Istorinė tiesa apie vasario šešioliktąją

Kol aplinkui griaudėjo garsios oficiozinio „patriotizmo“ fanfaros, o Vilniaus centre vyko bene ryškiausių Lietuvos buržujų ir politikierių grietinėlės tuštybių mugė, sostinėje būrys bendraminčių marksistų, nuo socialistinio judėjimo veteranų iki jaunimo, gimnazistų, darbininkų ir studentų, susirinko į diskusiją-seminarą „Buržuazinei Lietuvai – 100“ tiek istorinėms peripetijoms, tiek dabarties socialinio bei politinio gyvenimo aktualijoms aptarti. Tarp kitų, buvo perskaitytas pranešimas, skirtas nušviesti dabar slepiamai istorinei tiesai apie vasario šešioliktąją. Jo tekstą ir pateikiame skaitytojų dėmesiui.

ISTORINĖ TIESA APIE VASARIO ŠEŠIOLIKTĄJĄ

Draugai,
manau, kad šiandienos šiaudinio patriotizmo triukšmo ir gražbylystės fone mus dominančios temos aptarimą pradėti vertėtų žymia S. Nėries mintimi: „Žygiais, o ne žodžiais / Mes tėvynę mylim.“[1] Tiesa, kurios nenuginčysi, bet į kurią atsižvelgus sunku nematyti, kaip dabar, 2018-ųjų vasario 16-ąją, blizgučiais išgražintų žodžių netrūksta, nors esami žygiai byloja visai ką kita, nei meilę tėvynei.

Išsibėgioti į keturias puses bebaigianti ir, vieno profesoriaus viešu pripažinimu, „sunkiai suvokiamos moralinės ir intelektualinės valstybės degradacijos“ dugną[2] pasiekusi Lietuva – štai pastaruosius dvidešimt septynis metus besitęsiančių tikrųjų žygių rezultatas. Kad cituojamų žodžių autorius – buvęs sąjūdietis, iki šiol urvinio antikomunizmo pozicijų besilaikantis V. Radžvilas, iš ties simboliška.

Simboliška tuo, jog parodo dabarties Lietuvos apgailėtiną padėtį esant ne kraštutinių opozicionierių išgalvota pasaka, bet objektyviu, netgi esamos, sulig 1990-ųjų kovo 11-ąja restauruotos kapitalizmo santvarkos šalininkų pripažįstamu faktu. Ekonominis ir demografinis nuosmukis, augantis skurdas bei socialinė degradacija rodo, kad Lietuvos liaudies sluoksniams visai nėra ko švęsti.

Kita vertus, kiekviena santvarka vienaip ar kitaip siekia save pateisinti, idėjiškai pagrįsti. Šiame ideologiniame procese didžiulę reikšmę įgyja istorijos aiškinimas, kadangi į ateitį visuomet einama remiantis tam tikru dabarties suvokimu, o dabartis, savo ruožtu, yra ne kas kita, kaip praeities įvykių pasekmė. Užtat praeities supratimas didele dalimi lemia dabarties supratimą, dar daugiau, ištisų tautų bei visuomenių savimonę.

Todėl dabarties, kaip ir praeities buržuaziniai apologetai, nuo liberalų iki kraštutinių nacionalistų, negaili jėgų opiausius Lietuvos bei pasaulio istorijos įvykius liečiančių faktų klastojimui. Ne išimtis čia išliaupsintoji 1918-ųjų vasario 16-oji, kurios tikrąją reikšmę ir susirinkome aptarti.

Kaipgi? Visa dabarties Lietuva, kurios deklaruojama laisvė, demokratija ir nepriklausomybė tėra tik blyškūs miražai, idėjiškai remiasi tam tikra istorijos, ypač 20-ojo amžiaus istorijos, įvykių bei procesų interpretacija, kurios pamatų pamatas – vasario 16-osios, kaip tariamo lietuvių nacionalinio išsivadavimo momento, mitas. Jisai, lyg protinis antsnukis, juo tikintiems neleidžiantis išeiti anapus buržuazinės ideologijos rėmų.

Esą dabar turime geriausią galimą Lietuvą, o jei ir ne, bet kuri esminė alternatyva būtų kur kas blogesnė, juolab, kad prieš šimtmetį išsikovojome nuostabiąją laisvę, kurią, girdi, gynę pokario miškiniai, o galutinai įtvirtinęs 1988-aisiais „Perestroikos“ įkarštyje su KGB patepimu užgimęs Sąjūdis. Priėmus šias prielaidas, nelieka kitos išeities, kaip pripažinti kapitalistinę Lietuvą vienintele tikrąja ir bet kokią kitokią nurašyti istorijos šiukšlynan.

 Kad yra kiek kitaip, išsiduoda ir dabarties buržuaziniai ideologai, vadinamieji „nuomonių lyderiai“ – štai konservatorius R. Sadauskas-Kvietkevičius, neseniai prasitardamas, esą „trečdalis Lietuvos – LTSR piliečiai su Lietuvos Respublikos pasais“[3], leido suprasti, kad mūsuose yra ir kita pusė, nei ta, kurią girdime viešajame eteryje. Tiesa, tikėtina, kad ji sudaro gerokai daugiau, nei trečdalį Lietuvos – bet apie skaičius nesiginčysime. Verčiau, kalbėdami būtent iš šios kitos, ne buržujų elito, bet, landsbergiškai tariant, „runkelių“ Lietuvos, t. y. liaudies Lietuvos, pozicijų, iškelsime esminius klausimus.

 Štai, esame čia ir kalbame apie 1918-ųjų vasario 16-osios šimtmetį, reikšdami abejones dabarties istoriografijoje priimta versija, kad josios būta nepriklausomybės akto, didžio Lietuvos išsivadavimo dienos. Pasekime lietuvių istoriku marksistu J. Žiugžda ir išsiaiškinkime: „O kaip buvo iš tikrųjų? Kaip atsirado vasario 16 d. aktas ir koks jo kūrėjų visuomeninis-politinis veidas?“[4]

 Kaip žinia, iki 1915-ųjų metų Lietuva radosi Rusijos imperijos sudėtyje. Viešpataujant carizmui, be abejo, lietuvių tauta įgyti valstybingumą jokių perspektyvų neturėjo. Apie tuometę socialinę bei ypač nacionalinę, prieš mažąsias imperijos tautas nukreiptą priespaudą, nėra reikalo ir kalbėti. Visa tai žinoma. Mus čia domina kas kita, būtent nacionalinis judėjimas.

Patsai tautos virtimo nacija procesas – tai besimezgančių kapitalistinių gamybinių santykių, kurie jį ir apsprendžia, išdava. Į tai žiūrint negalima nematyti, jog 19-ojo amžiaus eigoje užgimusi lietuvių nacija nebuvo vienalytė, bet, kaip buržuazinė nacija, susidarė „iš antagonistinių klasių, iš išnaudotojų – buržuazijos bei dvarininkų ir išnaudojamųjų – proletariato ir darbo valstiečių“.[5]

Ši aplinkybė, daugmaž vienodai būdinga visų nacijų istorijai, patogiai apeinama dabarties oficiozinės istoriografijos, arba nureikšminama, nes kiša koją vyraujančiai „vieningos tautinės srovės“ teorijai, pagal kurią išeitų, kad bet kuri nacionaliniu principu paremta valstybė, tai visos tautos valstybė, jokių klasinių skirtumų neliečiama.

 Bet tikrovė rodo ką kita. Mat ir lietuvių nacionaliniame judėjime, kurio istorinį būtinumą lėmė apverktina to meto pavergtųjų imperinės Rusijos tautų padėtis, atsispindėjo visuomenės nevienalytiškumas. Skirtingos srovės radosi netgi priešingose visuomeninėse bei politinėse pozicijose.

reklama

 Kol apie „Varpą“ besitelkę liberalai ir buržuaziniai demokratai kritikuodavo carinės administracijos blogybes, arba reikalaudavo dvarininkų bei kunigų kalbėti lietuviškai, dešinieji veikėjai, ypač klerikalai, prisiekinėjo ištikimybę carizmui. Štai 1900-ųjų „Tėvynės sarge“ įtikinėjama, kaip Lietuva „pripažįsta Rosijos ciesorių už tikrą savo valdoną“[6], tuo tarpu 1905-ųjų revoliucijos metu vienas žymiausių minėtosios krypties ideologų, kun. J. Antanavičius kvietė paklusti carui, nes jo valdžia esti „dievo pastatyta“[7]. Kontrrevoliucinių pozicijų laikėsi ir A. Smetonos sėbrų vadovautoji „Tautiškai-demokratiška lietuvių partija“, fašistinės tautininkų partijos pirmtakė.

 Reikalas tas, jog lietuvių buržuazija, be srovių ir pažiūrų skirtumo, vienaip ar kitaip buvo suinteresuota konkuruoti prieš kitataučius – lenkų, rusų ir ypač žydų buržujus, „išsikovoti bei išplėsti savo pozicijas Lietuvos rinkoje, Lietuvos ekonomikoje iš viso“.[8] Nenuostabu, jog šį siekį ji pristatė kaip bendraliaudinį, „savo klasės reikalus skelbė visų lietuvių reikalu“.[9]

 Tokiame fone ir radosi žymusis „tautinės vienybės“ šūkis, iš esmės skirtas pajungti dirbančiuosius sluoksnius savos tautybės buržujų viršūnės politiniam bei idėjiniam vadovavimui, supriešinant juos su kitataučiais darbo žmonėmis. Tiesa, lietuviškoji buržuazija rėmė liaudies masių judėjimą, kiek jisai lietė išimtinai nacionalinį klausimą, antai spaudą, lietuvišką mokyklą ir t. t. – bet šitokiais šūkiais buržuazija tik „dangstė savo klasinius siekimus, savo klasinę programą“.[10]

Darbo ir kapitalo reikalų priešingumas – politinės ekonomijos ABC, kurio nuneigti negali nė puikiausiai gražbylystės ir demagogijos meno išmokę buržuaziniai ekonomistai. Šis pamatinis prieštaravimas, glūdintis pačiuose kapitalistinės visuomenės viduriuose, bet kurią „tautinę vienybę“ daro negalima utopija. Mat išnaudotojų ir išnaudojamųjų reikalai, kaip ten bebūtų, nėra bendri.

Kokių būta nacionalinių buržujų siekių, kandžiu humoru išsakė proletarinės lietuvių poezijos pradininkas, poetas bolševikas J. Janonis: „Laiminga Lietuva, ji vargo nematys – / Tautiečių sumanių jau spėta priperėt. / Bežiūrint jie visur kromelių pristatys / Lietuviškų, savų... Tai ko daugiau norėt?“[11] Tikrai taip – tebūnie išnaudotojai, tiktai lietuviški ir, dabarties liberalų žodžiais tariant, „viskas bus gerai“... Gerai – kam? Ne liaudžiai, ne tautos daugumai, bet vien jos vardu prisidengusiai privatinių savininkų kastai, kuri ir sudarė „tautos žiedu“ mums pristatinėjamą elitą, pradedant garbinamaisiais broliais vileišiais, baigiant bankininkais yčais ir diktatoriais smetonomis bei tūbeliais.

 Tautiniai šūkiai šiuo atveju tebuvo graži iškaba bizniui varyti, ką ėmė suprasti nemenka dalis darbo žmonių, o juolab negalėjo nepastebėti ir pažangiausieji to meto lietuvių inteligentai, kurių veikla tolydžio vystėsi K. Markso, F. Engelso ir V. Lenino idėjų įtakoje stiprėjus revoliucinei Lietuvos socialdemokratijos krypčiai. Josios laikysena, stačiai priešinga buržuazijos flirtui su carizmu, buvo aiški: revoliuciniai socialdemokratai siekė carizmo nuvertimo ir nacionalinės laisvės iškovojimo, o kartu su tuo, ir liaudies eksproprijatoriais buvusių didžiųjų savininkų eksproprijavimo.

 1914-aisiais prasidėjusį imperialistinį karą, šiandien žinomą Pirmojo pasaulinio karo vardu, marksistai sutiko kaip karą „tarp vergvaldžių dėl vergijos sutvirtinimo ir sustiprinimo“[12] ir atitinkamai atsisakė palaikyti „savąsias“ vyriausybes – ką rinkosi išdavystės keliu pasukę dabartinių socdemų pirmtakai, dešiniosios arba oportunistinės socialdemokratijos lyderiai.

 Kol Lietuvos revoliucinių jėgų priešakyje stovėjo tokie prityrę, gyvenimo vėtyti ir mėtyti, tremtis, kalėjimus ir katorgas matę veikėjai, kaip V. Kapsukas ir Z. Angarietis, per spaudą raginę mases priešintis ir nesidėti prie vienos ar kitos kariavusiųjų pusių, asmenys, vėliau tapę dabar taip giriamo vasario 16-osios akto signatarais, darė visai ką kita.

Štai minėtasis M. Yčas, karui prasidėjus buvęs Rusijos Dūmos deputatu, įsiteigdamas carizmui melavo iš tribūnos, esą „lietuvių tauta į šį karą eina kaip į šventą“.[13] Panašiai laikėsi ir kiti buržuaziniai veikėjai – iki pat 1915-ųjų, kuomet lietuvišką žemę pradėjo trypti vokiškas kaizerinių okupantų batas.

Tiesa, dabar mėgstama užmiršti, kas dėjosi Lietuvoje kaizerinės okupacijos metu – mat kuriamas klaidinantis vaizdas, esą jo būta išvadavimo. Priešingai, carinį jungą tepakeitė vokiškas, kuriam lietuvių liaudies masių jaustą neapykantą pripažino net buržuazinės Lietuvos patriarchu tituluojamas J. Basanavičius: „Šiurkštus vokiečių policijos ir valdininkų elgimasis su mūsų žmonėmis ir įvairios priespaudos juos verste verčia vokiečių neapkęsti ir pageidauti, kad galima būtų jais kuo veikiausiai nusikratyti. Todėl visi dar sulig šiol su nekantrumu laukte laukia grįžtant rusų“, – rašė jis.[14]

 Tačiau, kaip sakoma, svarbiausia – laiku išversti kailį, ką mūsų lietuviškieji buržujai ir padarė. Tais pat 1915-aisiais metais buržuazinis lietuvių veikėjas ir politinis emigrantas, tuomet jau kaizeriniu agentu buvęs J. Gabrys, Stokholme surengė taip vadinamą „pirmąją lietuvių konferenciją“, į kurią atvyko kol kas dar carizmo pozicijų besilaikę M. Yčas su St. Šilingu. Joje buvo nutarta plėtoti bendradarbiavimą su Vokietijos imperialistais, kuris ypač suaktyvėjo 1916-aisiais įvykus prieš carinę Rusiją nukreiptai Hagos konferencijai, o kaizerinei Vokietijai suorganizavus „Rusijos pavergtųjų tautų lygą“, kuriai sekretoriavo ir JAV prezidentui prieš Rusiją nukreiptą skundą išsiuntė baronas Ropas iš Lietuvos.[15]

 Vargu ar čia verta įrodinėti, kokių būta Vokietijos imperijos siekių pavergtųjų tautų atžvilgiu. Ilgaamžis vokiškųjų šovinistų Drang nach Osten buvo ne vien hitlerinės, bet ir kaizerinės Vokietijos užsienio politikos postulatas. Išnaikinti „žemesnei rasei“ priskirtinus elementus, ar priverstinai juos suvokietinti – šiuo požiūriu daugiau techninis, nei principinis skirtumas.

 Bet ir tuomet, kaizeriniams imperialistams bandžius tarptautiniu mastu dengtis apgaulingu „išvaduotojų“ šydu, apie jokią Lietuvos nepriklausomybę buržuaziniai veikėjai nekalbėjo. Siekta geriausiu atveju autonomijos, paliekant šaly gyvuoti kapitalo santvarką. Formalus nepriklausomybės reikalavimas ėmė bręsti vėliau, 1917-ųjų vasarį Rusijoje griuvus carinei patvaldystei, laimėjus buržuazinei demokratinei revoliucijai, ko pasėkoje ypatingai suaktyvėjo darbo žmonių minios.

Mat šis suaktyvėjimas, kartu su V. Lenino ir jo vestų bolševikų organizaciniu genijumi, stačiai grasino nebe tik carizmo, bet ir visos klasinės sistemos, sunaikinimu. Dar daugiau, į didžiųjų imperijų pavergtąsias tautas kreiptasi ne veidmainingu, kaip darė vokiečiai, arba Antantė su V. Vilsonu priešaky, bet visiškai rimtu nacijų apsisprendimo teisės reikalavimu – „negalima kovoti dėl socialistinės internacionalinės revoliucijos prieš imperializmą, jei nepripažįstama nacijų teisė apsispręsti“, – nurodė Leninas.[16]

Iš pogrindžio parengta ir 1917-ųjų lapkričio 7-ąją įvykdyta Didžioji Spalio socialistinė revoliucija ant savo raudonųjų vėliavų užrašė šiuos legendinius šūkius: valstiečiams – žemę, darbininkams – fabrikus, tautoms – taiką, o valdžią – taryboms! Ir ėmėsi juos įgyvendinti. Nenuostabu, kad karo išalintų tautų masės ėmė bruzdėti, juolab „Lietuvos gyventojų dauguma buvo darbo žmonės, kuriems socialistinės revoliucijos reikalas buvo labai artimas“[17], kas reiškė grėsmę vokiškiesiems okupantams ir jų statybiniams.

 Lapkričio 8 d. Tarybų valdžia su V. Leninu priešaky paskelbė dekretą dėl taikos, kuriame nacijų apsisprendimo teisė pripažinta pamatiniu principu. Prasidėjo radikalūs socialiniai pokyčiai, tik vėliau dėl kontrrevoliucinių suokalbių ir užsienio intervencijos, o ne dėl jokio „raudonojo teroro“, išaugę į eilę metų trukusį pilietinį karą. Į tai negalėjo nesureaguoti ir 1917-ųjų rugsėjį susibūrusi ir kaizerinės Vokietijos kuruota buržuazinė „Lietuvos taryba“ su A. Smetona priešakyje.

 Esminę reikšmę įgijo tų pačių metų gruodžio 3-iąją Breste prasidėjusios taikos derybos tarp naujai užgimusios Tarybų Rusijos ir kaizerinės Vokietijos – šiuo žingsniu bolševikai vykdė savo pasižadėjimą dėl taikos. Nenuostabu, kad derybų pagrindu Rusijos delegacijos siūlytą lapkričio 8 d. dekretą dėl taikos, reikalavusį sudaryti taiką be aneksijų ir kontribucijų, „duodant kitoms tautoms laisvę apsispręsti iki atsiskyrimo“[18], Vokietijos atstovai atmetė.

Jų grobikiškiems siekiams prisijungti Pabaltijo regioną pasitarnavo tuomet gruodžio 11 d. vadinamosios Lietuvos tarybos priimta deklaracija, skelbusi prašymą „Vokietijos apsaugos ir pagalbos“, stojant „už Lietuvos valstybės amžinus, tvirtus, sąjunginius ryšius su Vokietija“[19], į kurį Lietuvos revoliucinio judėjimo lyderis V. Kapsukas sureagavo griežta deklaracija dėl Lietuvos apsisprendimo, pažymėdamas, kad šie sandėriai nukreipti į Lietuvos pavertimą Vokietijos kolonija, o buržuazinė taryba, kalbėdama visos šalies vardu, „uzurpuoja vyriausią gyventojų valią“.[20]

Tačiau didžioji lietuvių dauguma Lietuvos taryba nepasitikėjo, laikė ją svetima, vokiečiu primesta įstaiga. Ką pripažino ir žymūs jos veikėjai, antai vokiečiams nuolankiai dirbęs kunigas K. Olšauskas, suvokęs, kad „Nepripažinus greitu laiku Lietuvos nepriklausomybės, Lietuvoje įsigalės bolševikai“.[21] Siekdamas tai išaiškinti savo šeimininkams, jis nedelsdamas 1918-ųjų pradžioje nuvyko Berlynan, kur susitiko su P. Hindenburgu, E. Liūdendorfu ir kitais vokiškojo militarizmo šulais.

 Sulaukta palaikymo ir, su Vokietijos palaima, Lietuvos tarybai buvo leista skelbti krašto nepriklausomybę, mat ši galbūt „užmaskuosianti okupacinio režimo žiaurumus, sulaikysianti liaudies mases nuo pasipriešinimo“.[22] Kodėl šitai buržujams buvo reikalinga, jei jie siekę Lietuvos nepriklausomybės?

 Šį apsisprendimą lėmė ne kas kita, kaip gilus susirūpinimas savųjų turtų, lietuviškų kromų ir kromelių ateitimi, mat skelbdami lietuviškojo kapitalo evangeliją, šie tautiškumu žongliravę politiniai vertelgos susidūrė su jėga, žadėjusią ne vien rusiško, vokiško ar žydiško, bet visokio kapitalo galą. Vadinasi, ir buržuazijos galą – ko leisti nebuvo juk galima.

 Tokių realijų šviesoje privalu matyti ir 1918-ųjų vasario 16-osios aktą, pasirašytą minėtosios Lietuvos tarybos atstovų, skirta masių dėmesiui nukreipti nuo atvirai išdavikiškų 1917-ųjų gruodžio 11-osios ištarų, papudruojant viską gražiais tautiniais ir netgi demokratiniais šūkiais.

Kad šio akto tebūta tik apgaulingo visos tautos vardu besidangstančios buržuazijos manevro, aiškiai bylojo jau vasario 28-ą Lietuvos tarybos pasiųstas raštas Vokietijos kancleriui, kuriame pabrėžta, kad 1917-ųjų gruodžio 11-osios aktas, kaip pamatas dvišaliams valstybių santykiams, tebegalioja.[23] Kovo 20-ąją šito patvirtinti Vokietijon nuvyko A. Smetonos vadovauta delegacija, ko pasėkoje, remdamasis gruodžio 11-osios pareiškimu, patsai kaizeris pareiškė „pripažįstąs“ Lietuvos valstybę. „Vokia pripažino Lietuvą nepriklausoma šalimi, savarankiška valstybe“, – rašė Smetona.[24]

reklama

Ko buvo verti vasario 16-os akte reikšti įsipareigojimai demokratijai, parodė netrukus sekę mėginimai įvesti šaly monarchiją, pakvietus karaliauti Viurtembergo hercogą V. Urachą, mūsuose pagarsėjusiu Mindaugo II vardu. Monarchinio valdymo būta vienos pamatinių sąlygų, kurias Lietuvos tarybai kėlė kaizerinis Vokietijos katalikų centras – ir šitai pripažįsta netgi atviru fašizmo apologetu buvęs buržuazinis nacionalistinis istorikas J. Švoba.[25]

 Tuo būdu dabar garbinamieji Lietuvos tarybos veikėjai, vasario 16-osios akto signatarai atsiskleidžia, kaip paprasčiausi Vokietijos imperijos agentai, savu laiku talkinę imperialistams kuriant prieš Rusijoje pakilusią socialistinę revoliuciją nukreiptą buferinę zoną. Toksai, atsakant į pirmutinį mūsų klausimą, ir buvo jų tikrasis visuomeninis-politinis veidas.

 O kas nulėmė šią lietuviškųjų nacionalistų poziciją, dar pačiame įvykių įkarštyje nurodė V. Kapsukas:

 „Kol Rusijoj tamsi naktis viešpatavo, kol tarytum nepajudinamas buvo caro sostas, jie šliaužiojo prieš jį ir visokiais būdais jį gynė, šaukė, kad jie visiškai nemaną nuo Rusijos skirtis, skundė tuos, kurie apie tai svajojo. Bet kuomet pakilo Rusijoj nepaprastai didelis revoliucijos gaisras, kuomet valdžia perėjo į Tarybų rankas, kuomet pradėjo griūti senoji išnaudojimo tvarka, tuomet visi atžagareiviai pasiskubino nuo Rusijos nusigręžti, kinų siena apsitverti, kad tas gaisras ir į Lietuvą nepersimestų. Jie begatavi greičiau būti vokiečių imperialistų rankose, kad tik išsigelbėtų nuo Rusijos revoliucijos, kad neduotų jai persimesti Lietuvon ir tuo būdu apsaugotų savo šiltas vietas ir riebius kąsnius ir savo viešpatavimą.“[26]

Vargu ar galima tiksliau nusakyti tikrąją vasario 16-osios „nepriklausomybės“ esmę, josios rėmėjų giluminius motyvus, jų klasinius interesus, patogiai apeinamus dabarties istoriografijoje. Leninas ne be reikalo teigė, kad „žmonės visuomet buvo ir visuomet bus naivios apgaudinėjimo ir apsigaudinėjimo aukos, kol jie išmoks už bet kurių dorovinių, religinių, politinių, socialinių frazių, pareiškimų, pažadų įžvelgti vienų ar kitų klasių interesus.“[27]

Tokios apgaulės būta ir vasario 16-osios akto. Tiesa, kaip teigė dar tarpukariu šį klausimą apmąstęs A. Sniečkus, tuo mes neteigiame, „kad lietuviškoji buržuazija pati nenorėjo valdžios“, bet suvokiame, kad ji baimingai keliaklupsčiavo priešais caro sostą, o paskui, prieš vokiškuosius grobikus. Dar daugiau – tiesa, kaip moko mus dialektika, visuomet būna konkreti. Konkreti ji ir tariamosios nepriklausomybės atveju. Nepriklausomybės – nuo ko? „Kai 1917-1919 metais Rusijoje įsigalėjo revoliucija ir jos banga pasiekė Lietuvą, lietuviškajai buržuazijai rūpėjo likti nepriklausomai nuo revoliucijos, kad ir pasilikus Vokietijos priklausomybėje“[28], – visą esmę nusakė Sniečkus.

 Tačiau, kaip keista bepasirodytų, Kapsuko minėtasis gaisras į Lietuvą vis dėlto persimetė, įgaudamas tų pačių 1918-ųjų metų eigoje iš lietuvių bolševikų, revoliucinių socialdemokratų organizacijų susikūrusios Lietuvos Komunistų Partijos vadovauto ir link socialistinės revoliucijos žengusio liaudies sukilimo pavidalą.

 1918-ųjų gruodžio 16-ąją dieną dabarties nacionalinės Filharmonijos pastate susirinkę darbininkai, valstiečiai ir darbo inteligentai, su V. Kapsuku, Z. Angariečiu ir P. Eidukevičiumi priešakyje, paskelbė „Vokietijos okupacijos, Lietuvos tarybos ir visų kitų buržuazinių tautinių tarybų ir komitetų valdžią“ esant nuversta. „Visa valdžia pereina į Lietuvos Darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų tarybų rankas“[29], – teigė naujai užgimusios Laikinosios revoliucinės vyriausybės manifestas.

 Tiesa, tuomet padėtis buvo kiek pakitėjusi. Mat 1918-ųjų lapkričio 9-ąją pačioje Vokietijoje įvyko monarchinę valdžią nuvertęs buržuazinis demokratinis perversmas, o Antantei kapituliavusi Vokietija ankstesniųjų savo ketinimų rytuose iki galo įgyvendinti nebegalėjo. Tačiau okupacinės pajėgos, kad ir kuriam laikui, mūsuose paliko bolševizmui stabdyti.

 Nenuostabu, kad jos, kartu su karą laimėjusiųjų Antantės imperialistų pinigine ir ginkluota pagalba, tapo svarbia vasario 16-osios Lietuvos atrama. Kokios būta tos Lietuvos, rodo josios skelbėjų klasinės, socialinės pozicijos, jų skelbtas „šventumas“ privatinės nuosavybės, jų priešiškumas socialistinei revoliucijai, kuriam neva tautiškas motyvas buvo tik priedanga.

Vasario 16-ą galima ir net privalu pasverti prieš gruodžio 16-ą, mat abi šios 1918-ųjų metų datos iš esmės reprezentuoja du skirtingus, netgi stačiai priešingus Lietuvos valstybingumo projektus. Vienas – buržuazinį, nacionalinės nepriklausomybės frazeologija slepiantį visišką priklausomumą užsieninio kapitalo gigantams; kitas – socialistinį, žengiant iš vien su visų tautų ir kraštų dirbančiaisiais.

Šių projektų priešybę geriau nei bet kas kita atskleidžia gyvenimo praktika – 1918-1940 m. buržuazinės ir 1940-1990 m. socialistinės Lietuvos palyginimas, kurio šiandien, deja, laiko padaryti neturime. Pridurti dera tik tiek, kad savųjų pažadų vasario 16-osios Lietuva neišpildė: 1919-1920 m. eigoje, ypač Lenkijos intervencijos dėka, užgniaužus mūsų šalyje socialistinę revoliuciją, nusistovėjo tuomet jau „demokratinį“ pavidalą įgavusi buržuazinė Lietuvos respublika.

 Kokios būta demokratijos, puikiai parodė paskesni įvykiai – nuo pat pradžios galiojęs, prieš visuomenės „apačias“ nukreiptas karo stovis, 1923 m. pradėta „kuopininkų“ byla, kuria siekta susidoroti su Seiman patekusiais kairiųjų darbininkų ir vargingųjų valstiečių atstovais, ką bekalbėti apie 1926-ųjų gruodžio 16-osios perversmą, skirtą buvusių dvarininkų ir klerikalų privilegijoms apginti, prisidengiant nebūtu ir iš piršto išlaužtu „bolševikinio maišto“ baubu.

 Visa tai nuvainikuoja dabar liaupsinamąjį vasario 16-osios akto šimtmetį, mat ir nepriklausomybės, kaip realaus darbo liaudies, sudarančios tautos absoliučią daugumą, suvereniteto nebuvo. Nepriklausomybė buvo tiktai nuo revoliucijos. Kam šitai buvo naudinga, daugiau nei akivaizdu.

 Mes, būdami marksistais, privalome tai suvokti ir ne šliaužioti priešais visuomenei primetamus suklastotos istorijos stabus ir stabukus, bet atvirai išsakyti, kaip buvo, kaip yra iš tikrųjų. Ant suklastotos praeities pastolių stovi perdėm bjauri dabartis, kuria šlykštisi net padoresnio kirpimo nacionalistai. Tad apie ką dar kalbėti?

 Tegalime glaustai konstatuoti, kad vasario 16-oji su Lietuvos ir jos liaudies laisve ir suverenitetu turėjo tiek bendro, kiek vištos koja – su dailia ir taisyklinga rašysena. Tokia realybė, patinka ji kam ar ne, ir ją pripažindami netampame nei kiek ne mažesniais lietuviais, kad ir kaip tai nepatiktų šiaudinio patriotizmo adeptams.

Priešingai, iškeldami aikštėn tikruosius faktus, sudarome prielaidas teisingam dabarties realijų suvokimui, o kartu su tuo, ir geresnės ateities Lietuvai galimybę.

Verčiau, kas liečia istorinius tyrinėjimus, šiuos dar tik įsibėgėjančius metus paskirkime kito, masinės žiniasklaidos nutylimo šimtmečio, 1918-ųjų gruodžio 16-osios, apskritai Pirmosios Lietuvos proletarinės revoliucijos, nuodugniam išstudijavimui, kuris neabejotinai teiksiąs įkvėpimo ir dabarties darbams, ir ateity laukiančioms kovoms.

 Tai bus darbas, vertas mūsų laiko bei jėgų, o ir neabejotinai prasmingas skleidžiant mūsuose taip kai kurių nekenčiamą, bet visgi neužgniaužiamą, nesunaikinamą tiesą.

 Parengė: Kristoferis Voiška

Šaltinis: SLF(m)

[1] S. Nėris. Raštai. T. 2. V., 1984, p. 150. 
[2] V. Radžvilas. Dugnas. Alkas, 2018. 02. 02. 
[3] R. Sadauskas-Kvietkevičius. Trečdalis Lietuvos – LTSR piliečiai su Lietuvos Respublikos pasais. Delfi, 2018. 02. 10. 
[4] J. Žiugžda. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1986, p. 203. 
[5] Lietuvos TSR istorija. T. 2. V., 1963, p. 199. 
[6] Tėvynės sargas. 1900, Nr. 12. 
[7] J. Žiugžda. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1986, p. 204. 
[8] Lietuvos TSR istorija. T. 2. V., 1963, p. 215. 
[9] Ten pat. 
[10] Ten pat, 217. 
[11] J. Janonis. Raštai. T. 1. V., 1957, p. 279. 
[12] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p.293. 
[13] J. Žiugžda. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1986, p. 204. 
[14] J. Basanavičius. Iš lietuvių gyvenimo 1915-1917 m. po vokiečių jungu. V., 1919, p. 19. 
[15] Lietuvos TSR istorija. T. 2. V., 1963, p. 444-445. 
[16] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 307. 
[17] Lietuvos TSR istorija. T. 3. V., 1965, p. 27. 
[18] Ten pat, p. 27. 
[19] Ten pat, p. 28. 
[20] Ten pat. 
[21] J. Žiugžda. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1986, p. 209. 
[22] Ten pat. 
[23] Lietuvos TSR istorija. T. 3. V., 1965, p. 29. 
[24] A. Smetona. Rinktiniai raštai. V., 1990, p. 109. 
[25] J. Švoba. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. V., 1990, p. 51. 
[26] V. Kapsukas. Raštai. T. 7. V., 1964, p. 245-246. 
[27] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 46-47. 
[28] A. Sniečkus. Su Lenino vėliava. T. 1. V., 1977, p. 58. 
[29] V. Kapsukas. Raštai. T. 8. V., 1966, p. 21.