Ukraina 2014 metai: vieno perversmo istorija

2014 metų vasario 22 dieną JAV-NATO valstybės įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje ir kolonizavo šalį.

Ką besakytų mūsų labai „demokratiška“ ir visiškai nuo padorumo „nepriklausoma“ žiniasklaida, 2013 metų lapkričio - 2014 metų vasario mėnesiais Ukrainoje, pagal Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Europos Sąjungos (ES) scenarijų, užsakymą ir už minėtų suinteresuotų asmenų pinigus, buvo įvykdytas valstybinis perversmas, tarptautinis nusikaltimas. Perversmo scenarijus JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) jau daugybę kartų buvo išbandytas daugelyje pasaulio valstybių, todėl jau seniai yra vadinamas bendriniu pavadinimu - „spalvotoji revoliucija“.

CŽV nuo 1953 metų daugiau ar mažiau sėkmingai panašiu būdu vykdė perversmus jau daugiau nei 80-yje pasaulio valstybių. „Spalvotųjų revoliucijų“ metu dažniausiai sėkmingai, tai yra CŽV ir JAV naudai, prisidengus demokratijos plėtra bei kova už žmogaus teises, būdavo nuverčiamos teisėtos, demokratiškos, tačiau savarankiškos, realiai suverenių ir dėl to JAV neįtinkančių valstybių vyriausybės. Po perversmo, visada paprastai, būdavo į valdžią atvedamos marionetinės JAV kontroliuojamos vyriausybės, kurios tarnaudavo ir tebetarnauja išimtinai JAV bankų ir korporacijų interesams, kurie, savaime suprantama, nei su naujosios kolonijos, nei su deklaruojamomis demokratija bei žmogaus teisėmis nieko bendro niekada neturėjo.

Ukrainoje valstybinis perversmas buvo įvykdytas pagal žinomo JAV perversmų specialisto Džino Šarpo technologiją. Minėto perversmininko aprašyti nesmurtinio pasipriešinimo valdžiai 198 būdai su tam tikrais vietiniais ypatumais buvo pritaikyti nuverčiant V. Janukovičiaus vyriausybę Ukrainoje. Akylesnis skaitytojas pastebės tam tikrus panašumus tarp žinomų 1990 metų sausio įvykių Lietuvoje ir 2014 metų perversmo Ukrainoje. Nesistebėkite - ir Dž. Šarpas, ir technologija, ir užsakovai, net kai kurie vykdytojai, yra tie patys, todėl ir panašumai visose „spalvotose“ revoliucijose nėra atsitiktiniai.

Įvykiai atkuriami chronologine tvarka, kuri padės mums geriau suvokti iš pirmo žvilgsnio nesusijusių tarpusavyje įvykių ir ,ypač svarbu , veikiančių asmenų ryšius, kuriuos taip bando paslėpti po „liaudies revoliucijos“ skraiste CŽV-ES polittechnologai, Lietuvos melo propagandos viešosio nuomonės formuotojai.

Perversmas Ukrainoje, kurio metu 2014 metų vasario 22 d. nuo valdžios buvo nušalintas teisėtas, išrinktas pagal Vakaruose pripažintas demokratines procedūras prezidentas Viktoras Janukovičius, dar kartą pademonstravo ne tik JAV ir ES siekį kontroliuoti Kijevą ir Ukrainą, istorinę Rusijos erdvę. Šis įžūlus JAV-ES tarptautinis nusikaltimas taip pat atskleidė dar vieną svarbią aplinkybę - įtakos sferų perskirstymas buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje įžengė į lemiamą stadiją. Vakarų melu ir galia paremta JAV kolonijinė ekspansija jau nebegali būti vykdoma tik taikiomis, tarptautinės teisės pažeidimų, sutartinių įsiparerigojimų laužymo, ciniško Vakarų melo priemonėmis.

Vakarų kolonizatorių melas dėsningai pasiekė karinio globalinio konflikto ribą ir NATO karinė nusikalstama organizacija demonstruoja Vakarų pasiryžimą pradėti, kai ir pirmuosius du Vakarų iniciatyva, III Pasaulinį karą. Krymo ir Sevastopolio prisijungimas prie Rusijos, nepriekaištingai teisėtas tarptautinės teisės požiūriu, po įvykusio 2014 m. kovo 16 d. nacionalinio referendumo – yra tik ilgo, sunkaus, kruvino konfrontacijos kelio, kuriuo pasuko Vakarai, siekdami kolonizuoti dar likusias santykinai laisvas buvusios TSRS teritorijas, pradžia. O Vakarų ekonomikų piratinis modelis, kai Vakarų gerovė statoma apiplėšiant kolonijas Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje, Australijoje, kitokio savo egzistavimo kelio nežino jau 1000 metų nuo kryžiaus žygių ar Kolumbo laikų.

reklama

Nuo 2004 metų Kijeve įvykdytos "oranžinės revoliucijos " laikotarpio perversmo užsakovai ir rėmėjai nepasikeitė. Politologas St. Vaismanas iš JAV senatoriaus Rono Polo instituto „Už taiką ir klestėjimą" teigia, kad Maidaną režisavo JAV Valstybės departamentas per vyriausybės kontroliuojamas nevyriausybines organizacijas ir privačius fondus, tame tarpe Dž. Soroso fondus. St.Vaismanas pažymi: "JAV Valstybės departamentas kontroliuoja pagrindinių taikių intervencijų priemonių, tokių kaip Nacionalinis demokratijos fondas (NED), kuris ir buvo sukurtas vykdyti nekarinių JAV agresijų operacijas, finansavimą. Valstybės departamentui taip pat yra pavaldi daug geriau finansuojama Tarptautinės plėtros agentūra (USAID), kuri , kaip nusikalstama organizacija, buvo iškraustyta iš Rusijos ir susirado sau jaukų prieglobstį Lenkijoje ir Lietuvoje.

Perversmams užsienio valstybėse organizuoti yra panaudojamos privačios kompanijos-rangovės. Pavyzdžiui, "Demokratinė biurokratija" vykdo iš pirmo žvilgsnio privačių kompanijų veiklos perversmų organizavime koordinavimą, tačiau tokia veikla yra finansuojama iš valstybės kontroliuojamų fondų, tokių kaip "Freedom House", tad po privataus kapitalo iškaba slepiasi patys tikriausi JAV valstybiniai perversmų organizatoriai – JAV Valstybės departamentas, Centrinė žvalgybos valdyba ir pan. Specialiosios JAV tarnybos . Kijeve pagrindiniais Valstybės departamento užsakyto perversmo organizatoriais-koordinatoriais buvo paskirti Valstybės sekretoriaus pavaduotoja Europos ir Eurazijos klausimais Viktorija Nuland bei JAV ambasadorius Kijeve Dž. Payette .

Buvęs Ukrainos saugumo tarnybos vadovas A. Jakimenko savo interviu, duotame Rusijos televizijos kanalui "Rosija 1" (https://www.youtube.com/watch?v=LZbXoBKRL_M ) nurodė, kad JAV organizuotame Kijevo perversme aktyviai dalyvavo taip pat ir vietiniai Ukrainos milijardieriai: P. Porošenko, D. Taruta, D. Firtašas, V. Pinčiukas bei I. Kolomoiskis. Jie tapo šios situacijos įkaitais, kadangi šių turtuolių didžioji dalis verslo ir turto yra Vakaruose, todėl jie klusniai vykdė visas Vakarų komandas. Jie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik remti Maidaną, priešingu atveju jie būtų praradę visą savo turtą. Šiuo atveju jie net negalvojo apie savo Tėvynę - jie galvojo tik apie savo finansus. Taip pat svarbi perversmo organizavime aplinkybė yra ta, kad minėti ir kiti Ukrainos milijardieriai buvo tuo pačiu metu ir įtakingiausių Ukrainos masinių informacijos priemonių, viešosios nuomonės formuotojų tikrieji savininkai, informacinės agresijos prieš Ukrainos tautą valdytojai.

Jau minėtos nesmurtinio režimo nuvertimo metodikos požiūriu, perversmas Ukrainoje mažai kuo skiriasi nuo 2004 m. „oranžinio“ maidano įvykių, kai JAV valdoma marionetė V. Juščenko atėmė iš savo varžovo V. Janukovičiaus prezidento postą, kurį pagal oficialius rinkimų duomenis pastarasis jau buvo įtikinamai laimėjęs. Jeigu JAV nepavyksta suklastoti rinkimus kokioje nors šalyje, teigia Džonas Perkinsas savo knygoje „Ekonominio kilerio išpažintis“ (https://www.youtube.com/watch?v=uPo1ZiY5vZ8), CŽV agentai paprastai sukursto riaušes prieš pradėdami karinę intervenciją. Tačiau šį kartą režisieriai iš JAV raiušėms pradėti pasirinko ne rinkimus, o kitą labai patogų perversmui įvykdyti įvykį. O būtent, prezidento V. Janukovičiaus sprendimas atidėti katastrofiškos Ukrainos ekonomikai asociacijos su Europos Sąjunga sutarties pasirašymą Vilniuje buvo panaudotas sukelti sumaištį šalyje.

Čia verta pažymėti, kad 1969 Vienos konvencijos „Dėl tarptautinių sutarčių“ 53 str. yra įtvirtinta draudžiančioji nuostata - bet kokia tarptautinė sutartis yra niekinė, jeigu ji prieštarauja taip vadinamoms ius cogens normoms. ES siūloma sutartis savo esme buvo kolonijinė Ukrainai, sutarties esmė - tarp Kijevo ir Briuselio sudaroma laisvos prekybos zona, kur "kiekviena šalis sumažina arba panaikina importo muitus už prekes, kurias gamina kita šalis“. Toks ES kolonijinis reikalavimas Ukrainai reiškė vienašališką savo rinkos atidarymą ES prekėms ir vietinės pramonės sunaikinimą, kaip tai jau įvyko daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvoje po Petro Auštrevičiaus derybininko „veiklos“, po panašių sutarčių su Briuseliu sudarymo. Joks atsakingas valstybės vadovas neturi įgaliojimų veikti prieš Suvereno, savo tautos interesus, tautos valią, ir sudaryti panašias prieštaraujančias gyvybiniams valstybės nacionaliniams interesams sutartis. V. Janukovičius, kuris nebuvo nei prorusiškas, nei antieuropietiškas, tiesiog išsigando prisiimti tokią atsakomybę, kaip kolonijinės sutarties Ukrainai pasirašymas ir priesaikos tautai sulaužymas, kas jam būtų grėsę gėdinga ir visiškai pagrįsta apkaltos procedūra. Todėl žaviosios blondinės Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės šypsenos kerams Vilniuje nepasidavė – sutarties pasirašymą paskutiniu momentu atidėjo (https://www.youtube.com/watch?v=gO5j9jnL5Hc). Tik atidėjo sutarties pasirašymą, o ne atsisakė ją pasirašyti.

Sutarties kaina Ukrainai buvo neįtikėtinai aukšta. Ir ne tik Ukrainos ekonomikai, bet taip pat ir Muitų sąjungos šalims, daugiausiai Rusijai, kuriai tuo metu teko 26,6 % visos Ukrainos užsienio prekybos apyvartos. Nereikia būti ekonomikos ekspertu, kad suprasti, jog įgyvendinus šios asociacijos sutarties su ES nuostatas dėl nekliudomo ES pigių valstybės dotuojamų prekių patekimo per Ukrainos sieną, Ukrainos ir Rusijos pramonės būtų patyrusios jų ekonomikas žudančius nuostolius. Europos Sąjungos pareigūnai patys yra pažymėję katastrofiškas šios sutarties pasekmes Rytų šalių ekonomikoms. Štai kaip šią situaciją apibūdino Europos Komisijos narys Š. Fiulė: " Narystė Muitų sąjungoje yra nesuderinama su naryste tvirtos ir visapusiškos laisvosios prekybos zonoje, dėl kurios sukūrimo mes vedame derybas su Ukraina , Moldova , Gruzija ir Armėnija ... yra neįmanoma mažinti muitų tarifus pagal susitarimą su ES, ir tuo pačiu juos didinti per savo narystę Muitų sąjungoje“.

reklama

Ukrainos tautai per milijardierių kontroliuojamas masines informacijas priemones buvo pumpuojam numesta graži Pelenės istorija apie tai, kaip Ukraina, po asociacijos sutarties pasirašymo, bus priimta į Europos (šūkis „Ukraina ce Jevropa!“) karališką šeimą, jai atsivers sienos, žmonės turės neribotas galimybės dirbti, mokytis ir apsipirkti Vakaruose! Visi Rusijos nuo šumerų laikų „skriaudžiami“ ukrainiečiai pagaliau taps laisvi, turtingi ir galingi. Tereikia nutraukti ryšius su savo istorine, etnine Tėvyne Rusija, „Xto ne skačė, toj moskal!“ ( ukr. kas nešokinėja, tas yra rusas). Ši pasaka yra chrestomatinis Vakarų informacinės agresijos smegenų plovimo pavyzdys, kurio praktinį pritaikymą lietuviai 1990 metai puikiai prisimena. Intensyvios, agresyvios, sąmoningo begėdiško melo propagandos būdu sukuriama alternatyvi tikrovė, kurioje racionalumas keičiamas irracionalumu, logikos vietą užima emocijos, o svajonės susitapatina su geidžiama tikrove, tačiau taip ir lieka niekuo nepagrįstomis svajonėmis.

ES sudarinėjo panašias asociacijos sutartis su daugeliu Azijos, Afrikos ir Amerikos šalių, tačiau jose net kalbos nėra apie šių šalių narystę Europos Sąjungoje. Maža to, Turkija, Nato valstybė, jau trečias dešimtmetis yra sudariusi tokią asociacijos sutartį su ES, tiek pat laiko prašo narystės ES ir tiek pat laiko jos... negauna. Ukrainai ši sutartis taip pat jokios narystės nenumatė. Taip geidžiamos laisvos darbo rinkos ukrainiečių darbo jėgai niekas nežadėjo. Maža to, sutartyje ES reikalavo įvykdyti politinės sistemos, ekonomikos, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos bei finansų sistemų reformas Ukrainoje pagal Tarptautinio valiutos fondo reikalavimus! Tokių absurdiškų ir absoliučiai vienpusiškų reikalavimų ES nekėlė net Afrikos šalims, o Ukrainą gi, buvusią turtingiausią TSRS respubliką, 21 amžiaus Europos valstybę, jėga vertė pasirašyti sutartį, kurios paprastai būdavo sudaromos 19 – 20 amžiuje tarp Jungtinės karalystės metropolijos ir Azijos kolonijų.

Tačiau palikime ekonomikos problemas ekonomistams ir pažiūrėkime kaip vystėsi „revoliuciniai“ įvykiai, kuriems vikriai dirigavo JAV-ES emisarai, tarptautinių Vakarų aferistų internacionalas.

Valstybinio perversmo technika pagal Džiną Šarpą

Viktoro Janukovičiaus nuvertimas vyko dviem etapais. Sąlyginai šiuos etapus galima įvardinti kaip "nesmurtinis" ir "smurtinis". Toks mišrus perversmo modelis įrodė savo efektyvumą taip vadinamo "arabų pavasario" metu. Taktikos požiūriu, smurtinio scenarijaus panaudojimas perversmo antrojo etapo metu pasiteisino: valdžia, pademonstravusi savo neįgalumą, visišką nesugebėjimą ryžtingai pasinaudoti konstitucinėmis savo galiomis, jėgos monopoliu, įstatymu įteisintomis priemonėmis ir įstatymu nustatyta pareiga valdžiai atkurti konstitucinę tvarką, atremti Vakarų intervenciją, tuo pačiu parodė savo visišką nekompetenciją ir neįgalumą. Neįtikėtina, tačiau per dvidešimt trejus metus nei vienas Ukrainos prezidentas nepasirūpino sukurti bent kiek kovingą kariuomenę, veiksmingas jėgos struktūras, kurios sugebėtų apginti Ukrainos tautą ir jos teisėtą valdžią nuo politinių aferistų ir perėjūnų pasikėsinimų.

Iš Tarybų Sąjungos Ukraina gavo galingiausias, geriausiai apginkluotas karines pajėgas Europoje ir per 23 metu Ukrainos korumpuota valdžia, kaip ir visą tarybinį palikimą, tiesiog banaliai išvogė. Šiuo Kijevo valdžios Achilo kulnu ir pasinaudojo Vašingtonas savo strategijoje vykdydamas valstybinį perversmą Ukrainoje ir sėkmingai pakeitęs korumpuotą supuvusį režimą Kijeve. Panaudodama savo interesams melagingą „kovos su korupcija“ vėliavą, JAV Kijeve pastatė tokį pat, dar labiau korumpuotą režimą, tačiau šį kartą besąlygiškai paklusnų JAV ambasadai. Marionetinis režimas turi tik vieną paskirtį – įgyvendinti JAV geopolitinius interesus ir palaikyti JAV geopolitinio priešininko Rusijos pasienyje nuolat rusenančio konflikto būseną. Kaip teigė žinomas JAV tarptautinis nusikaltėlis Džordžas Fridmanas, CŽV analitinio centro direktorius, savo garsiąjame interviu : „Mes žudysime rusus pačių rusų rankomis. Tai ciniška, tačiau tai veikia“ (https://www.youtube.com/watch?time_continue=2&v=e..).

Pradėkime nuo pirmojo, nesmurtinio, etapo. Mobilizuodami „taikius“ protestuotojus, perversmo organizatoriai iš Vašingtono pasinaudojo sena daugybę kartų išbandyta technologija. Kartu su tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis ypatingai aktyviai buvo naudojami socialiniai tinklai bei internetas, kurių pagalba buvo akimirksniu perduodami pranešimai ir koordinuojami protestuojančių veiksmai. Socialiniuose tinkluose "Facebook", "Twitter" ir "Vkontakte" buvo sukurtos aktyvistų grupės, kurios viso protestų laikotarpio metu vykdė aktyvią propagandą, tai yra , kitais žodžiais tariant, įnirtingai „plovė smegenis“ lengvatikiams. Šias grupes socialiniuose tinkluose galima suskirstyti į du tipus : tinklapiai, kurie veikė dar iki protestų – opozicinių partijų ir judėjimų, taip pat jų vadovų asmeniniai tinklapiai, ir tinklapiai, sukurti specialiai prieš perversmo pradžią, pvz., grupė "Euromaidan ".

"5 kanalas", kuris dar 2004 m. "oranžinės revoliucijos" metu buvo opozicinių jėgų ruporu, staiga pakeitė savo formatą ir ėmė transliuoti laidas apie Kijevo protestus visą parą 24/7 online režimu. „5 kanalas“, įsteigtas dar 2003 metais rinkimams į Ukrainos prezidentus nušviesti, JAV interesais daryti įtaką politiniam procesui, per 10 metų savo internetinių transliacijų realiu laiku dėka surinko įspūdingą žiūrovų auditoriją ir tapo vienu iš įtakingiausių įrankių perversmo organizatorių rankose.

„Stichiškų“ liaudies protestų metu didžiausiu žiūrovų populiarumu naudojosi du internetiniai projektai - "Graždanskoe TV " („Pilietinė TV“) ir "Espreso - TV". Šie kanalai buvo sukurti tik vienam tikslui - nuversti Viktoro Janukovičiaus vyriausybę. Tai patvirtina šių kanalų transliacijų pradžios data – 2013 m. lapkričio 22 d., - bei šių kanalų rėmėjų ir savininkų sąrašas. Idėjos sukurti „Graždanskoe TV " autorius – televizijos pokalbių laidų vedėjas R. Skrypin‘as, tas pats, kuris įkūrė jau minėtą „5 kanal“. Antruoju internetiniu opozicijos ruporu tampa 2013 m. liepos – gruodžio mėnesiais pradėjęs transliacijas „Espreso-TV“, kuriam vadovauja L. Kniažickaja – J. Timošenkos partijos „Batkivščina“ Rados deputato ir pagrindinio rėmėjo N. Kniažickio žmona.

Ironiškas sutapimas, tačiau Maidano antivyriausybiniams protestams startas duodamas tą pačią dieną, kaip ir prieš devynerius metus "Oranžinei revoliucijai", - 2013 m. lapkričio 21 d., - reaguojant į V. Janukovičiaus vyriausybės atsisakymą parafuoti „Sutartį <...>"