Putinas ir Mariupolio pagunda

LDiena.lt: šį straipsnį parašė prancūzas Žanas-Bernardas Pinatelis, kuris pristatomas kaip "generolas ir verslininkas, pripažintas ekspertas geopolitiniais ir ekonominės žvalgybos klausimais", pats rašantis blogą "Gepolitika-geostrategija: analizės ir debatai", spausdinantis knygutes apie "krizių ir karų šaknis"... Žodžiu, šis asmuo gyvena iš to, kad parduoda save kaip informacijos analizatorių.

O dabar paklauskime savęs, ko verta tokia "analitika" ir ką galima jos pagrindu sustrateguoti, kai jinai yra defektyvi jau primityviame faktologiniame lygmenyje?

Taigi, straipsnis perpublikuojamas kaip dar vienas pavyzdys, kad VIEŠOJI vakaroidinė politinė mintis yra visiškoje krizėje ir vakaroidų šūdeličio, vartojančio šią informaciją galvoje yra tokia košė, kad jos pagrindu neįmanoma susidaryti vaizdo bent kažkiek adekvačiau atvaizduojančio realybę.

Todėl visiškai nieko keisto, kad nuolatos girdime iš vakaroidinių analitikatorių bei poitoidų šūksnius, kad "Putinas išprotėjo", "Rusija neprognozuojama" ir panašiai. Na žinoma, kaip gali prognozuoti, kai gyveni ne realiame, o tokių "egzpertų" kaip šio straipsnio autorius, išsigalvotame pasaulėlyje.

Su kuo ir sveikiname mūsų brolius rusus - tokia vakaroidinė Evropa, jiems ne konkurentas.
---

reklama

Tipiškai vakaroidiškai parinkta Rusijos Federacijos vadovo nuotrauka:

Gaunama iš Maskvos informacija atkreipė mano dėmesį į tą faktą, kad ten, kaip ir Kijeve, yra labai įtakinga „karo partija“ aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Rusijoje ši partija mano, jog Minsko susitarimų galima nesilaikyti ir geriau vietoje to reikėtų užimti Mariupolį. Šie karo kurstytojai įsitikinę, kad europiečiai neturės kitos išeities, išskyrus kaip grįžti prie derybų stalo ir pasirašyti jau naujus Minsko susitarimus. Prie viso to, turima nenuneigiamų įrodymų apie kariuomenės perkėlimus Mariupolio rajone.

Aš gi dabar pasistengsiu parodyti, jog strateginiais klausimais kaip niekur kitur būtina prisilaikyti saiko.

Ir nebūti panašiems į britų generolą Montgomerį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais nesugebėjo susilaikyti nuo pagundos „paeiti dar vienu tiltu į priekį, tiltu į Arnhem“ . Šis planas, kurį palaikė rizikingu net tokie drąsuoliai karvedžiai kaip Pettonas, pasibaigė tragiška nesėkme ir kainavo 12 000 desantininkų gyvybių. O viskas todėl, kad Pettonas neįvertino priešininko galimybių.

Kodėl Mariupolis?

Mariupolis nuo Rusijos pasienio nutolęs per 25 kilometrus ir yra paskutinė rimta kliūtis formuojant sausumos ryšį tarp Krymo ir Rusijos. Be to, tai ketvirtas pagal dydį Ukrainos uostas turintis 15 milijonų tonų krovinių apyvartą. Ten išvystyta sunkioji pramonė ir yra dvi stambios plieno liejimo gamyklos (Azovstal ir Mariupolio metalurgijos kombinatas), o taip pat mašinų gamybos įmonė „Azovmaš“.

Kodėl bandymas užimti Mariupolį gali tapti strateginiu Rusijos pralaimėjimu?

Taktinės nesėkmės tikimybė

Skirtingai nuo dabar separatistų valdomos zonos, rusiškai kalbančių gyventojų Mariupolyje mažiau nei 20%. Mariupolį ginanti ukrainiečių kariuomenė turi vietinių gyventojų palaikymą. Be to, mieste gyvena apie 450 000 gyventojų, o jis pats užima 300 kvadratinių kilometrų plotą. Užimti tokas apimtis per keletą dienų nepavyks, jei gynėjai turi prieštankinius ginklus ir noro kautis. Todėl bandymas užimti miestą greičiausiai pasibaigs kruvinais mūšiais ir dideliais nuostoliais abiem pusėms bei taikių gyventojų žūtimi, kas sukiršins pasaulio visuomenę.

reklama

Strateginės rizikos

Šioje vietoje mažai kas koncentruoja dėmesį, tačiau pastarieji Minsko susitarimai buvo pasirašyti be JAV dalyvavimo ir (nors ir kuriam laikui) įrodė jog neteisūs buvo tie, kurie, kaip ir amerikiečių propaganda, tvirtina, jog naujasis rusų caras Putinas siekia atkurti Rusijos imperiją ir aneksuoti Ukrainą.

Kol kas šiuos skambančius, pateikiant JAV, pareiškimus neigia visi tie, kurie, kaip ir aš, mano, jog šios krizės ištakose stovi patys Vakarai. Todėl, kad Europa, mažiausiai ką padarė – tai užmerkė akis į įvykusį Maidane valstybės perversmą, kurį visokeriopai palaikė Amerika. 2014-ųjų vasarį, po sušaudymo, kurį be jokių įrodymų priskyrė teisėsaugos pajėgoms, 2010-aisiais, daugumos ukrainiečių išrinktas prezidentas Viktoras Janukovičius buvo priverstas atsisakyti valdžios. Iš šios teorijos seka, jog minėtas valstybinis perversmas tapo Rusijos reakcijos ir esamos krizės priežastimi. Rizikuodami pasirašant antruosius Minsko susitarimus, Holandas ir Merkel, iš esmės, nukrypo nuo amerikietiškųjų pozicijų, ir sutiko su nuomone, jog tikrieji Putino tikslai – neleisti NATO plėtros į Kijevą bei pasiekti rusakalbėms mažumoms apibrėžtą autonomiją Ukrainos valstybės rėmuose.

Tuo pat metu, jei Putinas leis Mariupolio užėmimą, kur rusakalbiai sudaro mažumą, ir tuo labiau, dar palaikys tai, jis, sekant logika, bandys atkurti tarybinę imperiją.

Tokiu atveju niekas Europoje jau nebegalės paprieštarauti prieš Kijevo priėmimą į NATO ir naujų sankcijų įvedimą prieš Rusiją, kurios situacija ekonomikoje ir taip jau klostosi ne per geriausiu būdu. Į Europos ir Rusijos santykius sugrįš šaltojo karo logika, kas bus tik naudinga JAV interesams.

Tokia hipotezė, kaip man atrodo, visgi mažai tikėtina, nežiūrint į rusų prezidento aplinkoje esančios karo partijos spaudimą.

Kaip bebūtų, stratego vaidmuo tame, jog pridengti užnugarį pačio blogiausio scenarijaus atvejui. Todėl Angelai Merkel ir Fransua Holandai reikėtų garsiai ir aiškiai pasakyti Vladimirui Putinui, Rusijos visuomenei ir karo partijai, jog Europa neleis jokių bandymų užimti Mariupolį ir, kad tokiu atveju niekas neprieštaraus Ukrainos stojimui į NATO, jei jos vyriausybė to paprašys.

Jean-Bernard Pinatel, „Atlantico“, Prancūzija