Tos siaubingos emocijos

Negatyviomis emocijomis mus taip stipriai įbaugino, kad dabar kiekvienas žino, kokios jos kenksmingos ir pavojingos, teisingai? Tūkstančiai įvairiausių veikėjų aiškina mums apie tai kiekviena proga. Kartais užklystu į įvairių „pozityvistų“ tinklapius ir tiesiog plaukai šiaušiasi nuo tų kliedesių, kuriuos jie ten rašinėja.

Atseit, negatyvių emocijų reikia atsikratyti! Reikia išmokti užgesinti „negatyvų užtaisą“ ir tada nenukentėsite. Tai vadinama „išspręsti problemą subjektyviame lygmenyje“, atseit, jeigu jums nepatinka lietus už lango ir jūs dėl kažkokios priežasties liūdite – tai yra labai, labai blogai. Reikia siekti, kad į lietų būtų nusispjauti ir tada galėsite paprastai ir sąmoningai pasirinkti, ką su juo daryti – išsiskleisti skėtį ir eiti tvarkyti reikalų, džiaugtis, braidant po balas arba likti namuose ir nekreipti į lietų jokio dėmesio. Kiek supratau, pasirinkti punktą „paliūdėti, žvelgiant į lietų“ NEGALIMA. Negatyvus užtaisas, kad jį kur. Siaubingas, pavojingas dalykas.

Normalų žmogų šitie akivaizdžiai nelabai normalūs rašinėtojai įsivaizduoja kaip visą laiką absoliučiai ramų arba su pakylėta nuotaika, nuo ryto iki vakaro besišypsantį debiliška šypsena. Esu tokių matęs, tikriausiai sutikote tokių ir jūs. Tai tinklinio marketingo darbuotojai, vaikščiojantys po butus ir brukantys įvairias niekam nereikalingas prekes ar stebuklingus vaistus. Jie visada aktyvūs, džiugūs, greitai bėgioja su žibančiomis išpūstomis akimis. Klaikus vaizdas, ypač, kai pasižiūri iš arčiau. Gryniausi zombiai.

reklama

Kuo gi taip visiems neįtiko NATŪRALIOS emocijos, kurioms užkabino „negatyvo“ etiketę? Kuo nusikalto liūdesys? Kodėl negalima patingėti? Kodėl daugelį pagauna siaubas, kai jie staiga pasijunta kažko bijantys ar neapkenčiantys, pavydintys, įpykę ar įskaudinti? Kodėl viso to reikia atsikratyti? O ką reiškia atsikratyti? Slopinti? Kitaip sakant, elgtis, visiškai nepaisant paties savęs?

Ar bandėte kada slopinti norą suvaikščioti į tualetą? Kartais man atrodo, kad emocijų slopintojams „pozityvistams“ netgi šį norą pavyktų nuslopinti. Bet jeigu slopinsite signalus ištuštinti šlapimo pūslę reguliariai – susilauksite labai rimtų fizinių sutrikimų.

Tai štai – ne ką mažesnių sielos, psichikos ir gyvenimo sutrikimų susilauksime jei imsime slopinti natūralias kiekvienam gyvam sutvėrimui „negatyvias“ emocijas. Įrodinėti čia nėra ko – natūralių organizmo signalų nepaisymas ar slopinimas sukelia sutrikimus ir ligas – tiek psichines, tiek fizines. Jeigu netikite, pamėginkite savaitę nesilankyti tualete. Arba negerti vandens. Arba nekvėpuoti. Arba nemirksėti. Tęsti toliau?

Tai, kas natūralu, negali būti kenksminga. Bet jeigu netgi nusispjausime į akivaizdų šių emocijų natūralumą, man visiškai nesuprantama, kaip galima nematyti naudos, kurią duoda tie visų keikiami signalai? Juk negatyvios emocijos – tai būtent signalai, kad reikia kažką daryti, kad įvyko kažkas negerai. Jie nurodo, kur būtent įvyko. Skatina pradėti spręsti problemą.

Pats paprasčiausias ir akivaizdžiausias pavyzdys – fizinis skausmas. Jis visada signalizuoja, kad kažkas kažkur išsiderino, kažkur įvyko „avarija“. Skausmą galima nuslopinti, vaistų pakanka, tik kuo tai baigsis? Jeigu jums skauda dantį, galite gerti analginą ar dar ką tik norite, bet jei atsikratysite vien skausmo ir nieko nedarysite su skaudamu dantimi, viskas gali baigtis labai liūdnai. Aš jau nekalbu apie skausmą kitose kūno vietose. Skausmas mums duotas tam, kad sužinotume apie problemą ir ją pašalintume.

reklama

Tai visiškai akivaizdu. Tik neaišku, kodėl psichologinis skausmas „pozityvistų“ nuomone turi būti negailestingai slopinamas ir taškas. Kurių galų jūs šitaip rizikuojate savimi? Dėl ko? Vaidinate rūstų kareivį, kuris greičiau mirs, bet neparodys priešui, kad su juo kažkas negerai? Vaidinate žmogų, kuriam visada viskas gerai, kad publika jumis tokiu laimingu susižavėtų? Bala jūsų nematė, vaidinkite publikai, jeigu negalite gyventi be vaidybos, bet kodėl gi jūs vaidinate dar ir sau patiems?

Mane tiesiog stulbina, kaip žmonėms nusispjauti į pačius save. Slopinamos ir kruopščiai slapstomos netgi nuo savęs „negatyvios“ emocijos dirba tuščia eiga. Jos nesikaupia, kaip baugina „pozityvistai“. Jūs paprasčiausiai neinate ten, kur jos jus šaukia ir jų nurodyta problema vis labiau didėja, komplikuojasi. Kol galiausiai smogs visa galia, pavyzdžiui, sunkios ligos pavidalu. Ne kaip bausmė (kas per idiotiškas įsitikinimas?), o turėdama tikslą galų gale iki jūsų bent jau šitaip prisibelsti, kad jūs pagaliau atkreiptumėte dėmesį į problemą.

Labai kenksminga ir pavojinga slopinti „negatyvias“ emocijas. Taip atsiranda žmonės, kurie visiškai nesupranta, kur jiems eiti ir ką daryti. O kaip jie gali tai suprasti, jeigu visi kelio ženklai išlaužyti – „negatyvios“ emocijos nuslopintos? Jiems belieka pasikliauti protu, tačiau protas aklas, jis niekada jums neparodys kur eiti ir ką daryti, jis to nesugeba, ne tam sukurtas.

„Negatyvios“ emocijos – tai jūsų draugės. Pavydas nuostabus – jis atvers jums tai, ko nesuprantate savo pačių troškimuose. Pavydas – puikus dalykas dar ir dėl to, kad saugo jūsų santykius nuo įvairių grėsmių, o taip pat apvalo santykius nuo įvairiausių šiukšlių, išryškina tiesą. Baimė gali atnešti tokių vaisių, kurie ir nesisapnavo tiems, kurie savo baimes slopina. Kalbėti apie tai galima iki begalybės.

Suprantama, visus tuos puikius vaisius duoda ne pačios emocijos, o veiksmai, kuriuos atlikti jos paragino. Tai labai svarbu ir anaiptol ne visiems suprantama. Emocija – tai raginimas kažką padaryti. Ir tik veiksmas, darymas duoda vaisių.

„Negatyvios“ emocijos jums padeda, jus saugo ir gina. Jos parodo jums realybę, atveria tiesą. Liaukitės klausytis tų, kurie bijo emocijų. Tie žmonės paprasčiausiai nepajėgūs, neturi jėgų būti sąžiningais su pačiais savimi. Visas jėgas jie iššvaisto melui puoselėti. Tačiau pakanka nustoti meluoti ir gyvenimas atsigręš į tave.

Šaltinis