Socialinės apsaugos ir darbo Ministerijos klerkams tyčiotis iš invalidų yra ne šiaip pramoga - tai tiesioginės jų pareigos

Buvusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė ne tik pati gerai atsiganė valdiškose pareigose, bet atvėrė plačias ministerijos ganyklas ir savo bendrapartiečiams iš "Darbo" partijos

Grįžtu prie temos, nuo kurios prasideda kiekvieno žmogaus su negalia kelias – darbingumo ar neįgalumo nustatymas. 

Tokia sistema kaip dabar – sukurta tyčiotis iš žmonių su negalia. Kuo sunkesnės negalios esi – tuo labiau sistema tyčiojasi.

Kai mano dukrai nustatė darbingumą 10 procentų, komisijoje aš paklausiau: iš kur gavote tuos 10 proc.? Man atsakė – taigi ji ropoja!

Na, jeigu darbas yra ropoti – tada taip, ji galėtų kažkiek nuropoti,- tik nežinia kur. Nepadėtų ir fanfaros bei mobilieji telefonai kaip per kūdikių lenktynes, - vis tiek nesuprastų kur reikia ropoti...

Vertinant darbingumą intelektas ir IQ – nesvarbu.

Mano dukros atveju IQ yra nenustatomas, nes vaikas nekalba. Dėl smegenų žievės neišsivystymo ji nesupranta kalbos, todėl psichologas pasakė, kad intelektas yra nevertinamas. Tik kažkodėl privalomai turėjau pristatyti popierį iš švietimo įstaigos, nors netgi nebuvo pasidomėta, pagal kokią programą mano dukra yra ugdoma. Svarbiausia – tik popierį paimti, kuris pats savaime jokios reikšmės darbingumui vertinti neturi.

Jeigu vaikas kalbėtų – intelekto riba būtų nustatoma, tačiau kaip nustatytoji riba gali įtakoti atlikti konkrečius darbus įsidarbinus – vis tiek būtų nenustatoma.

Vertinant darbingumą – realus darbingumas – nesvarbu.

Pavyzdžiui, panašų (apie 10 - 20 proc.) darbingumą gaus vaikas su sunkia proto ir fizine negalia, neregintis Seimo narys ir rateliais judantis ir dirbantis visu etatu žmogus. Kaip jūs vertintumėt šių trijų pavyzdžių realius darbingumus?

reklama

Realus darbingumas nevertinamas ir tuo atveju kai tampi tiesiog tam tikru pacientu. Pagal Lietuvos sistemą, susirgus kai kuriomis lėtinėmis ligomis tampama riboto darbingumo asmeniu, nors realus darbingumas nekinta, t.y. žmogus laiku gauna gydymą, dirba savo įprastą darbą, lipa “karjeros laiptais” ir t.t., - kitose šalyse šis segmentas iš viso išimtas, nes žengiant medicinai į priekį ir technologinei, IT pažangai, susirgus liga netampi neįgaliu ir nedarbingu.

Taigi supratom, kad nustatyti “popierinio darbingumo” procentai realaus darbingumo nenustato.
Bet gal tada nustato neįgalumo laipsnį?

Įsivaiduokime kūdikį, kada jis guli, kada ropoja, ir kada pradeda vaikščioti. Kuriuo atveju prižiūrėti kūdikį yra sunkiau? Taip pat yra ir su vaikais ir suaugusiais su intelekto negalia – jeigu žmogus ropoja – jo priežiūra yra sunkesnė nei gulinčio, o jeigu toks suaugęs vaikas dar ir vaikšto – tada jo priežiūra gali būti dar sunkesnė, tačiau Lietuvos sistemoje – BINGO! – viskas atvirkščiai. Jeigu mano dukra nors šiek tiek vaikščiotų – ji taip pat taptų dar šiek tiek “darbingesnė” – nežiūrint nei į jos IQ, nei į tai, kad ji krenta ant žemės dėl epilepsijos (va kaip šiandien – apie 100 kartų per dieną).

Ar toks darbingumo ir neįgalumo nustatymas yra racionalus, pagrįstas logika, kiekvieno kliento asmenine situacija?

Panašūs pastebėjimai buvo surašyti ir Valstybės kontrolės ataskaitoje jau 2012 m. Nuo to laiko sistema esmingai nebuvo keista. Jeigu būtų keista, sunkios negalios vaikus ir suaugusius globojančios šeimos būtų lengviau kvėptelėjusios. Tačiau taip neįvyko. Buvusio Neįgalumo darbingumo nustatymo tarnybos direktoriaus Z. Skvarciany citata puikiai apibrėžia absurdišką sistemą: “Jei kojos neveikia, bet galva veikia esi daugiau neįgalus nei tas, kurio kojos veikia, bet galva – ne”.

Tarnybai vadovauja neaiškaus ryškumo “šviesuliai”.

Tie „šviesuliai“ yra dar vienas absurdas. Sakau “šviesuliai” – nes tai darbuotojai, turintys aiškiai suprasti ir visiems rodyti kryptį, kuria turi būti tobulinama darbingumo nustatymo sistema. 
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos metodinio skyriaus vedėja Raja Krupenina. Ji atsakinga už viską, kas vyksta naujo šioje tarnyboje, už metodinių rekomendacijų neįgalumo, darbingumo lygio nustatymo klausimais parengimą ir pateikimą teritoriniams skyriams.

Tam reikia būti išanalizavus ES ir kt. šalių patirtį, organizuoti mokslinius tyrimus ir tt ir tt. Žinoma, tokias atsakingas ir svarbias pareigas einantis darbuotojas turi turėti ir atitinkamą kvalifikaciją: turėti aukštąjį universitetinį biomedicinos, fizinių arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą; turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį, turėti patirtį neįgaliųjų socialinės integracijos srityje; - tokie reikalaivmai ir surašyti tarnybos pareigienėse instrukcijose. Remiantis viešai prieinama informacija, rasta internete, p. Raja Krupenina yra matematikos mokytoja. Ar ji baigusi biomedicinos, fizinės ar socialinės srities mokslus – neradau jokios info.

Taip pat neradau info apie patirtį su neįgaliaisiais. Tik kad kelis kartus klausė neįgaliųjų koncerto dar būdama Švenčionių rajono mero pavaduotoja (Darbo partija). Nepavyko man rasti nei naujų organizuotų ar inicijuotų tyrimų neįgalumui darbingumui nustatyti, nei analizių ir apžvalgų kaip kitose šalyse yra... tiesiog neradau šios tarnybos tinklapyje. Gal yra kur nors paskelbta-užkišta kitur – tai tada labai atsiprašau – greituoju būdu man tiesiog nepavyko rasti...

reklama

Ponia R.Krupenina turi dar ir “užklasinę veiklą” – yra Švenčionių rajono Antikorupcijos komisijos pirmininkė. Tik kaip čia taip, turėdama tokią patirtį, ši ponia nesugeba suvaldyti situacijos Neįgalumo Darbingumo nustatymo tarnyboje! Priminsiu, kad šios įstaigos korupcijos indeksas yra 46 proc – vienas didžiausių Lietuvoje. (tyrimą galima rasti čia: http://www.transparency.lt/wp-cont…/…/2017/03/LKZ_2016-1.pdf ).

Ai, neeskaluosiu, kad toje pačioje tarnyboje dirba ir p. R. Krupeninos vyras Piotr Krupenin. Sako, kad kažkokius viešuosius pirkimus…

Kitas “šviesulys” – direktorius Manfredas Žymantas. Na, jeigu jau per kelis metus abu su Raja Krupenina nesugebėjo pažaboti augančio kurupcijos indekso, ir paleisti į dienos šviesą naujų metodikų, poreikių įvertinimų ir t.t. ... jau aiškiai turėtų braškėti įkaitusi vietinė kėdė... Beje, p. Žymantas Manfredas yra taip pat Darbo partijos narys. Ir abu šiuos “šviesulius” į tarnybos dangų susodino buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Na, bet nepaisant augančio korupcios indekso, ir jų tęsiamos absurdiškos vertinimo metodikos, šie du žmonės tinka ir dabartinei ministerijos vadovybei...

Bet grįžkime prie darbingumo lygio. Pagal galiojančius teisės aktus vaikams (iki 18 m.) nustatomas neįgalumas, o suaugusiems (virš 18 m) – darbingumas. Senjorams nustatomi spec. poreikiai.
Visais atvejais mokami pinigai. Tiesiog. Išmokų dydžiai nepagrįsti nei jokiais realiais įkainiais, nei pagalbos paslaugomis, kurių žmogui reikia kad išgyventų, nei jokiomis bazinėmis ar rinkos kainomis... Tiesiog – “iš lemputės.”

Kai teisės aktai yra neaiškiai apibrėžti, tada ir yra labai patogu vešėti korupcijai – kaip jau minėjau, Neįgalumo ir darbingumo tarnyba vertinama kaip viena korumpuočiausių įstaigų Lietuvoje.

Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija to vis dar nesupranta. Kad ne kontrolę reikia griežtinti, o esmingai keisti pačią neįgalumo darbingumo nustatymo tvarką, kurią reikia sieti su žmogaus gebėjimais, reikalingomis pagalbos paslaugomis ir siekti žmogaus įgalinimo. Tada tokia sistema tampa prasminga žmonėms su negalia. Ir tokia sistema netenka prasmės pasipinigauti norintiems.

Tiesa, buvo sukurta darbo grupė – prieš pusmetį. Rezultatų šios darbo grupės – vis dar nėra . Tai šioje ministerijoje įprasta – vilkinti ir vilkinti, kol eilinį kartą iniciatyva uždus savaime... O į neįgaliųjų organizacijų išreikštas pastabas dėl esminių pokyčių poreikio – eilinį kartą buvo numota ranka surašant “atmazus”...

Dar didesnis bardakas yra vaikų neįgalumo nustatyme. Tačiau SADM atsakymas - tvarkos nekeisime.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie SADM
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (STT)

#AtmazaiLietuvoje
#Sistemaužknisa
#Kurslypikorupcija