Maksimas Gorkis. Apie moterį

Kovo 8-oji, Tarptautinė moterų solidarumo diena – puiki ne tik maloniai pasveikinti savąsias mamas, seseris, žmonas ar drauges, bet ir pačioms moterims rimtai apmąstyti savąją padėtį dabarties bei istorijos požiūriu. Šia tema siūlome pasiskaityti dar 1930-ais rusų literatūros klasiko, M. Gorkio straipsnį „Apie moterį“, kuriame apžvelgiamas istorinis bažnyčios ir išnaudotojų klasių priešiškumas moterų lygiateisiškumo atžvilgiu. Problema nušviečiama ryšium su bendru kultūriniu, moraliniu buržuazinės visuomenės išsigimimu.

APIE MOTERĮ

Keista, kad iki šiol pas mus niekas dar nesusiprato parašyti knygos, kaip žiūri bažnyčia į moterį, o juk moterims seniai butų reikėję žinoti, ką jos skolingos religijai ir bažnyčiai, ypač – krikščionių „pravoslavų“.

Yra žinoma, kad visų religijų pažiūros į moterį daugiau ar mažiau yra neigiamos, kai kurių net aiškiai priešiškos. Prieš 2700 metų graikų poetas Heziodas knygoje „Teogonija“, tai yra mokslas apie dievų kilmę, pasakė: „Mirtingiems vyrams blogį – moteris davė Dzeusas“, poemoje „Darbai ir dienos“ moterį jis vadina „gražiu blogiu“ ir „žmonių vargu“. Žydų maldų knygose yra trumpa ir išraiški, bet moterį aiškiai nedžiuginanti malda: „Dėkui tau, viešpatie, kad tu nesutvėrei manęs moterimi.“ Bažnyčios legenda apie moters sutvėrimą iš vyro šonkaulio, biblijos pranašų kančios giesmės apie moteris, arabų, indų legendos ir daugybė įvairiausių kitų moterį geliančio šmeižto pavyzdžių – visa tai liudija, kad visų religijų šventikai socialiniu atžvilgiu stengėsi moterį pažeminti. Pažiūros į ją kaip į kaltininkę, kad vyrą išvijo iš rojaus, kaip į „nuodėmių indą“ ir „pasaulio pagundą“ iš bažnyčios patenka į buitį. Daugybėje priežodžių ir patarlių, kurios niekina moterį, pataria žiūrėti į ją su nepasitikėjimu, ją mušti, – be galo aiškiai atsispindi bažnyčios įtaka: „Per žmoną ir Adomą išvijo iš rojaus“, „Žmona ir Olofernui galvą nukirto“, „Žmoną laikyk baimėje, bausti nešykštėk“, pataria Jefremas Sirinas, o buitis išverčia tai i savo kalbą: „Mušk pačią dažniau, mylės saldžiau.“ Kirilas Jeruzalietis moko: „Moters žodžiais per daug netikėk“ – „Boba šnekės – vapės, kas ja patikės“, – atsiliepia buitis. „Bobos verslas – melu verstis.“ Be galo ilga tokių ir panašių patarlių grandinė užbaigiama būdingu žiedu: „Žmona su vyru kaip gyvatė su žalčiu.“

Krikščionių bažnyčia du tūkstančius metų buvo tas šaltinis, iš kurio sėmė pateisinimus ekonominiai ir teisiniai moterų suvaržymai. „Dievui visi žmonės lygūs“, – moko bažnyčia apaštalo Povilo lūpomis, ji pati ir kitaip moko: „Ne vyras sutvertas žmonai, bet žmona vyrui „Tegu žmona bijosi savo vyro.“ Tokie ir panašūs pamokymai labai aiškiai teigia, kad žmona, moteris – būtybė vyrui nelygi, „antros rūšies žmogus“. Tai nekliudo moterims, evangelijos garbintojoms, pripažinti ją pačia išmintingąja ir žmoniškąja knyga, nors visą jos išmintį sudaro tik bandymai įkalti žmonėms, kad žemiškasis gyvenimas su visomis jo kančiomis yra ne kas kita, kaip žmogaus paruošimas amžinai palaimai dausose, kur žmogus gali patekti su ta sąlyga, jeigu jisai bus romus, kantrus lyg akmuo ir paklusnus bažnyčios įstatymams. Bendrai tas mokslas tvirtina, kad neturtingas ir alkanas sunkų turi laikyti lengvu, o kartų – saldžiu.

Gyvenusio antrojo amžiaus pabaigoje krikščionių rašytojo Septimijaus Tertulijano žodžiais, krikščionys turi „atpirkti“ Kristui „šventąja tikėjimo gėda nusikalstamą stabmeldystės gėdą“. Bažnyčios rašytojo lūpose keistai skambančius žodžius apie tikėjimo gėdą visiškai pateisina barbariška krikščionių bažnyčios veikla, nuožmi jos kova prieš kritinę mintį, prieš mokslą, labai žiaurūs „kitatikių“ persekiojimai ir masinės žudynės, laužai, ant kurių gyvus degino „eretikus“ ir „raganas“ – pamišusias moteris, o dažniau tokias, kurios turėjo nepaprastų sugebėjimų ir nesutiko galvoti apie gyvenimo reikalus taip, kaip liepė bažnytininkai. „Nežudyk“ – skelbė bažnyčia ir laimino krikščionių vidaus karus, kurie būdavo pradedami, turint tikslą pasiplėšti ir pažeidžiant Įsakymą „Nevok“. Pati būdama turtinga, bažnyčia visuomet tarnavo vien turtingųjų interesams, pati būdama vergvaldė, ji niekada neprotestavo prieš vergiją. Visa tai daugiau ar mažiau suprantama: bažnyčia – klasinė organizacija, ji buvo svetimo darbo eksploatatorių klasės „įstatymų rinkinys“, ji tarnavo savo klasės tikslams ir iš baimės, ir iš širdies. Kur kas sunkiau suprasti priešišką jos pažiūrą j moterį, jos politika socialiniu atžvilgiu moterį pažeminti. Galima galvoti, kad prieškrikščioniškosios epochos šventikus parodyti moterį kaip visokiu blogybių ir nuodėmių įsikūnijimą skatino profesiniai interesai, – tuo jie užkirto moteriai kelią į lengvą ir pelningą darbą, į tarnavimą dievui šventyklose. Galimas daiktas, kad ne vien turtėjimo, bet ir socialinio moters pažeminimo tikslais kai kurie stabmeldžių kultai įvedė ir bažnytinę prostituciją.

reklama

Bet vien tomis priežastimis neįmanoma paaiškinti ligūstą krikščionių bažnyčios įtūžimą prieš moterį. Jeigu prie tų priežasčių pridurtume keršto jausmą už celibatą, kuriam pasmerkė Kristaus bažnyčia savo kunigus ir vyskupus, tai irgi ne visiškai paaiškins kunigų priešiškumą moteriai, – tas priešiškumas kilo anksčiau, negu Romos bažnyčia Įvedė celibatą, o „baltiesiems“ „pravoslavų“ popams netgi neuždrausta vesti, uždrausta tik „juodajai“ dvasiški jai, vienuoliams.

Žinoma, reikia priminti, kad „meilė ir badas valdo pasaulį“. Giminės pratęsimo instinktas, sujungęs vyrą ir moterį, dar labiau sukomplikavo nepakeliamai sunkias darbo gyvenimo sąlygas. Aukščiau minėtasis Heziodas skundėsi, kad „moteris nėra bendrininkė darbą dirbti, ji bendrininkė turtą švaistyti“. Rusiška mūsų patarlė sako: „Puodu žmona ištemps iš namų daugiau negu vyras maišu.“ Galima patiekti tūkstančius tokių skundų, išreikštų pamoksluose, pranašų giesmėse, patarlėse, pasakose, anekdotuose. Bet – visi jie įrodytų viena: juos sugalvojo žmonės, kurie turėjo turto, turėjo namus ir buvo galima ką nors ištempti iš namų.

Čia, kaip ir visur, matyt, išryškėja ekonominio faktoriaus įtaka, čia tartum pabrėžiamas tam tikras prieš-taravimas tarp vyro-šeimininko ir moters – socialiniu atžvilgiu beteisės jo tarnaitės, jo sugulovės. Tą prieštaravimą rodo skirtingos vyro ir moters pažiūros į šventąjį turtų kaupimo darbą. Galimas daiktas, kad moteris, vyro vergė, nesijautė tokia didelė nuosavybės vergė, kaip kad jautėsi jos valdovas, moteriai kliudė pasinerti į nuosavybės kaupimo darbą kaip tik jos beteisiškumas, ir tam žvėriškam darbui ji buvo abejingesnė negu jos viešpats, Galimas daiktas, kad daugumas moterų išsaugojo tą abejingumą iki pat mūsų dienų.

Bet, norėdama pasijusti stipresnė savo valdovo namuose ir jo lovoje, išsilaikyti ten kaip galima ilgesni laiką, iki jo senatvės, kai jam reikalinga jau ne meilužė, o slaugė, moteris turi uoliai rūpintis savo kūnu, visaip saugoti jo grožį, jaunumą, jėgą, visaip puošti tiek savo kūną, tiek jo aplinką. Tas brangiai kaštuoja ir vis brangsta. Neseniai vienas amerikietis, milijonierius, pajuokavo:

– Mes nebijome komunistų, žmonos kur kas anksčiau nusmukdys mus, negu spės tai padaryti darbininkai, – nieko sau juokas.

Bažnyčia pati nesvetima aistrai kaupti turtus, siekdama sustiprinti „dvasinę“ valdžią tikintiems į dievą, visuomet ir labai azartiškai demaskuodavo moterų troškimą prabangos, olas, beje, Romos bažnyčios kunigams ir kardinolams nekliudė skendėti beprotiškoje prabangoje, kaip nekliudė gyventi turtingai, turėti vergu ir „pravoslavų“ vyskupams, metropolitams, archimandritams. Bet ir natūraliu moterų polinkiu į prabangą neįmanoma pilnutinai paaiškinti bažnytininkų įtūžimo. Čia glūdi kažkas iš tikrųjų ligūstai fanatiško. Juk negalima pavadinti sveiku dalyku skelbiamą asketizmą, „kūno marinimą“, dvasininkų, dievo vergų, skelbiamą kovą prieš gyvybės instinktą, – gyvybės, kurią sutvėrė – kaip jie moko – tas pats dievas.

Dauginimosi instinktą bažnyčia pavadino „ištvirkavimu“, neviešai skelbė skapystę, o kūdikio gimimą laikė nešvariu dalyku, nes gimdyvėms šešias savaites po gimdymo buvo draudžiama lankyti bažnyčią, – gimdyvė galėdavo įeiti į šventyklą tiktai tada, kai kunigas perskaitydavo jai „apvalomąją maldą“.

Neigiamą ir priešišką pažiūrą į moterį veikliai ir ne-paliaujamai kalė bažnyčia vyrui per dvidešimt amžių; ji labai giliai įsmigo į vyro sąmonę ir virto kone instinktu. Religinė „moterofobijos“ įtaka visiškai aiški tų „mokslininku“ knygose, kurie kartkartėmis mėgina įrodinėti pasauliui, kad moteris – „iš prigimties ribotos dvasios“ būtybė ir jos negalima pripažinti žmogumi, lygiu vyrui. Praktinė išvada iš tos „teorijos“ labai paprasta: moteris turi būti apribota teisiškai ir politiškai Ją ir „apribojo“ Jai buvo atimtos teisės disponuoti savo pačios likimu, ji negalėjo gauti tokio pat išsimokslinimo kaip vyrai, be vyro leidimo negalėjo disponuoti paveldėtu savo turtu. Buvo įvesta į buitį, į gyvenimo praktiką visa eilė kitų moterį žeminančių apribojimų, kurie trukdė normalų jos jėgų ir sugebėjimų vystymąsi. Bažnyčios pašventinta „tėvų valdžia“, ekonominiais sumetimais apvesdindama jaunikį ir nuotaką nevienodo amžiaus, prisidėjo prie savo pačių klasės išsigimimo, pagausino ligūstų degeneratų.

Nėra jokios abejonės, kad jeigu moters nebūtų žaloję, dirbtinai siaurindami jos interesų ratą, užkraudami jai vien sugulovės, motinos, namų šeimininkės pareigas ir atstumdami nuo plataus visuomeninio, kultūrinio-politinio darbo, – kultūra būtų vysčiusis dvigubai greičiau, nes kūrybinės energijos būtų buvę dvigubai daugiau. Bet buržuazinė visuomenė ir valstybė nesuinteresuotos, kad kultūra vystytųsi sparčiau. Buržuazija bevelytų sustoti ties tuo, ką ji jau pasiekė, išnaudodama proletariato darbą, grobuoniškai sekindama jo jėgas. Ji gyvena gana patogiai, ir jeigu vis dėlto jinai juda pirmyn, tai varo ją, kaip yra žinoma, anarchinis konkurencijos palaidumas ir konkurencijos sukeliamas pramoninės technikos augimas. Tas savaiminis mechaninis judėjimas maža teturi bendro su tikruoju kultūros kilimu. Atvirkščiai, kultūringas buržua tipas smarkiai nusmuko iš tos aukštumos, kurią jis buvo pasiekęs XIX amžiuje. Tas nusmukimas pasidarė ypač pastebimas po imperialistinio karo, kuris, žymiai padidinęs grobuonių, ciniką ir plėšikų buri, nesukuria, kaip matome, kitokių „dvasinių vadų“, išskyrus „fašistus“.

„Šeiminių ir socialinių santykių dėsniai liko ir tebelieka nepasikeitę per ištisus tūkstančius metų, ir jokios teorijos negali jų išklibinti.“

Šioje frazėje glūdi visa buržuazijos „filosofija“. įvairiais žodžiais ta skurdžią minti tūkstančius kartu atkakliai kartojo visų kraštų ir epochų „išminčiai“. Kasdien ją kartoja Europos, Amerikos laikraščiai ir žurnalai. Jeigu tą „teoriją“ taip dažnai ir įsakmiai tenka priminti, – vadinasi, tikrovėje tai teorijai kažkas prieštarauja, ir reikia įkalti ją į galvas taip, kaip įkalamas į žuolį kablys. Kablys tvirtas ir storas, bet neamžinas ir vis dėlto pasiduoda griaunančiai laiko įtakai. Tikrovė yra visiškai reali, bet tai dar ne tiesa, ji – tik žalia ir šiurkšti medžiaga kurti busimąją visuotinę tiesą. Buržuazija labai norėtų išsaugoti dabartinę tikrovę visam laikui tomis formomis, kokiomis ii susiklostė; fašizmas dirba kaip sykis ta linkme. Bet „veiksmas sukelia atoveiksmį“, ir – darbininkų klasė vis daugiau supranta, kokia didžiulė laisvo darbo kultūrinė reikšmė, darbo, išsprendžiančio visa gyvenimo painiavą, taip pat darbininkų klasė vis labiau supranta savo teisę į valdžią. Buržuaziniams išminčiams, žurnalistams, sarginiams ir kambariniams buržuazijos, šuniukams reikia labai garsiai staugti apie šeimos pamatų nepajudinamumą ir loti šeimininko priešus, žmones, kurie iš viso netiki ko nors nepajudinamumu žemėje.

Reikia pripažinti, kad buržuazinė visuomenė auklėjo moterį kaip žemesnį žmogaus tipą. Tie žodžiai „silpnąją lyti“ negali ir neturi Įžeisti, – kalbama apie vieną iš buržuazijos nusikaltimų, apie jos žalojimą sveikų, biologinių buities pamatų. Negalima paneigti, kad bažnytininkų užuita luotelis nesąmoningai dalyvavo to žalojimo procese. Bet mūsų dienomis „šeimos pamatams“ lyg ir atėjo taip pat nesąmoningo keršto valanda, – moterų keršto.

Jau buvo minėta, kad moters siekimą prabangos ir „santuokinę neištikimybę“ bažnytinė literatūra pliekė nuo seniausiu laiku Pasaulietinė literatūra taip pat nuo seno sekė bažnyčios pėdomis, bet smerkdama moterį kaip visokių dramų ir tragedijų priežastį, labai mielai ir sumaniai vaizdavo ją kaip pasimėgavimo šaltinį. Vienas arabų poetas, gyvenęs prieš Mahometo epochą, pasakė:

„Žemės rojus – išminties knygose, ant arklio nugaros ir ant moters krūtinės.“ Kaip matote, pagal sugebėjimus guosti vyrą jisai stato moterį i trečią vietą.

Literatai europiečiai moteriai, kaip maloniai pramogai, skyrė pirmąją vietą, ir, atrodo, moterys didžiavosi ta abejotina garbe. Pradedant XIX amžiaus antrąja puse, romantinis susižavėjimas moterimi kaip „pasimėgavimo šaltiniu“ ir jos „slėpiningosios esmės“ garbinimas pastebimai ima užleisti vietą realistų kriticizmui ir griežčiau ar ne taip griežtai išreikštam nepasitenkinimui jos laikysena šeimoje ir visuomenėje. Yra žinoma, kad pas mus, Rusijoje, tą nepasitenkinimą sukėlė moterų siekimas šviestis ir jų dalyvavimas lygiai su vyrais revoliuciniame darbe. Paskui ruses „nihilistes“ dirbti visuomeninio darbo ir kovoti dėl savarankiškumo pirmosios stojo anglės, ir už tai netrukus buvo apdovanotos ironiška – „mėlynų kojinių“ pravarde. Vokietės ir prancūzės, duodamos iš savo tarpo talentingų atstovų literatūros ir politikos srityje, nelabai skubinosi pasekti rusių ir anglių pavyzdžiu.

Bet, matyt, būta kažko naujo ir nemalonaus aplamai, visų Europos buržuazijos moterų tarpe ir buvo pareikalauta pastatyti jas į bažnyčios paskirtą joms vietą – į „antros rūšies“ žmonių vietą. Kažkoks profesorius, kurio vardą užmiršau, Šveicarijoje devintojo dešimtmečio vidury išspausdino labai storą knygą ir joje Įrodinėjo, kad moteris, kaip biologinis individas, visais atžvilgiais žemesnė už vyrą ir blogesnė už jį. Tuo pat metu paskelbė karą moterims Frydrichas Nyčė, žmogus, norėjęs restauruoti bent kiek aptukusią „nacijos dvasią“. Vilhelmas Antrasis iš savo sosto aukštybių turėjo priminti, kad vokietė moteris savo kraštui turi tik tris pareigas: vaikus, virtuvę, bažnyčią. Daug dar buvo padaryta ir kitų visokių bandymų įrodyti moteriai, kad ji „antros rūšies žmogus“. Ryškiausia buržuazinės „moterofobijos“ išraiška reikia pripažinti 1902 metais Austrijoje išspausdintą Oto Veiningerio knygą „Lytis ir charakteris“.

reklama

Visi tie reiškiniai, paimti drauge, liudija, kad Europos buržuazijos „gelmėse“ kilo kažkoks nerimas. Vėliau tą nerimą iš dalies paaiškino judėjimas, kurį sukėlė Anglijos sufražistės – moterys, reikalavusios teisių dalyvauti politiniame šalies gyvenime lygiomis su vyrais. Iš dalies. Bet platesnį „moterofobijos“ prasiveržimą ir buržuazijos širdyje kilusį nerimą, man rodos, paaiškina N. F. Fiodorovas, mažai žinomas rašytojas, „Bendrosios veiklos filosofijos“ autorius, žmogus, kurį Levas Tolstojus ir F. Dostojevskis laikė „genialiu mąstytoju“.

Straipsnyje, parašytame 1889 metų Paryžiaus parodos proga, – parodos, kuri buvo suruošta atžymėti prancūzų revoliucijos šimtąsias metines, jis nurodė, kad „buržuazinė santvarka pati ir aiškiai negali išreikšti to prado, kuriam ji tarnauja, to idealo, kuriuo ii gyvena ir dėl kurio veikia“. Fiodorovo nuomone, tas idealas buvo atskleistas Rusijoje.

„Mūsiškė visos Rusijos 1862 metų dailiosios manufaktūros paroda buvo artima tiesai, ji beveik parodė, kam tarnavo ir tebetarnauja ta visuomenė, kurią atspindėjo 1889 metų pasaulinė paroda, – ji parodė tai, pastačiusi prie įėjimo į parodą moters (arba geriau – damos, ponios, heteros, – vis tiek, ar Ievos, ar Elenos, Pandoros, Europos Aspazijos įpėdinės...) figūrą, aprengtą visos Rusijos pramonės padovanotais jai drabužiais iš medžiagų, pripažintų, matyt, geriausiomis iš visų eksponuojamų parodoje, – figūrą moters, stebinčios save veidrodyje ir, atrodo, suvokiančios centrinę savo padėtį pasaulyje (žinoma, tik europiniame), suvokiančios save kaip galutinę civilizacijos ir kultūros priežastį.“

Toliau N. F. Fiodorovas prieina išvadą, kad buržuazijos ūkinio gyvenimo pagrindas – hipertrofuotas, tai yra ligūstai padidėjęs, pasiekęs aukštą įtampą lytinis instinktas ir kad gyvenimas – „moterų karalija", visapusiška „nesunkaus, bet pragaištingo jų viešpatavimo“ išraiška[1]. Bažnytinė tos idėjos kilmė yra visiškai aiški, tačiau šįkart į ją įdėta žymi „nemalonios teisybės“ dalis.

1901 metais Kučuk-Rojaus kaime gyveno džiova sergąs mokytojas Dobroklonskis ar Dobrochotskis; mane supažindino su juo A. P. Čechovas, pasakęs, kad mokytojas „taip pat rašo, tačiau – beviltiškas“. Mokytojas pasirodė esąs rankraščio „Bergždžias darbas“ autorius. Jame jis suskaičiavo fabrikus, kurie dirbo vien tam, kad parengtų, išpuoštų ir bendrai patenkintų moterų poreikius. Rankraštis buvo skirtas N. N. Zlatovratskiui, parašytas labai sunkia kalba ir primargintas stulbinančiais skaičiais. Prisimenu, kad daugumą skaičių autorius buvo paėmęs iš muitų žinybos ataskaitų ir, rodos, S. Vitės išleistos knygos „Pramonės vystymasis Rusijoje“. Man pasirodė, kad tas rankraštinis darbas sukurtas L. N. Tolstojaus poveikyje, atspindi „narodnikų“ idėjas ir visiškai atitinka savo pavadinimą – iš tikrųjų „bergždžias“. Autorius buvo ligūstas žmogus ne tik fiziškai, bet užsikrėtęs didybės manija, taip pat, atrodo, religiniais svaičiojimais, o, be to, jis manė esąs laikraščio „Ruskaja myslj“ redaktoriaus V. Golcevo įžeistas. Perskaitęs rankraštį, Golcevas patarė jam „neužsitraukti gėdos ir ji sunaikinti“. Vėliau, kai aš susipažinau su N. F. Fiodorovo „Bendrosios veiklos filosofijos“ pirmuoju tomu, prisiminiau ir „Bergždžią darbą“.

Niekas neginčys, kad prabangos daiktų gamyba, kuriuos naudoja buržuazinių klasių moterys, auga taip greitai, kaip žolė ar pelėsiai kapinėse. Gal būt, ir ne „dėl to“, bet visgi šalia to auga ir „kritinė“, net priešiška grožinės literatūros pažiūra j moterį kaip i žmoną ir motiną, kaip į antrąją savo reikšmingumu „namų galvą“. Ypač žymu tas šiandieninėje anglu literatūroie – literatūroje šalie* kuri dar neseniai didžiavosi „šeimos tradicijų nepajudi- namumu“. Vis dažniau pasirodo knygos, vaizduojančios „šeimos, valstybės ramsčio“, irimo procesą, – stipriųjų Forsaitų išmirimo ir sunykimo procesas meistriškai atvaizduotas Džono Golsuorsi „Forsaitų sagoje“, Hekslio romane „Pro skirtingus stiklus“, Maiklo Adeno knygoje „Žalioji skrybėlė“ ir eilėje kitų knygų.

Iš šių knygų susidarai visiškai aiškų įspūdi: jeigu at-mesime negausią ir socialiniu atžvilgiu neįtakingą dalį moterų, kurios dirba „visuomeninį darbą“, kitaip tariant, kartu su vyrais stengiasi stiprinti išklibusių pamatų „gerą senąją tvarką“, – jeigu atmesime tą dalį moterų, visa kita buržuazinės šeimos atstovių masė labai uoliai padeda griauti „gerą senąją tvarką“.

Ji „daugiau instinktyviai“ keršija už savo praeitį, už tai, kad bažnyčia ir valstybė auklėja ją kaip „antros rūšies žmogų“, žmogų vien pasimėgavimui jo kūnu, ir štai išauklėjo tame žmoguje abejingą pažiūrą į savo šalies likimą, į gyvenimą. O gyvenimas, darydamasis vis sunkiau suprantamas buržuazijai, vis prieinamesnis eksploatuojamųjų masių sąmonei, „gerai senajai tvarkai“ grasina neišvengiama ir tragiška katastrofa. Alanas Kartchilis knygoje „Kodėl anglai prarado Indiją“ nurodo vieną iš svarbiausių tos katastrofos priežasčių:

Indas galutinai įsitikino visišku vakarą civilizacijos moraliniu tuštumu, –

čia, galbūt, žodį „vakarų“ reikia pakeisti žodžiu „anglų“, o „moralinį tuštumą“ būtina pakeisti žodžiu „bejėgiškumas“.

Yra žinoma, kad skeptiška indų pažiūra Į anglų civilizaciją didina Anglijoje nedarbą. Tas pats Kartchilis, be kita ko, sako:

Lygiai taip pat, kaip žmogus nėra nei dievo, nei karaliaus vergas, jis nėra nė kokio nors dieviško ir nekintamo įstatymo vergas.

Šitaip kalbėti – jau reiškia atiduoti senas, kadaise stiprias pozicijas. Indai, tur būt, su dideliu pasitenkinimu skaito vieno iš anglų-indų administratorių knygą.

Žinoma, šeimos irimą parodo ne vien anglų literatūra, o visos Europos literatūra.

Po 1914-1918 metų karo tas procesas pasidarė, turbūt, itin akivaizdus. Literatūros parodymus solidžiai ir vis gausiau patvirtina didelis homoseksualizmo, lesbianizmo plitimas ir kriminalinė kronika – daugėjimas nusikaltimų dėl pavydo, vaikų kankinimo, didėjantis abortų, ištuokų skaičius ir kiti pūvančios šeimos, visuomenės irimo reiškiniai.

Suprantama, klasinis buržuazinės moters instinktas tebėra gyvas ir veikia visais tais atvejais, kai ji pajunta, kad klasė, ateinanti pakeisti jos klasę, priešinasi jos egoizmui, jos įpročiams ir patogumams. Bet klasinį savo konservatyviškumą ji reiškia ne taip ryškiai ir „tik progai pasitaikius“, o jos „nihilizmas“, jos abejingumas tikrovei, prabangos ir geidulingų pasimėgavimų troškimas joje reiškiasi be paliovos. Šitai negali nepaspartinti buržuazijos puvimo proceso. Gaila, puvimo procesai gali apkrėsti ir apkrečia sveikus žmones, ir dar labiau gaila, kad Europos proletariatas nepakankamai paiso to galimumo apsikrėsti buržuazijos ligomis.

* * *

„Kas mėgsta pamokymą – mėgsta žinojimą, o kas nekenčia aštrios teisybės – tas nemokša.“

Tai Saliamono žodžiai, kuris buvo karalius ir pranašas, bet vis dėlto, turbūt, numatė savikritikos būtinumą ir naudą Tarybų Sąjungoje.

Tarybų Sąjungos moterims, ypač valstietėms, reikia labai rimtai apsvarstyti savo pažiūras Į religiją ir bažnyčią. Dėl kankinamai sunkaus savo gyvenimo jos taip pat juk skolingos „dieviškiesiems“ bažnyčios įstatymams, kuriuos ji tūkstančius metų kalė moterims, – kalė būtinumą vergiškai paklusti. Bažnyčia žiūrėjo Į moterį kaip į vergą, o bedievis poetas Nekrasovas sakė:

Dalias tris jai skyrė likimas sunkus,
Pirmoji dalia – tai už vergo tekėti,
Antroji – auginti to vergo vaikus,
Trečia – ligi karsto prieš vergą drebėti.

Tai sakydamas, Nekrasovas turėjo galvoje baudžiavą, bet ir panaikinus baudžiavą valstietis liko skurdaus savo ūkio vergas, privatinės nuosavybės vergas, kuri yra visų mūsų gyvenimo nelaimių, viso blogio ir vargo pamatas. Tame privačiame valstiečio ūkyje nuo neatmenamų laikų jo žmona tempė ir tebetempia ant savo pečių katorginio darbo naštą, per anksti išsekinančią jos jėgas. Vienu metu ji skalbėja ir gyvulių prižiūrėtoja, kepėja ir auklė, verpėja ir siuvėja, daržininkė ir virėja, vandens nešėja ir pirtininke, –sunku išskaičiuoti visas jos „namų pareigas“, kurios ją, žmogų, paverčia gyvuliu, kaštuojančiu pigiau už arklį, nors arklys dirba nepalyginamai mažiau negu moteris valstietė.

Bet štai dabar jai suteikta plačios galimybės išsivaduoti iš amžinos katorgos, galimybės tapti tokiu pat „pirmos rūšies“ žmogumi, kokiu įprato laikyti save vyrai. Jai reikia suprasti, kad privatinė nuosavybė – grandinė, kuri sukaustė jos laisvę, kuri be naudos sekina jos jėgas, neleidžia vystytis jos protui, jos sugebėjimams, – „gesina sielą“, kaip rašė man viena valstietė. Jai reikia suprasti, kad jeigu ji pati mano esanti arba jaučiasi kvailesnė už vyrą, tai tas kaip tik todėl, kad bažnyčia ir buržuazinė valstybė „gesino jos sielą“, kad niekas nesirūpino, jog ji būtą protingesnė už vyrą. Patogiau buvo atvirkščiai.

Iš katorginio darbo išgelbės moterį tiktai socializmas, kolektyvinis darbas. Darbininkų-valstiečių valdžia sėkmingai pradėjo keisti gyvenimą kolektyviniais pagrindais. Tas darbas be galo sunkus: dešimtis milijonų žmonių reikia priversti suprasti, kad gyventi taip, kaip jie gyveno, esant senai santvarkai, jiems nenaudinga ir beprasmiška, kad laisvas žmogaus protas visiškai užtikrina galimumą gyventi lengvai, turtingai, įdomiai. Tas darbas sunkus: žmonės nuo amžių įpratę gyventi žvėriškai, kiekvienas pats sau, tiktai sau, ir vis dar prastai supranta, kaip tai galima gyventi, esant kitai santvarkai.

Prastai supranta, bet jau kuria tą naują santvarką; Tarybų šalis sparčiai ginkluojasi fabrikais, mašinomis, diena iš dienos turtėja ir jau po keleto metų nieko nestokos. Viskas, kas kuriama pas mus, kuriama visiems, o ne kai kuriems išrinktiesiems, kaip kitose šalyse. Tam darbui, kuris išvaduoja žmones iš vergijos, moteris turi skirti visas savo jėgas, visą sielą. Ji turi itin gerai suprasti, kad bažnyčia – senas, atkaklus ir žiauriausias jos priešas.

Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. T. 19. V., 1956, p. 121-133.

[1] Cituoju iš H. A. Setnickio brošiūros „N. F. Fiodorovo atvaizduotoji kapitalistinė santvarka“. – Aut. past.