Kovo 11-oji: pažeminta Lietuva

Ką tik skambiausiomis fanfaromis nuskambėjus Lietuvos 100-mečio iškilmėms, su visomis buržuazinio elito bei jo aptarnaujančiojo personalo atstovų prakalbomis, netruko ateiti ir kita, ne mažiau svarbi oficiozo šventė – 1990-ųjų kovo 11-osios 28-metis. Diena bus sutikta eilės valdiškų renginių bei fašistuojančių nacionalistų eisenos, bendram fone iš Santariškių palatos skambant šios Lietuvos Patriarcho, V. Landsbergio žodžiams.

Kokia ir kieno ši Lietuva, aiškiai rodo visa pastarųjų dešimtmečių krašto raida: išvogta ir išardyta pramonė, o išdraskius kolūkius dar ir sužlugdytas neperstojamai tuštėjantis kaimas. Milijonas ekonominių bėglių, tūkstančių tūkstančiai savižudžių, minios bedarbių, pasimetusių, piktų ir pasiutusių jaunuolių, vienišų ir likimo valiai paliktų senolių. Trečdalis visuomenės – ant ar žemiau skurdo ribos, o kartu su tuo, sparčiai didėjantys kapitalistų pelnai ir bene didžiausia socialinė nelygybė Europos žemyne.

reklama

Ši Lietuva – tai siauros privilegijuota kasta tapusios valdančiosios klasės Lietuva. Ši klasė, išaugusi tiek iš buvusios tarybinės partinės, tiek ir sąjūdinės nomenklatūros bei šešėly besislėpusių spekuliantų atstovų, susikūrė valstybę, aptarnaujančią tiktai jos interesus, kad ir didžiosios visuomenės daugumos gyvybinių reikalų sąskaita. Rezultatas – vis labiau žvėrėjantis nomenklatūrinis kapitalizmas, stambių kapitalistinių ir valstybinių-biurokratinių parazitų simbiozė.

Tiesa, 1990-ųjų kovo 11-oji, tiesiai ėjusi prie 1991-ųjų privatizacijos įstatymo bei formaliai viską įteisinusios 1992-ųjų Konstitucijos, atėjo žadėdama visai ką kita – demokratiją, suverenitetą, nacionalinės kultūros suklestėjimą. Dauguma Sąjūdį bei link kovo 11-osios vedusius įvykius rėmusių piliečių nė nenumanė, kad visa tai baigsis turto perdalijimu ir Lietuvos grįžimu atgal į laukinio kapitalizmo gadynę.

Liaudį apgavo: vadinamoji „dainuojanti revoliucija“ tik maskavo TSRS ir TSKP viduje vykusią dramą, pasibaigusią buržuazine kontrrevoliucija ir nieko bendro su visiškai teisėtu liaudies sluoksnių nepasitenkinimu bei keltais reikalavimais neturėjusia kapitalizmo restauracija. Kaip sakoma, nuo vilko papulta ant meškos.

Simptomiška, kad didžioji visuomenės dauguma greitai nusivylė, 1990-ųjų chaoso pasėkoje išgyvendama skausmingas skurdo ir bendro nuosmukio pagirias. Nenuostabu, kad ilgainiui net tokie Sąjūdžio šaukliai, kaip V. Petkevičius, J. Marcinkevičius bei S. Geda, viešai pripažino apgailestaujantys dėl to, kas įvyko, suvokę, kad padaryta kraštui bei tautai pragaištinga klaida.

reklama

Švęsti šiandiena gali tik valdančioji klasė, per 28-erius metus be perstojo plėšusi ir išnaudojusi liaudį su savo pakalikais bei vis mąžtančiomis naivių nesusipratėlių miniomis. Liaudies sluoksniams – samdomojo darbo atstovams, „ant savęs“ dirbantiems smulkiesiems savininkams, kaip ir už Judo sidabrinius neparsidavusiai inteligentijos daliai, žodžiu darbo žmonėms, paprasčiausiai nėra ko švęsti.

Kovo 11-oji pažemino Lietuvą nuo kultūringiausios klestėjusios pramonės ir žemės ūkio šalies, iki apgailėtinos provincijos, Europoje pirmaujančios skurdu ir socialine degradacija, o socialistinio turinio bei nacionalinės formos kultūrą iškeitusią į dabarties išsigimimo estetine kvintesencija tapusį vamzdį ant Neries upės kranto.

Visa tai mums pristatoma kaip „laisvė ir demokratija“, teoriškai grindžiama skambiais išvedžiojimais bei neskrupulingai perdirbta, stačiai suklastota Lietuvos ir pasaulio istorijos, ypač 20-ojo amžiaus procesų bei įvykių, versija. Šitai sudaro, viena vertus, blizgančią iškabą lietuviškos nomenklatūrinės buržuazijos diktatūrai pridengti. Kita vertus, tai yra puikus jos rankose esantis ideologinis apynasris, paliekantis liaudies mases dvasinės vergijos gniaužtuose.

Deja, tiesos ir šviesos dabartinėje mūsų valstybėje maža, bet melo kojos trumpos, užtat anksčiau ar vėliau griūsiąs ir į šias kojas įsirėmęs fasadas. Tuomet ir atsiversianti nauja galimybė Lietuvai, platiesiems liaudies sluoksniams, išeiti į tiesą ir šviesą. Tačiau tai nebus pasiekiama savaime, o reikalaus didžiausio pasišventimo, darbo ir kovos, Lietuvos darbo žmonėms susipratus, kad ši valstybė – tai ne jų valstybė, kad ši valdžia – tai ne jų valdžia, kad tiktai jie patys, ne koksai gelbėtojas iš šalies, galėsiantys įgyvendinti ilgamečius liaudies siekimus.

Šaltinis: SLF(m)