S. Lavrovas prisipažįsta "Mane buvo pagrobę ateiviai"

"Kovo trečio kaip visuomet nuvažiavau toliau nuo miestų šviesų, kad galėčiau padaryti pavasarinį gramą. Atvažiavau į savo mėgiamą vietą netoli savartyno ir pradėjau kalti bonką. Žiūrėdamas į butelį kartas nuo karto man dingdavo vaizdas, tarsi jį kažkas uždengdavo. Kai pakėliau akis į dangų pamačiau kažką juodo. Net nežinau nei kokio dydžio tai buvo daiktas, nei koks atstumas galėjo būti iki jo. Nemačiau jokių šviesų ir negirdėjau jokių garsų.

Ir čia prasideda įdomiausia. Staiga dingsta mano atmintis ir atsipeikėju už gerų poros šimtų metrų nuo mano vietos. Žiūriu į laikrodį (mechaninis, prisukamas), iš mano gyvenimo dingo net 3 valandos. Tiesiog jas tarsi kažkas ištrynė. Atėjau prie savo automobilio, jis buvo atidarytas (tokį jį ir palikau), o butelis iš kurio gėriau gulėjo ant žemės.

Tiesa sakant aš buvau apstulbęs. Iš automobilio niekas nedingo, bet kas svarbiausia, visi elektriniai prietaisai išsikrovė. Bardačioke buvau palikęs pakrautą mobilųjį, tas buvo išsikrovęs. Kai norėjau jį pakrauti nuo automobilio prikurkės, supratau, kad ir automobilio akumuliatorius išsikrovęs. Tuo momentu man buvo tikru tikriausias šokas.

reklama

Nupėdinau iki kelio ir pradėjau stabdyti mašinas. Sustojo vyriškis kuris turėjo „krokodilus“ ir padėjo man užkurti automobilį. Generatorius dirba, nes galvojau, kad gal jam galas. Pakroviau telefoną, veikia ir jis.

Visas tarsi nesavas nuvažiavau namo, pora dienų dariau gramą. Niekaip nesupratau kas įvyko. Po kelių dienų galvoje vis pradėjo mirgėti kažkokie atsiminimai. Man net sunku paaiškinti kaip tai atrodo. Tarsi kažkas prisimenama po gabalėlį. Pradėjau prisiminti šviesą, lyg kažkokį rūką, patalpą kurioje niekuomet iki tol nebuvau – prisipažinsiu tiesiai šviesiai, viskas dabar mano galvoje atrodo taip, tarsi mane buvo pagrobė ateiviai.

Negulėjau ant jokio stalo, nemačiau žalių žmogeliukų, tačiau žinau, kad patalpoje buvau ne vienas. Tos kitos būtybes net nežinau kaip galėčiau jas apibūdinti, tai tarsi kažkas nematerialaus. Tarsi rūko patalpoje yra kitos rūko formos būtybės ir jos rūko. Aš net kažkaip supratau, kad jie bendrauja tarpusavyje, bet tai nebuvo nei garsai, nei vaizdai. Aš net negaliu apibūdinti to ką tada jaučiau.

Po to įvykio prasidėjo keisti sapnai, kuriose aš vis esu toje patalpoje ir man labai baisu ir man kažką grūda. Baisu sapne, tačiau prisiminimuose nepamenu, kad man buvo baisu, širdį atrodo buvo gera. Sapnų iki to įvykio irgi neturėjau, toks jausmas, kad smegenys mano neišneša kas su manimi atsitiko.

Psichinėmis ligomis irgi niekuomet nesiskundžiau, šeimoje sergančių irgi pastebėta nebuvo. Tiesiog visi tie įvykiai kurie susidėjo į krūvą man niekaip iš galvos neišeina. Tie visi vaizdai, keisti prisiminimai. Viskas ant kiek keista, kad dabar tik vien apie tai ir galvoju."