Atsitiktinis eksperimentas įrodė patriarchato pranašumą

Urvinis piešinys idealiai iliustruoja vyrų-moterų santykius mūsų civilizacijoje nuo akmens amžiaus iki šių dienų.
Nesvarbu, kaip teigiama oficialiai, tačiau realybėje mes gyvename užslėpto matriarchato visuomenėje

Patriarchatas kaip socialinių tarpusavio santykių sistema, buvo pakankamai efektyvus, nežiūrint į tai, kad šiandien jis drabstomas purvais. Dauguma pasaulio kultūrų yra patriarchališkos, o štai norint surasti matriarchatinių bendruomenių, jums teks grįžti toli į istoriją ir ieškoti jų pasaulio užkampiuose ar feminisčių fantazijose. Tačiau šis akivaizdus faktas taip ir neprivertė pastarųjų liautis pliurpti apie patriarchato mirtį.

Kuo bus pakeistas patriarchatas, kol kas niekam neaišku. Jeigu atmesime bukagalviškus pliurpalus, tai dideliam savo pačių nustebimui, aptiksime nepaprastai mažai duomenų apie tai, kaip atrodys pasaulis, kuriame gyvens vien tik vyrai, ar vien tik moterys. Koks nors mokslininkas, žinoma, galėtų atlikti eksperimentą, kur vyrų ir moterų grupės bus paliktos pačios sau, o eksperimento uždavinys būtų sukurti socialinius santykius ir visą civilizaciją nuo nulio. Nors, jei atvirai, tam mokslininkui tektų ilgai įtikinėti įvairiausius etikos komitetus, kad jo bandomųjų kančios yra niekas, palyginti su potencialia nauda, kurios duos eksperimento rezultatai.

reklama

Laimei, TV realybės šou etikos normos nevaržo ir kartas nuo karto, besivaikant reitingo, eksperimentuojama taip, kad jokiems sociologams nesisapnavo.

Prieš porą metų teko pasižiūrėti olandišką laidos „Paskutinis herojus“ versiją. Žiūrėjau su savo kaimyne feministe. Tame sezone buvo rodomos dvi salos, kurių vienoje gyveno vien tik vyrai, o kitoje – vien moterys. Kaimynė išūžė man ausis apie tą sezoną. Atseit, va dabar tai mes jums parodysime kaip atrodo tikra moteriška bendruomenė be patriarchato klaikybių.

Ir jos parodė. Jau parodė, velniai rautų, tai parodė.

Atsitiko štai kas. Dvi grupės buvo paleistos į savo salas, aprūpintos nedideliu kiekiu pradžiai reikalingų atsargų ir paliktos likimo valiai. Abi grupės pradėjo nuo hierarchinių santykių kūrimo. Vyriškoje komandoje išsivertė be formalaus vado, ten kiekvienas užsiėmė tuo, kas jiems atrodė reikalinga. Kažkam patiko medžioti, kažkam – žvejoti ar rankioti įvairiausią grobį. Vienas vyrukas po to, kai jam nusibodo voliotis paplūdimyje, užsiėmė primityvių baldų gamyba. Dar vienas komandos narių grupė nutarė pastatyti būstą, kuris vėliau buvo plečiamas ir tobulinamas. O dar vienam vyrui patiko kiekvieną vakarą ruošti valgį. Po kelių dienų saloje susiformavo mikroskopinė klestinti civilizacija, kuri sulig kiekviena diena vis labiau tobulėjo.

Moterys irgi užsiėmė rutininiais darbais. Iš pradžių sugalvojo džiovyklą skudurams ir paplūdimio rankšluosčiams. Paskui ėmė degintis saulėje ir plepėti. Skirtingai nei vyrai, moterys nesugeba pradėti kokio nors darbo, nepasiekusios konsensuso tarp visų grupės narių. O kadangi jų ten buvo ne mažiau kaip tuzinas, konsensuso jos taip ir nesurado. Per kelias sekančias serijas moterys suvalgė visas savo pradines atsargas, kelis kartus peršlapo per tropines audras, nesėkmingai mėgino kovoti su smėlinėmis blusomis ir, apskritai paėmus, atrodė pakankamai apgailėtinai. Tuo pat metu vyriškas kolektyvas buvo visiškai savimi patenkintas. Grupėje, savaime suprantama, pakako ir nesutarimų, tačiau jie vienaip ar kitaip buvo išsprendžiami.

Šioje vietoje laidos režisieriai nutarė, kad laikas skubiai kažką tai keisti. Į pagalbą moterims į jų salą buvo pasiųsti trys vyrai. O iš moterų salos į vyrišką iškeliavo trys moterys. Pamatytumėte jūs mano kaimynės feministės veido išraišką, kai žiūrėjome šią seriją!

Iš pradžių trys vyrukai, patekę pas moteris, buvo apimti didžiulio ir visiškai suprantamo entuziazmo. Tačiau viskas šiek tiek pasikeitė, kai jie išlipo į moterišką salą.

reklama

Vyrai – „O kur jūsų būstas?“

Moterys – „O pas mus nėra būsto“

Vyrai – „O kur jūsų maisto atsargos?“

Moterys – „O mes savo atsargas jau seniai suvalgėme“

Ir taip toliau ta pačia dvasia…

Rezultatas: trys nelaimingi vyriškiai arė kaip juodi jaučiai, buvo priversti panaudoti visus savo įgūdžius, kuriuos įgijo klaidų ir bandymų metodu pirmosiomis gyvenimo savo saloje savaitėmis – pastatė moterims būstą, prigaudė žuvų, privertė moteris rankioti vaisius ir uogas, sudaryti atsargas ateičiai. Tačiau moterys kaip įmanydamos išsisukinėjo nuo darbų, joms ir toliau kur kas labiau patiko degintis saulėje ir be perstojo pliurpti tarpusavyje. O tos trys moterys, kurios pateko į vyrų salą, apskritai mėgavosi gyvenimu – maistas, pastogė, maksimumas vyriško dėmesio ir viskas už dyką. Visą savo laiką jos praleido kaip ir kolegės moteriškoje saloje – deginosi saulėje.

Tai štai, gerbiamieji, kas yra tasai patriarchatas. Ar verta bekalbėti, kad nuo to laiko mano kaimynė nustojo žavėtis feminizmu?

Visa tai, žinoma, galima pavadinti atsitiktinumu, išimtiniu atveju, nebūdingu visai visuomenei. Tačiau tasai olandiškas serialas anaiptol ne unikalus. Kanalas CBS irgi rodė Amerikoje kelis analogiškos laidos sezonus. Daugeliu atvejų rezultatas buvo lygiai toks pats – vyrai staigiai susikooperuoja į grupę, išsidalina darbus, susiorganizuoja maisto, ugnies ir pastogę, o moterys švaistė laiką plepalams, nesibaigiantiems tarpusavio kivirčams ir santykių aiškinimuisi, atsargų likučių valgymui. Jos mirko po lietumi ir atrodė apgailėtinai.

Atvirkštinė situacija – kai vyrai nesugebėjo susiorganizuoti, o moterys sukūrė kažką panašaus į normaliai funkcionuojančią mikrovisuomenę kol kas nebuvo kur nors pademonstruota, išskyrus feminisčių fantazijas. Ir greičiausiai niekad tokia visuomenė neatsiras.

www