Profesorius: Lietuvoje liko "terpylos", pasiruošę gyventi iš 300 €

Vasario 16 d. Lietuvos Respublika šventė valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Ar ši garsi data atitinka istorines realijas, kokios būklės būdama Lietuva sutiko savo metines ir kas jos laukia ateityje, analitiniam portalai RuBaltic.Ru papasakojo Rusijos Pabaltijo tyrimų asociacijos (РАПИ) prezidentas, profesorius iš Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Nikolajus Meževičius:

- Ponas Meževičiau, kaip Jūs asmeniškai vertinate Lietuvos Respublikos 100-mečio jubiliejų?

- Iš karto patikslinkime. Rusų kalba sąvoka "jubiliejus" reiškia ne tik kažkokią apvalią datą, bet reikšmingo įvykio apvalią datą. Tai, kas atsitiko vasario 16 1918 metų Rusijos imperijos ribose, toje jos dalyje, kuri tuo metu buvo okupuota Vokietijos imperijos, be jokių abejonių yra susiję su nepriklausoma valstybe, kuri vėliau gavo pavadinimą "Lietuvos Respublika". Bet kalbėti apie šimtametį jubiliejų yra ne visai korektiška.

- Kodėl?

- Todėl, kad valstybės nepriklausomybė prasideda nuo karinio ir politinio, teritorijos, kuri po to bus paskelbta kaip jūsų valstybė, kontroliavimo. Ar 1918 m. vasario 16 d. būvo teritorinė kontrolė tos teritorijos, kuri vėliau tapo Lietuvos Respublika? Ne. Ši teritorija prieš ir po vasario 16 d. būvo kontroliuojama vokiečių okupacinės armijos ir "Ober Ost" administracijos. Aš prisiminčiau dr. Z. Petrausko istorijos vertinimą: "Savo Lietuvos politikoje ir tiesioginiuose santykiuose su Lietuvos Taryba, Vokietijos valdžia laikė ją patariamuoju - informaciniu organu, o okupacinė valdžia - beveik savo aparato grandimi".

Vokiškas nepriklausomybės faktorius dėl geografinių priežasčių ir karinės - politinės kontrolės nuo 1915 m. labiausiai reikšmingas Lietuvos ateičiai. Alfonsas Eidintas, Lietuvos istorikas, profesorius, ir , svarbiausia, Lietuvos Respublikos Rusijos Federacijoje ambasadorius, pažymi, apibūdindamas vokiečių okupacijos situaciją 1917 metų pradžioje: "... vokiečiai tuo metu galvojo kokiu geriausiu būdu aneksuoti okupuotas teritorijas, įskaitant ir Lietuvą, jau po to, ir, kada artėjo Bresto taika, kiek pakeitė taktiką aneksijos formoje: sukurti tokias kvazivalstybes, pareikalauti iš jų deklaracijos apie ryšius su Vokietija ir štai tokiu būdu deklaruoti šiuos norus derybose Breste ".

Tokia deklaracija buvo ne tik "pareikalauta", bet ir gauta. Vėliau Lietuvos istorikai nepageidavo prisiminti šio įvykio arba iškraipyti jo esmę. Šiame dokumente, parengtame ir redaguotame Vokietijos administracijoje, nurodyta, kad Lietuvos Taryba (institucija sukurta 1917 m. rugsėjo 18-22 d ir paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę - patiksl. RuBaltic.Ru) prašo Vokietijos imperijos pagalbos ir apsaugos.

Taryba pasisako už amžiną ir stiprų ryšį su Vokietijos imperija; šis ryšys turėtų būti įgyvendinamas karinės konvencijos pagrindu, bendrų susisiekimo kelių ir bendros muitų ir valiutų sistemos pagrindu.

 Kaip pažymi pasiuntinys ir profesorius , "pirmoji deklaracija tiesiogiai įtakota vokiečių buvo padaryta gruodžio 11 1917 m. - pirmoji dalis,  buvo išsiųsta į Rusiją, kad Lietuvos Taryba skelbia Lietuvos nepriklausomybę. Antroji dalis, jau kurios pareikalavo Vokietiją, kad Lietuvos Taryba nuolaidžiauja Vokietijai ir pasirašo keturias konvencijas: muitinės, karinę, susisiekimo ir finansinę. Štai ką Taryba turėjo pažadėti vokiečiams". Labiausiai žavi žinomiausio Europos mokslininko - istoriko ir politologo Anatolijus Liveno vertinimas: "Susidūrus su Lietuvos politikais - nacionalistais, aš pastoviai įsitikindavau, kad jie veikė esamuoju laiku tik iš dalies; jų elgesio pagrindas tai matymas vizijos, kaip jų veiksmai atrodys lietuviškos istorijos karnavale pradedant nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir išplečiant iki busimų istorijos vadovėlių".

reklama

- Lietuvos šimtmečio minėjimas vasario 16 kelia skepticizmą ir dėl kitos priežasties . Pasak oficialios lietuviškos istoriografijos, remiantis Lietuvos ideologija Lietuvos TSR nėra viena iš sudedamųjų Lietuvos valstybės ir Lietuvos buvimo laikas Tarybų Sąjungos sudėtyje - tai "tarybinė okupacija", epocha išbraukta iš Lietuvos politinės istorijos. Kaip tokiu atveju galima švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ?

 - Jūs bandote analizuotiti tai kas vyksta Lietuvoje remiantis logika, mokslu ir tiesiog sveiku protu. Tačiau nei logika, nei mokslas, nei sveikas protas, su tuo kas vyksta Lietuvoje neturi nieko bendro. Iš tiesų, jei išskaityti laikotarpį nuo 1940 m iki 1941 m ir nuo 1944 m pabaigos iki rugpjūčio 9 1991 m, kada Tarybų Sąjunga pripažino Lietuvos nepriklausomybę, jokio šimto metų niekaip nepriskaičiuosi.

Bet, vėlgi, graži data žlugusios ekonominės politikos sąlygomis, trečdalio gyventojų išvykymas vakarus, fenomenalus žemės ūkio žlūgimas - tai puiki proga atitraukti elektoratą nuo realių problemų ir perjungti jo energiją į mitologinio jubiliejaus šventimą.

- Jubiliejaus proga Lietuvoje buvo pristatytas "Amžiaus žmonės" projektas: pačių ryškiausių Lietuvos istorijos į elito veikėjų reitingai ir gyventojų nuomonės. Pirmasis visuomenės isteblišmento reitingas sudarytas remiantis ekspertų apklausa, antrasis - remiantis viešosios nuomonės apklausa. Remiantis šių apklausų rezultatais paaiškėjo, kad elitinių ir paprastų lietuvių nuomonė apie įžymius piliečius labai skiriasi. Trys "elito" lyderiai yra tokie: Jonas Basanavičius, V.Landsbergis ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Paprasti lietuviai savo šimtametės istorijos žymiausiais šimtmečio žmonėmis pavadino Antaną Smetoną, Algirdą Brazauską ir Valdą Adamkų.

- Tai labai lengva paaiškinti. Smetonos ir Brazausko paminėjimas - tai dar vienas netiesioginis patvirtinimas to, kad Lietuva yra ne tik europinė, bet grynai post-tarybinė visuomenė. Lietuva - tai post-tarybinėje erdvė, kuri iki tol buvo imperinės valstybės periferija, dar anksčiau - kunigaikštystė Europos periferijoje. Tas Lietuvos provincialumas, net ir didelio ploto aprėpties atveju, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, neišvengiamai fiksuojamas.

Lietuva - periferija amžinai, todėl balsavimas už Brazauską ir Smetoną - iš tikrųjų tai yra balsavimas už vieną žmogų: stiprų ir sėkmingą lyderį, vyrą, stiprų šeimininką ir nacionalinį lyderį.

Kiek beorganizuotu Vilniuje pederastų paradus, likę Lietuvos gyventojai, ypač vyresni, lieka konservatyvūs ir patriarchalūs. Jie orientuoti į stiprį, patyrusį vyrą, turintį didelę valstybės valdymo patirtį. Tokiu žmogumi buvo diktatorius A. Smetona. Ir perėjęs tarybinį valdymą ir atvedęs savo šalį į nepriklausomybę Algirdas Brazauskas - to paties tipažo.

Svarbiausia kas šiuos du vyrai vienija - tai, kad ekonominiai rodikliai Lietuvoje prie A. Smetonos 30-ais ir A. Brazausko 80-ųju pabaigoje buvo geresni nei dabar.

Nelygybė buvo mažesnė, žemės ūkis jautėsi geriau. Žemės ūkis - tai labai svarbu, nes Lietuva visada buvo ir yra agrarinė šalis. Tiesiog buvo laikas kada žemės ūkis Lietuvoje buvo prioritetas ir klestėjo, o dabar jis miršta.  

  Ir dar.

  Valstietiškai Lietuvai , persikėlusiai į miestus, lyderis - vis dar yra vyras, o ne moteris, net jei ji yra fotografuojama su kulkosvaidžiu ar kardu.

- Bet juk aplink Dalia Grybauskaitę visus tuos metus buvo kuriamas stipraus lyderio įvaizdis: kieta, bekompromisinė "geležinė ledi" ...

- Dalia Grybauskaitė ilgą laiką tik pretendavo į stipraus lyderio titulą. Yra  būtina, kad stiprus lyderio įvaizdis būtų sustiprintas realiais ekonominiais rodikliais. Vėlyvame Smetoniniame laikotarpyje buvo išlaikytas pastovus ir veiksmingas ekonomikos augimas.

Augimas buvo pasiekiamas tuo, kad Lietuva buvo šalis, gaminanti maisto produkcijos perteklių, o tuo metu Vokietija ir Tarybų Sąjunga sunkiai apsirūpindavo produktais.

Šiuo atžvilgiu Lietuva, sėkmingai įsikūrė tarp šių dviejų didžiulių šalių ir prekiaudama tiek su Vakarais, tiek su Rytais šalimis, pati užtikrino valiutos įplaukas ir galiausiai gerovės augimą kiekvienam namų ūkiui. Šiandien nėra nieko. Šiandieninė Lietuva nėra UK, o Grybauskaitė nėra Margaret Thatcher.

- Lietuvos valdžia nesutiks su jumis. Dabar ji teigia , kad Lietuvoje yra didžiausias BVP augimas Europos Sąjungoje.

- Šitos magiškos trys raidės kaip ekonominis rodiklis yra tik absurdo paradas. Yra valstybių, kuriose BVP neauga, tačiau žmonės tampa vis turtingesni. Yra valstybių, kuriose BVP auga, o žmonės skursta. Antrasis atvejis yra kaip tik Lietuva.

 Kiekviena šalis savo BVP skaičiuoja savaip. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Vokietijoje moterys, kurių socialinė atsakomybė buvo mažesnė (prostitutės ir pan.), buvo įtrauktos į BVP. Tai logiška: tai kuo jos užsidirba, - tai juk paslauga? Paslauga. Vokietijoje tokių paslaugų teikimas atliekamas daugiausia teisėtai. Kodėl negalima įtraukti šios rinkos pajamų BVP?

Aš privedu prie to, kad kiekvienoje šalyje sava apskaičiavimo metodiką.

Todėl tikrai svarbu ne eurų, rublių ir mongolų tugrikų kiekis, o galutinis vartojimas - tai kas lieka konkretiems Jonui, Hansui ir Nikolajui.

Konkrečiam Jonui šiandieninėje Lietuvoje išlieka nepadoriai mažai. Kodėl?Militarizacija - pirma. Neefektyvus Europos fondų naudojimas - antra. Depopuliacija - trečia.

reklama

Šiandien Rusijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Lietuvoje yra viena bendra problema - pensijų sistemos problema. Tačiau trečdalis gyventojų neišvyko per 25 metus nei iš Rusijos, nei iš Suomijos, nei iš Vokietijos. Trečdalis gyventojų paliko Lietuvą. Ir kokios gyventojai? Tarp kitko išvyko tie , kurie dar 30-40 metų dirbs ir perves pinigus į pensijų fondus. O kas liko Lietuvoje? Pensininkai ir maži vaikai, kuriuos prižiūri seneliai, kol tėvai dirba Anglijoje.  Pagrindinė socialinė našta Lietuvoje liko Kaune, Šiauliuose,  Vilniuje,  Klaipėdoje ir kt., o pagrindinis pelnas iš darbščių lietuvių darbo nusėda Londone, Dubline ir Berlyne. Jokia ekonomika to negali atlaikyti. Nei vokiečių, nei rusų, nei švedų - jokia ekonomika negali atlaikyti, jei trečdalis gyventojų, geriausių gyventojų darbo rinkos požiūriu, išvyksta iš šalies. Kodėl Lietuvos ekonomika turėtu atlaikyti ?

Tuo pačiu metu Lietuva puldinėja Baltarusiją dėl Astravo atominės elektrinės ir siaubingai pyksta kada Baltarusijos vadovybė keliauja į Rygą deryboms dėl tranzito. Tranzitas , kaip sako patys Lietuvos ekonomistai, sudaro 16-18% to pačio BVP. Kur logika? Tu visą laiką stengiesi iškrėsti kaimynui kažkokią bjaurastį ir tuo pačiu metu tikisi, kad jis palaikys tavo ekonomiką?!

 Kada Suomijos transporto ministerijos delegacija atvyksta į Rusiją ir sako: "plėskime savo bendradarbiavimą tranzito srityje, - matyti logika. Rusija ir Suomija turi daugiau ar mažiau įprastą politinę darbotvarkę, šių šalių prezidentai susitinka du kartus per metus, nepaisant to, kas vyksta pasaulyje. Todėl suomiai atvyksta į Maskvą ir išvyksta iš ten su realiais rezultatais.

Ir jei didysis Kinijos tranzitas eis į Europą, tai jis eis per Minską, Peterburgą, Ust-Lugą ir galbūt kažkas liks Suomijos uostams. Klaipėdai nieko neliks.

- Vėlgi, Lietuvos valdžia vėl čia nesutiks su jumis. Jie kaip tik tikisi Kinijos tranzito. Praėjusiais metais Lietuvos prezidentė priėmė Kinijos Komunistų partijos lyderius ir su jais aptarė Klaipėdos tranzito potencialą.

- Norėčiau atkreipti Lietuvos valdžios dėmesį į tai, kad prieš papuolant į Baltarusiją, Kinijos konteineriai turi pravažiuoti per Rusiją. Aš nesu įsitikinęs, kad esant dabartiniams santykiams su Vilnium, Maskva nebus laiminga, kad po to, kai pervažiavę per visą Rusijos teritoriją, šie konteineriai toliau keliaus į Lietuvą. Rusijai pirmiausia svarbu užkarauti kroviniais savo objektus. Kodėl mes turime rūpintis Lietuvos dokininkų ir geležinkelio darbuotojų atlyginimais, aš nežinau. Lietuva yra mūsų svarbus ir būtinas sąjungininkas? Lietuva mums yra geras kaimynas? Todėl šis didingasis jubiliejus yra bandymas atitraukti lietuvius nuo strateginės aklavietės, į kurią, kaip jau akivaizdu, pateko ši šalis.

- Beje, apie jubiliejaus prašmatnumą. Lietuva nepriklausomybės atkūrimo proga nustatyta administracinė atsakomybė už nacionalinės vėliavos neiškėlimą. Vėliavos neiškėlimas privataus namo savininkui gresia 10-12 eurų bauda. Tai va  kokia prievarta patriotizmui ugdyti, kad lietuviai naudoja valstybines šventes važiuoti pirkinių į Lenkiją?

 - Lietuvoje patriotizmas yra, bet tai kad jis per prievartą brukamas - faktas. Ta pati praktika egzistuoja Estijoje. Estijos vyriausybė "primygtinai rekomenduoja" iškelti vėliavas ir, jei įmanoma, jas apšviesti. Kaip jūs suprantate, 2018 m. yra šimtmetis visoms trims Baltijos šalims. Estijoje vasario 24 sukanka šimtas metų kada iš Talino iišėjo raudonieji, o vokiečiai dar neatėjo, ir tame laiko tarpe, trukusį mažiau nei parą, buvo paskelbta nepriklausomybė. Ir dabar jie taip pat praktikuoja prievartą keliant vėliavas. Tai tendencija.

 Ne atsitiktinai šias tris šalis ir mes, ir Izraelis, ir europiečiai ir amerikiečiai laiko labai panašiomis. Kai tik Lietuvoje kažkas išeina iš proto, po savaitės epidemija jau Estijoje. Ir atvirkščiai.

 - Iš šono ši prievarta atrodo kaip gana laukinė. Įsivaizduokite, kad Rusijoje įveda administracinę atsakomybę už atsisakymą nešioti Geogijaus juostelę gegužės 9 d. Skandalas būtų neįtikėtinas visoje Rusijoje ir visame pasaulyje. O Lietuvoje tai yra normalu, ir jie vis dar save vadina demokratijos modeliu, o Rusija - totalitariniu režimu, diktatūra ...

- Visiškai teisingai. Dar nereikia nepamiršti, kad Rusija yra didelė - net jei pas mus už nacionalinės vėliavos lapkričio 4, arba gegužės 9 neiškėlimą šaudytu, pas mus yra vietų po10 mln kvadratinių metrų ploto, kur nuo žmogaus iki žmogaus, nuo vėliavos iki vėliavos šimtai kilometrų miškais. O Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje viskas yra ant akių. Jos turi nedidelę teritoriją ir liko labai mažai žmonių. Todėl saugumo policijos šiose šalyse ne tik žino, kur ir su kuo žmogus miega, bet ir ant kokio šono miega. Jie žino, kur geriate alų, kiek geriate alaus ir koks tai alus.  

Visas žmogaus gyvenimas Baltijos šalyse šiandien yra pilnai ir visiškai "po gaubtu". Šis momentas: visi žino viską ir visi žino apie visus - turi ekonominį aspektą. Tame yra pliusų: mokesčių surinkimo kontrolė yra daug lengvesnė. Tačiau yra didžiulių minusų. Priverstinė diktatūra pas mūsų kaimynus veikia kaip jungiklio paspaudimas. Tikrai totalitarinė praktika: privataus gyvenimo kontrolė, politinė cenzūra žiniasklaidoje, kitokio mastymo istorijoje draudimas, ideologija - jiems tai yra norma, jie tikrai nemato tame nieko blogo ir gyvena įsitikinę, kad autoritarizmas Rusijoje, o pas juos demokratija. Nors tai kas dabar pas juos, pas mus buvo prie draugo Stalino.

- Jūs sakėte, kad Lietuvos vystymo modelis nėra gyvybingas. Jūsų prognozė tokiu atveju: kiek ilgiai ji pratemps?

- Ji gali pratempti dar gana ilgai, nes Lietuvoje žmonės gyvena tai mūsų. Tarybininiai žmonės, tai yra kantrūs. Tarybinis žmogus gali pragyventi ir už 300 eurų. Pamėginkit vokiečiui duoti pagyventi už 300 eurų! O Lietuvoje nieko - gyvena.

- Tai yra, iš Lietuvos iki šiol neišvažiavo, grubiai tariant, "durniai"(vert.), kurie yra pasirengę dirbti už 300-400 eurų?

- Grubiai, bet teisingai. Tarybiniai žmonės, "tolerantiški". Kada skaitau interviu Lietuvos žiniasklaidoje su Vilniaus universiteto profesoriumi, kuris sako, kad "per mėnesį gauna 560 eurų", man kyla klausimas: ir tai kas, Europa? Vilniaus universitetas - tai seniausias Rytų Europos universitetas, ir, atsižvelgiant bet kokią logiką, ten turi būti aukštos klasės specialistai, turintys atitinkamą atlyginimą. Ir mano kolega sako, kad jiems nebuvo nieko kelta dvejus metus. Taigi, Jūs teisus: labai kantrūs žmonės gyvena Lietuvoje. Ir ta jų kantrybė gali būti eksluatuojama ilgą laiką. Aš negaliu pasakyti, kai tai baigsis. Bet manau, kad mes tai pamatysime.