tarpvalstybinę Rusijos-Ukrainos sutartį. Ir tik tos ten buvusios kariuomenės nuopelnas, kad prieš mandagiuosius Rusijos karininkus neišdrįso šokti nei viena nežinia iš kur atboginta ir nežinia kuo apsvaiginta atmata, kuri ir Kijeve, ir Odesoje, ir Donbase laisvai žudė kitokią nuomonę turinčius ukrainiečius. Kaip, mieli antiputininiai humanistai, jums patinka atmatos, galinčios užmušti vyrą, moterį su kūdikiu ant rankų, jaunuolį vien už tai, kad jis segi atlape dryžuotą juostelę?..

Nežiūrint į tai, kad dabartinio Ukrainos prezidento nepripažįsta mažiausiai trečdalis ukrainiečių, svarbiausia, kad jį pripažįsta JAV su pasiųstąja ES, nes, kaip prasitarė vienas mūsų vietinės reikšmės profesorius, liaudies balso ir lūkesčių vertinimo ekspertas, liaudies nuomonės nėra reikalo fetišizuoti. Kas galėtų paneigti, kad profesorius omenyje turėjo ne „fetišizuoti“, o „nėra reikalo iš viso paisyti tų runkelių nuomonės, nes tie galvijai gali suėsti beleką“, kaip jam neperseniausiai antrino jau aptartoji buvusi nusikaltėlė, kandidatė į Ukrainos prezidentes ir oligarchė su ragaišiu ant galvos.

Bet, o šventasis Jiorgenai, ką gi netrukus pasako naujai išrinktasis ko ne Didžiausiasis šiandieninės Ukrainos oligarchas? Kad asociacijos su ES sutartį Ukraina turi kuriam laikui atidėti, nes joje – per daug ukrainiečių būties klausimų! Gi, pasirodo, neskaitęs buvęs oligarchas Janukovičius su perskaičiusiais rusais buvo visiškai teisūs! Va ir geopolitiškai gaunasi, kad ukrainiečiai susipyko, susivaidijo, išsižudė vieni kitus dešimtimis tūkstančių, kad Lietuva Ukrainai siuntė Grybauskaites-Graužinienes kartu su paklodėmis, instruktoriais ir tankais visiškai dėl… NIEKO, nes Porošenka padarė lygiai tą patį, už ką Janukovičius neteko viso savo turto ir ko neatsisveikino su galva…

Sarkazmas sarkazmu, bet Ukraina šiandien draskoma gabalais, kaip tos moterys prie Lugansko savivaldybės, kurias suplėšė į skutelius Ukrainos armijos lakūno, karininko su aukštuoju išsilavinimu, paleistos raketos. Turiu klaikių įtarimų, kad jei tik lietuviai, hipotetiškai tarus, nuspręstų kokiame nors referendume išstoti iš Jugoslaviją, Iraką, Afganistaną, Libiją, Siriją ir dar nežinia kiek šalių sudraskiusio NATO su JAV priešakyje, prie Lietuvos miestų savivaldybių irgi pradėtų sproginėti NATO standartų kasetinės nefetišizuotinos liaudies įtikinimo orgpriemonės.

Tarp kitko, žinių modeliavimo orgpriemonės ne mažiau veiksmingos, nei eufemistiškai vadinamosios “letalinės“, lietuviškai tarus – mirtinos. Bet pamėginkite susigaudyti, kodėl tironas Putinas neuždraudžia nė vienos informacinės Ukrainos priemonės Rusijoje, o laisviamėgė Ukraina uždraudžia visas rusiškas? Kartu su kelias televizijas uždraudusia laisviamėge Lietuva. Kodėl Ukrainoje Ukrainos kariuomenė nužudė 6 Rusijos žurnalistus, o agresyvioji „rusijos armija“, tariamai kariaujanti Ukrainoje, nenužudė nė vieno prochuntinio Ukrainos korespondento? Kodėl Ukrainos žurnalistai kviečiami į Rusijos pokalbių laidas, o Rusijos žurnalistai areštuojami, tremiami ir žudomi? Propaganda, aišku, liejasi iš abiejų pusių, bet jei terorizuojami išskirtinai tik vienos pusės žurnalistai, ką drąsiai galima pasakyti apie terorizuojančiosios pusės „teisybę“?..

Jei jūsų tokie klausimai nejaudina, neverčia suabejoti savo kairiojo pusrutulio veikla, gali būti, kad ir dešinysis jums priklauso tik mechaniškai.

Tokiais laikais gyvename, kuriais nuo daugumos niekas nepriklauso, jei taip nusprendė koks privatus JAV psichopatų karteliukas ir savo sprendimą perdavė per buvusį Portugalijos komunistą, buvusį tarybinį profesorių-informatorių ar buvusią tarybinę lateksinės sąmonės partkomietę. Net jei tiems buvusiems komunizmo komisarams pasirodytų, kad Lietuva turi preventyviai užpulti Rusiją, Lietuvos biorobotukams liktų tik nuosekliai vykdyti savo sociodarvinistinę dalią, gautą mainais į euroalų ir skalbimo miltelius, – paaukoti savo gyvybę už buvusių komunistų principus ir įsitikinimus.

Kaip prieš du metus prasitarė vienas pažįstamas ekstrasensas, laukti liko apie 3 metus. Du metai jau praėjo, taip kad mielosios šiuolaikinės Lietuvos valstybinės užsienio politikos apologetės moterys, jau po truputį ruoškite savo vyrus į blickrygą prieš agresorius. Juk visiškai biorobotiškai logiška ir moralu užpulti pirmiems, jei tik užpuoli agresorių, ar ne?

Visuotinis jūsų rusofobiškų vyrukų šaukimas kariuomenėn jau prasideda…