Pro sąvartyną praūžė uraganas. Kiek reikės laiko, kad iš metalo laužo dalių jis surinktų "Boingą"?
Išardykime laikrodį ir dalis supilkim į krūvą. Kiek turi praeiti metų, kad evoliucija iš dalių vėl surinktų laikrodį?
Petriukas susprogdino mobilųjį telefoną, dalis supylė į maišelį ir ėmė kratyti. Kiek reikės milijonų metų, kad dalys vėl susidėtų į telefoną?
Štai tokiais paprastais būdais įrodomas dievo buvimas. Pasaulis sukurtas, be kūrėjo jo negalėtų būti.
Tų religinių "rebusų" prigalvota daug, iš pirmo žvilgsnio jie atrodo visai logiški. Bet visi turi vieną bendrą mąstymo klaidą. Tai vaikiška klaida, bet taip suktai užmaskuota, kad sunku pastebėti ekspromtu.
Savo forma "rebusai" tikrai panašūs į klausimą (kiek metų, kiek laiko?), bet iš tiesų tai užmaskuotas atsakymas. Ar tai būtų mėginimai pasinaudoti sąvartyno šiukšlėmis, ar laikroduko detalėmis, ar telefono duženomis, jie visi vadovaujasi viena vienintele įmanoma prielaida - egzistuoja vienas kūrėjas. Tai uraganas, kuris iš sąvartyno šiukšlių turėtų surinkti lėktuvą, tai laikrodininkas arba Petriukas, kurie turėtų surinkti atgal išardytą laikrodį ar susprogdintą telefoną. Bet pažiūrėkim geriau. Juk tai - vis tas pats vienas vienintelis Jahvė, kuris sutenka daiktus iš gatavų dalių, paskui išardo ir vėl surenka tuos pačius! Taigi iš anksto nustatėm, kad pasaulis turi kūrėją, ir nesukit galvos, kiek truko kūryba. Juk surašyta Biblijoj.
reklama
Kada iš anksto žinom vieną įmanomą atsakymą (yra vienas konstruktorius), tai nesunku parinkti dėmenis. Bet jeigu pasaulis - ne iš kelių gatavų dalių vieno meistro surinktas laikrodis, jei milijonus netų veikė milijonai veiksnių?.. Ne, klausimas tik apie vieno meistro surinktą .laikrodį!
Po šitos gudrybės daromas minties šuolis nuo laikrodžio dirbtuvių iki Visatos. Jeigu laikrodį, lėktuvą ir telefoną padarė konstruktorius, tai ir patį konstruktorių iš maišelio dalių surinko kitas konstruktorius. Įdomus dalykas - minties šuolis atrodo visai "logiškas" tiktai tiems, kurie dar prieš spręsdami užduotį žinojo atsakymą. Tą vieną vienintelį leistiną. Protas staiga išsijungia, minties šuolio išjungtas nepastebi.
Viena leistina versija, vienas iš anksto apibrėžtas atsakymas yra ne šiaip sau klaida. Tai proto riba, už kurios pasibaigia mąstymas ir prasideda pasakos. Nesvarbu, ar mokytas tu, ar bemokslis - už tos ribos abu vienodi kvailiai.
Už tos ribos nebeveikia faktai, dėsniai, logika ir analitinis mąstymas. Tenai ir naivų vaikelį, ir gudrų profesorių vienodai gerai už nosies vedžioja tas pats bemokslis parapijos kunigas.
Друзья, сайт находится в состоянии глубокой переделки, поэтому приглашаю Вас вернуться через некоторое время.
Сроки неопределенны, но как только - так сразу.