Apdovanotasis

Nuotr. prezidentas.lt

Labai graži Lietuvos istorijos akimirka, 1918 m. vasario 16 d. NUTARIMUI 100 metų. Kitaip tariant Lietuvos Nepriklausomybės akto šimtmetis.

JE Prezidentė Dalia Grybauskaitė tai proga apdovanoja 100 pačių labiausiai nusipelniusių asmenų. Pastudijuokime ką tai proga kalba vienas iš apdovanotų profesorius, buvęs LR Konstitucinio Teismo teisėjas, dabar Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas Egidijus Kūris (https://lt.wikipedia.org/wiki/Egidijus_K%C5%ABris), kuris „1988 m. lapkričio 25 d. Maskvos M. V. Lomonosovo valstybiniame universitete (Rusijos TFSR) apgynė kandidatinę disertaciją rusų kalba Демократизация правотворческого процесса как фактор совершенствования социалистического самоуправления советского народа (liet. „Teisėkūros proceso demokratizavimas kaip tarybinės liaudies socialistinės savivaldos tobulinimo faktorius“), teisės mokslų kandidatas.[1] Mokslinis vadovas Michailas Marčenko.“

Tai proga 2018-02-15 yra paskelbtas spec. korespondento Dainiaus Sinkevičiaus „Išskirtinis Egidijaus Kūrio interviu: apie laisvės kainą, daugybinę pilietybę, politikų klaidas, skandalus ir draudimus“.

Paanalizuokime šio valstybei reikšmingo ir 100-mečio pagerbto žmogaus E.Kūrio išreikštas mintis paminėtame straipsnyje.

E.Kūris: „Konstitucijos kuriamos dešimtmečiams, jei įmanoma – šimtmečiams. Jos yra gyvi dokumentai, kurie prisitaiko prie gyvenimo naujovių ir iššūkių juos aiškinant. Beje, Strasbūro teismas tą patį kartoja apie Konvenciją vos ne kas antrame sprendime: ji yra „gyvas instrumentas“”.

dr. Jono Ramanausko komentaras. Labai gražiai įvertinta Konstitucijos reikšmė ir svarbiausiai labai keistai yra suprasta Konstitucijos, kaip dokumento gyvybingumas. Suprantama, Konstitucija pagal jos pačios iš anksto nustatytas taisykles gali būti keičiama, t.y. sudaroma galimybė būti gyvu dokumentu. Tačiau, kai pradedama aiškinti, kad Konstitucija yra gyvas dokumentas ir „prisitaiko prie gyvenimo naujovių ir iššūkių juos aiškinant.“ Tai reiškia, kad pačią Konstituciją, kaip aukščiausią teisinį dokumentą, teisės šaltinį, galima aiškinti priklausomai nuo gyvenimo naujovių ir iššūkių. Tuo būdu yra išreiškiamas filosofinis požiūris, kad ne Konstitucija yra aukščiausias įstatymas, o jos IŠAIŠKINIMAS, kaip žinome taip vadinamos „konstitucinės dvasios“ yra aukščiau Konstitucijos. O tų “konstitucinių dvasių” niekas nėra nei girdėjęs, nei matęs, jos niekur nepriimtos ir kažkaip atsitinka taip, kad jos pasidaro aukštesniu teisės dokumentu, nei pati visaliaudiniu balsavimu 1992-10-25 priimta LR Konstitucija. Atrodo smulkmena, tik vienas žodelis „aiškinant“, o iš esmės yra pakeičiama yra visa teisinė sistema, Valstybės teisinis pamatas. Aiškintojai pasidaro viršesni už pačią Konstituciją. Tai aukščiausias įmanomas teisinis nihilizmas. Ar už tai yra apdovanotas?

E.Kūris: „Be to, ceitnotas: referendumas dėl Konstitucijos paskelbtas, o jos tekstas dar nebaigtas rašyti. Tad tekste atsirado ir tokių dalykų, kurių neturėjo atsirasti. Bet skirkime tekstą nuo teisės, kurią jis įtvirtina ir išreiškia. Kaip teisinė visuma mūsų Konstitucija yra brandus aktas. Tos brandžios teisinės visumos tęstinumą užtikrina KT jurisprudencija.“

dr. J.R. Ceitnotas, ne ceitnotas, niekada joks darbas negali būti idealus iki galo, todėl turime griežtai vadovautis tuo rezultatu, kurį turime ir kurį turime galimybę keisti, jeigu reikia pagal nustatytas pačioje Konstitucijoje taisykles. Tai jeigu Konstitucijoje yra „tokių dalykų, kurių neturėjo atsirasti“, tai jie turi būti pakeisti Konstitucijoje nustatyta tvarka. O kol nėra pakeista, tol griežtai turi būti vadovaujamasi tuo tekstu, kuris yra, nes būtent juodu ant balto parašytam tekstui, t.y. Konstitucijos turiniui ir yra prisiekiama.

Labai jau keistai ir prieštaraujančiai atrodo vienas teiginys, kad „tekste atsirado ir tokių dalykų, kurių neturėjo atsirasti“ ir „Kaip teisinė visuma mūsų Konstitucija yra brandus aktas.“ Kitaip tariant su logika nelabai ką turi bendro brandus aktas, kuriame yra dalykų, kurių neturėjo būti.

Dar gražiau atrodo sakinukas, kad „Tos brandžios teisinės visumos tęstinumą užtikrina KT jurisprudencija.“ Reikia sutikti, kad Konstitucija visgi yra brandus aktas, tačiau, kad to to akto brandumui užtikrinti dar reikalinga ir KT jurisprudencija, jau kelia abejonių pačio akto brandumu. Konstitucija yra brandi pati iš savęs, o ne dėl LR KT jurisprudencijos. Jeigu būtų atvirkščiai, kad LT KT jurisprudencija yra svarbi Konstitucijos brandumui, tai tuomet turime, kad LR KT jurisprudencija yra aukščiau nei Konstitucija. Ponai, nusileiskite ant žemės, mandrumas ir susireikšminimas per kraštus liejasi. Tai tiesiog Lietuvos valstybės teisinių pagrindų nestabilumo pagrindas. Ar už tai yra apdovanotas?

reklama

Dainius Sinkevičius: Pilietinės iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ metu Lietuvos žmonės nutarė, kad viena svarbiausių idėjų, kuri turėtų būti įgyvendinta per artimiausius metus, yra dvigubos pilietybės įteisinimas. Ar tam pritariate?

E.Kūris: „Siūlau sakyti ne „dviguba“, o „daugybinė pilietybė“ arba „pilietybių daugetas“ – tai būtų tiksliau nei vartoti iš žargono paimtą sąvoką, nes juk kalbame ne apie vieną, o kelias pilietybes. Atrodo, iš viešosios erdvės komentatorių vienintelis Vytautas Landsbergis yra atkreipęs į konstrukto „dviguba pilietybė“ netikslumą, bet traukinys važiuoja kaip važiavęs ir toliau pučia dūmus.”

dr. J.R. Kaip Konstitucinio Teismo teisėjui E.Kūriui, kurio nutarimuose yra įtvitinta sąvoka „dviguba pilietybė“ kritikuoti savo pačio „konstrukto“ gal ir nevertėtų, tačiau iš kitos pusės gerai, kad į tai atkreipia dėmesį, gal pagaliau susiprato? Ne, nesusiprato, o vieną nesąmonę pakeičia kita nesąmone. Kaip suprantame lietuviškai, jeigu LR Konstitucija yra parašyta lietuviškai, tai joje tokio „konstrukto“ tikrai nėra, nes LR Konstitucijos 12-o straipsnio 2-a dalis kalba apie Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybes, t.y. apie dvi pilietybes ir ne apie jokią vieną „dvigubą“ pilietybę. Tai loginė ir kalbinė nesąmonė, galimai neteisingas vertimas kokio nors juridinio termino. Gal užsienietiškai tai skamba labai gražiai, tačiau lietuviškai netaisyklingai, nes tas kas yra vienaskaitoje yra laikytinas vienu daiktu, o kai turime du daiktus, du pasus, tai kalba eina apie dvi pilietybes, o ne vieną dvigubą. Nėra pasaulyje valstybės kuri išduotų vieną “dvigubą” pilietybę. Ir kaip toji viena „dviguba“ pilietybė atrodytų?

Labai keistai atrodo E.Kūrio pasiūlymas įvesti „daugybinės pilietybės“ arba „pilietybių daugeto“ sąvoką, kurią pagrindžia „tai būtų tiksliau nei vartoti iš žargono paimtą sąvoką, nes juk kalbame ne apie vieną, o kelias pilietybes“. Ne, ponas profesoriau Egidijau Kūri, LR Konstitucija kalba ne apie „pilietybių daugetą“ ir t.t., o kalba apie DVI PILIETYBES. Tai turime ir kalbėti apie dvi pilietybes iki tol, kol LR Konstitucija yra NEPAKEISTA. O gal Jūs esate nuoseklus LR Konstitucijos priešas, kuriai prisiekėte? Taip ir yra. Kaip matome sąvoką „dviguba pilietybė“ E.Kūris jau priskiria „žargonui“, ne vien „konstuktui“. Ar žargonai dera prie Konstitucijos aiškinimų? Ar tai čia teisininko kalba? Kodėl nevartojate konstitucinių terminių? Maskvoje įgytos kvalifikacijos stoka? Juk puikiai suprantate, kad Konstitucija turi būti aiškinama per pačia Konstituciją.

Pasiskaitykite 2017-08-10 straipsnį „Konstitucinio teismo šarlatanai (III dalis)“ ir pasakykite, ar kartais LR KT nėra penktoji kolona Lietuvos teisinėje sistemoje?

Jūs paminėjote Vytautą Landsbergį, kaip asmenį, kuris „yra atkreipęs į konstrukto „dviguba pilietybė“ netikslumą“. Taip, manau, kad skaičiau tą 2017-04-14 straipsnį „Aistros dėl pilietybės“. Į šį ir kitus straipsnius sureagavau 2017-05-22 straipsniu „Šizofrenija Lietuvos teisėje?“.

E.Kūris: „Dabar apie esmę. Konstitucija įsakmiai nurodo, kad daugybinė pilietybė galima tik atskirais atvejais. Jie turi būti nustatyti įstatyme. Konstitucijos projekto rengimo metmenys, kuriems pritarė AT ir kurie yra labai svarbus Konstitucijos aiškinimo šaltinis, buvo dar griežtesni: tie atvejai turėjo būti įtvirtinti pačioje Konstitucijoje. Bet ceitnoto sąlygomis, apie kurias jau kalbėjau, tų atvejų apibrėžti Konstitucijoje nepavyko. Tai buvo palikta nustatyti būsimam Seimui įstatymu. Ką reiškia toks konstitucinis reguliavimas? Ogi tai, kad daugybinės pilietybės draudimas yra taisyklė, bet galimos tam tikros išimtys. Jei išimčių bus labai daug, taisyklės nebebus. Tada išimtys virs taisykle. Būtent tą ir įtvirtino Seimas 2002 m. Pilietybės įstatyme. Ir nereikia aiškinti, esą tas įstatymas tik sudarė sąlygas išeiviams išlaikyti ryšį su Lietuva, ir nieko daugiau. Buvo tų „daugiau“. Tas įstatymas nustatė, kad kiekvienas iš mūsų, nė dienai neišvykęs iš Lietuvos, galėjo gauti po kelis pasus su visais iš to išplaukiančiais padariniais, pavyzdžiui, kitos valstybės konsuline ir kitokia apsauga tam asmeniui, jei jis turėtų problemų su Lietuvos institucijomis. Aš kalbu ne vien apie mažas Afrikos ar Okeanijos valstybes, kurios už nedidelę sumą pačios atsiųstų savo pasą. Yra kur kas didesnių ir geografiškai artimesnių valstybių, kurios rūpėjo Konstitucijos kūrėjams. Būtent jas turėjo galvoje Seimas, 1997 m. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme juodu ant balto parašęs, kad vienas iš pavojų Lietuvai yra „kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus“.

dr. J.R. Niekaip netelpa į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo rėmus E.Kūrio teiginys „Konstitucija įsakmiai nurodo, kad daugybinė pilietybė galima tik atskirais atvejais“, nes Konstitucija nekalba apie daugybinę pilietybę, o tik apie LR ir kitos valstybės pilietybę. Tai yra konstituciškai galima tik antra kitos valstybės pilietybė. Ar E.Kūris kada nors skaitė Konstituciją? Ar ją galėjo suprasti?

E.Kūris teigia: „Konstitucijos projekto rengimo metmenys, kuriems pritarė AT ir kurie yra labai svarbus Konstitucijos aiškinimo šaltinis, buvo dar griežtesni: tie atvejai turėjo būti įtvirtinti pačioje Konstitucijoje.“

dr. J.R. Taip, tikrai buvo tokie Konstitucijos projekto rengimo metmenys, apie tai esu jau anksčiau rašęs. Tačiau iš tų metmenų ne viskas pateko į Konstituciją, o tas, kas nepateko, tai reiškia buvo atmesta. O tai kas atmesta negali būti Konstitucijos aiškinimo šaltinis niekaip. Konstitucija yra aiškinama per ją pačia, o ne pagal tai, kas yra atmesta ir visuotiniu referendumu NEPRIIMTA. Ne Konstitucijos projekto rengimo metmenys yra visuotinai priimti 1992-10-25, o LR Konstitucija. Ar save laikančiu tokiu galingu teisininku yra suprantami elementarūs dalykai?

E.Kūris sako: „…daugybinės pilietybės draudimas yra taisyklė, bet galimos tam tikros išimtys.“

dr.J.R.: Tai grynai „iš piršto laužtas“ teiginys. Tokio dalyko Konstitucijoje nė su žiburių nesurasite. Nėra tokios taisyklės. Nėra. Prof. E. Kūri pabandykite savo gyvenime nors kartą perskaityti LR Konstitucijos 12-o straipsnio antrą dalį ne nuo sakinio vidurio, o nuo pradžios ir pamatysite visai kitokį, priešingą vaizdą. Yra labai negražu, skaityti Konstitucijos sakinius nuo vidurio. Ar tai taip Maskvoje auklėjo?

Kaip žinia Konstitucija turi būti aiškinama per pačią Konstituciją. O jūs peršate jos aiškinimą per Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą: „Būtent jas turėjo galvoje Seimas, 1997 m. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme juodu ant balto parašęs, kad vienas iš pavojų Lietuvai yra „kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus“. Tai labai teisiškai neraštingas dalykas. Jeigu Konstitucija kenktų nacionaliniam saugumui, tai nedelsiant turėjo būti pakeista. Tačiau Konstitucija visus tuos klausimus, susijusius su nacionalinių saugumu, tame tarpe ir dviejų pilietybių klausimu, išsprendžia IDEALIAI puikiai. Tik ne visi, kurie mokslus baigė Maskvoje, gali lietuviškai suprasti vieną žodelį „atskirais“ atvejais, net kai tas žodelis yra labai aiškiai išaiškintas kalbininko Jono Jablonskio ir įtvirtintas Lietuvių kalbos žodyne. Apie tai ne kartą rašiau, gal jau patys pasiskaitysite? Tai kaip dabar bus su to nacionaliniu saugumu, kai valdžia rengia nereikalingą referendumą dėl visuotinės „dvigubos“ pilietybės? Nejau, jau grėsmės prapuolė??? Ar einama Valstybės išdavystės keliu?

E.Kūris: „Kai Konstituciją atvirai ignoravęs Pilietybės įstatymas neišlaikė konstitucingumo patikros KT, kilo erzelis. Kai kas aiškino (ir sėkmingai įdiegė neskaičiusių to KT nutarimo galvose įsitikinimą), kad, girdi, KT neskaitė žodynų ir nežino, ką reiškia žodis „atskiras“. Skaitė ir žino. Bet KT matė ne vieną žodį, o visą Konstitucijos 12 straipsnį, visą jo kontekstą ir visą istoriją.“

dr. J.R. Prof E.Kūrio tokiame sakinyje aiškiai yra iškeliamas KT nutarimas prieš Konstituciją. Tuo tarpu LR KT nutarimai tuo klausimu nedvejotinai prieštarauja Konstitucijai ir tai jau įrodyta ir viešai paskelbta ir viskas tuo klausimu yra nusiųsta ne tik LR Seimo kiekvienam nariui, bet ir kiekvienam LR KT teisėjui. Niekas to nepaneigė ir net nebandė paneigti. Tyla nėra gera byla, kai reikia veikti. Štai, kad ir E.Kūrio gyrimasis, kad žino, ką reiškia žodis “atskiras”, be nesiteikė paaiškinti, kaip jis jį supranta. Tai paaiškinu, kaip tai tą žodį supranta LR KT. LR KT teisėjas Vytautas Sinkevičius, tai yra tas pats asmuo, kuris parašė pilietybės klausimais mokslų disertaciją, paima tris skirtingus žodžius „atskiras“, „retas“ ir „išimtinis“, išsiaiškina jų reikšmes pagal žodynus, o po to lyg niekur nieko ima ir prikergia prie žodžio „atskiras“ kitą žodį „retas“, gauna tokią transformaciją „atskiras (retas)“ ir po to tekste sustiprina tuos du žodžius tuo kitu žodžiu „išimtinis“. Nei žodžio „retas“, nei žodžio „išimtinis“ nėra LR Konstitucijoje. Labai jau neteisiškai atrodo, kad teisinė nuostata ir net Konstitucijoje įtvirtinta yra naudojama retai arba išimtinai. Iš kokios peklos tokie teisininkai atsirado? Tai yra įvykdo machinacija kaip koks šarlatanas ir po to gieda giesmę, kad „Konstitucija sako….“ O Konstitucija taip visiškai nesako, nes tai sako aferistas, šarlatanas, nusikaltėlis prof. Vytautas Sinkevičius, o jam pritaria visas LR KT teisėjų luomas 14 metų ir keturių skirtingų sudėčių. Trumpai drūtai, tai LR KT teisėjai įvykdo antikonstitucinį perversmą ir paskiau kalba, kad jų išaiškinimai ir net konstitucinės dvasios yra aukščiau Konstitucijos. Ar už tai jus Prezidentė apdovanojo? Beje ir Vytautą Sinkevičių Prezidentė yra apdovanojusi. Gal būt ji visus aferistus apdovanoja??? Taip pat apdovanoja ir LR KT pirmininką prof. Dainių Žalimą, kuris taip pat griauna LR teisinius pagrindus.

reklama

Absoliučiu melu laikytinas toks E.Kūrio teiginys: „Bet KT matė ne vieną žodį, o visą Konstitucijos 12 straipsnį, visą jo kontekstą ir visą istoriją.“ Meluoja absoliučiai. Niekur nepavyko aptikti LR KT nutarimuose LR Konstitucijos 12-to straipsnio pirmos dalies pirmo teiginio išaiškinimo ir įvertinimo „LR pilietybė įgyjama gimstant….“ Tiesiog jeigu tai būtų įvertinta teisiškai, tai visi LR KT išaiškinimai ir nutarimai įgautų visiškai kitą turinį. Niekur LR KT neįvertino. O juk yra elementariai paprasta. LR pilietybė įgyjama gimstant negali būti atimta prie jokių aplinkybių, nes nėra aukštesnės juridinės galios dokumento, kaip Konstitucija. LR pilietybės įstatymas PRIVALO tokią konstitucinę vertybę įtvirtinti ir kiekvienas valdininkas, kuris prisiekia Konstitucijai, privalo tai nuostatai paklusti.

Ponas E.Kūris turėtų būti susipažinęs ne tik su LR Konstitucija, tačiau ir LR KT išaiškinimais, kurie teigia, kad tam kad būtų netenkama LR pilietybės, tai turi būti aktyvus pačio žmogaus veikimas raštiškai atsisakant LR pilietybės ir Valstybės institucijos sutikimas tai padaryti vadovaujantis įstatymu. Tik abiejų pusių sutarimu galimas pilietybės netekimas. Tačiau taip realiai nėra, nes siekiama atsikratyti Lietuvos piliečių. Toks yra okupanto veikimo motyvas.

E.Kūris: „Taisyklė yra bendras reikalavimas. Išimtis yra išimtis tik tol, kol yra taisyklė. Siūlymai įstatyme prirašyti „kiek nori“ atskirų atvejų yra teisės profanacija. Pateiksiu tokį palyginimą. Kelių eismo taisyklės draudžia važiuoti per raudoną šviesą. Bet atskirais atvejais tą daryti galima – policijos, greitosios pagalbos, gaisrininkų automobiliams, na, dar vyriausybiniam eskortui. Taškas. Jei nustatytume, kad dar per raudoną šviesą gali važiuoti dar ir mokytojai, gydytojai, prekybininkai, kariškiai, studentai, politikai, žemdirbiai, kunigai, kirpėjai, dailininkai ir balerinos (ir galbūt dar daug kas), sankryžose būtų chaosas. Plaukiu prieš srovę, bet jei Konstitucija neleidžia, vadinasi, neleidžia. Norint atšaukti ar sušvelninti tą draudimą, reikia referendumo. Kai kas siūlė gudrauti: kadangi 12 straipsnis yra I skirsnyje, kurio nuostatas galima keisti tik referendumu, tai palikime tą straipsnį ramybėje ir įrašykime leidimą turėti daugybinę pilietybę kuriame nors kitame skirsnyje. Šarlatanizmas, ir dar ne geranoriškas. Tai būtų tas pats, kaip apeiti I skirsnio nuostatą, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kur nors kitur Konstitucijoje įrašant, jog ministerijos tarp savęs gali susirašinėti rusiškai arba lenkiškai. Nors Konstitucijos požiūriu dėl vienos pilietybės principo viskas seniai aišku, vis kas nors iš Seimo nusprendžia dar kartą paklausti KT: o gal jau Konstitucija leidžia tą antrą pilietybę? o gal galima be referendumo? na, gal „kaip nors“, na, gal „nors truputėlį“?.. Manoma, kad jei draudžiama, bet labai labai labai norisi, tai galima. Paskutinis toks bandymas buvo pernai. Bet ir tie pernykščiai iniciatoriai neatskleidė, kaip konkrečiai jie norėtų pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį. Dabar, atrodo, jau suprasta (ar galutinai?), kad norint jį pakeisti, reikės referendumo. Bet kokia formuluotė būtų teikiama balsavimui? Svarbiausia, ar Lietuva pripažins tą antrą (trečią, ketvirtą ir t.t.) pilietybę? Apie tai nekalbama. O reikėtų. Dabartinis Pilietybės įstatymas pirmąkart įtvirtino, kad jei Lietuvos pilietis turi dar ir kitos valstybės pilietybę, Lietuva jį vis tiek traktuoja kaip savo, o ne tos kitos valstybės pilietį. Tai pilietybių konkurencijos režimas. Bet, atrodo, siūloma jį pakeisti sugyvenimo režimu ir dar ir kitos valstybės pilietybę turintį asmenį traktuoti ne vien kaip Lietuvos, bet ir kaip tos kitos valstybės pilietį. To nedaro net tos valstybės, kurios oficialiai leidžia turėti daugybinę pilietybę. Bet daugelis ją labai riboja, ne vien Lietuva. Kitas neatsakytas klausimas. Kai kurios valstybės neleidžia antros pilietybės formaliai, bet tyliai toleruoja faktiškai. Pavyzdžiui, JAV draudžia įgyjant JAV pilietybę pasilikti turėtą kitos valstybės pilietybę; priesaikos žodžiai skamba kaip poteriai, o pakartojimai juose turi niekam nepalikti jokių abejonių: „Aš prisiekdamas pareiškiu, kad aš absoliučiai ir visiškai atsisakau ir išsižadu lojalumo ir ištikimybės bet kuriam užsienio valdovui, galiūnui, valstybei ar aukščiausiai valdžiai, kurių valdinys ar pilietis ligi šiol buvau...“. Bet tyliai antra pilietybė toleruojama, nors ir nepripažįstama. Vis dėlto nepaneigsi, kad JAV natūralizavęsis (buvęs) Lietuvos pilietis yra pareiškęs išsižadąs (taip, būtent toks žodis!) lojalumo ir ištikimybės Lietuvos valstybei. Ką gi, tai to žmogaus pasirinkimas ir valia. Tik ar Lietuvai visiškai tas pats, kad jos pilietis iškilmingai pareiškia jos išsižadąs? Iniciatyva kaip iniciatyva, bet teisininkui konstitucionalistui kyla daug klausimų, ką konkrečiai ji reikštų, jei būtų įgyvendinta. Žurnalistikos guru Henry’s Louisas Menckenas sakė, kad „į kiekvieną sudėtingą klausimą yra atsakymas, kuris yra aiškus, paprastas ir klaidingas“. Ligi šiol bandymai įteisinti daugybinę pilietybę buvo šios formulės iliustracija. Bet galima klausti ir taip: kaip daugybinės pilietybės įteisinimas pagerintų gyvenimą Lietuvoje?“

D.Sinkevičius: Galbūt pagerintų emigravusių iš Lietuvos?

E.Kūris: „– Galbūt – nesiginčysiu. Bet Lietuva yra čia ir dabar, o ne kažkokia misitinė „globali Lietuva“. Nespėliosiu, ar emigrantai grįš, ar ne. Jei negrįš, daugelio jų palikuonys gali ir nebeturėti ryšio su Lietuva, kurios piliečiais formaliai bus, nes iš piliečių gimsta piliečiai. Tai sudėtingas klausimas, jis yra apie tai, kas rinks valdžią Lietuvą ir formuos jos politiką, kai didelė dalis įrašytųjų į rinkėjų sąrašus bus su Lietuva neturintys ryšio žmonės. Nemačiau, kad kurie nors politikai būtų inicijavę rimtus tyrimus šiais klausimais.

Be to, pilietybė – tai ne tik teisės, bet ir pareigos. Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius mokiausi su mergaite, kuri dar vaikystėje išvyko į Izraelį. Prieš keletą metų buvau ją sutikęs. Ji Izraelio pilietė, bet gyvena JAV. Jos vaikai, irgi Izraelio piliečiai, nekantravo sulaukę pilnametystės vykti į Izraelį tarnauti kariuomenėje, nes jaučia, kad tai jų tautinė ir pilietinė pareiga. Jei žinote tokių atvejų apie užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius, prašau, aprašykite, tai būtų nuostabios istorijos, kurių dar neteko skaityti. Ramūnas Bogdanas neseniai „Delfi“ portale pavadino „dvigubos pilietybės“ idėją „vienasparne“, nes ji paremta noru gauti, o ne kurti. Labai gaila, bet negaliu nesutikti.

Be abejo, reikia siekti, kad išvykusieji išlaikytų kuo glaudesnius ryšius su Lietuva. Gal tada bus didesnė tikimybė, kad bent kai kurie grįš. Dabartinis Pilietybės įstatymas leidžia buvusiam piliečiui nesunkiai susigrąžinti pilietybę. Susigrąžinti žmones – sunkiau. Nesu emigracijos specialistas, bet akivaizdu, kad jos priežastys ne vien ekonominės, bet ir susvetimėjimas.“

Dr. J.R. Lietuvoje jau yra 25000 asmenų su dviem pilietybėm. E.Kūris pateikė labai gražų pavyzdį, kaip Izraelio pilietis, būdamas JAV piliečiu, skuba į gimtinę atlikti karinės tarnybos. Imkime atvejį, kai turime Lietuvos pilietį ir Izraelio pilietį, kurių jau daug, ir paklauskime kitaip. Kaip Izraelio pilietis, būdamas ir Lietuvos piliečiu, skubės atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje? Gal galėtų E.Kūris tai paaiškinti? O ką daryti su tuo, kuris jau atliko karinę tarnybą? Kai jau turime 25000 asmenų su dviem pilietybėm, tai kodėl iki šiol Seimas tų teisių ir pareigų vienybės klausimo vis dar neišsprendė, jeigu tai yra konstitucinis klausimas. O ką, jeigu nors vienas asmuo turi dvi pilietybes, tai vis tiek tas pats klausimas turėjo jau būti seniai išspręstas. O šio klausimo neišsrendimas Seime NEGALI būti kliūtimi pažeidinėti Konstituciją. Visgi reikėtų, kad E.Kūris paaiškintų, kaip ten su tais JAV piliečiais, kurie turi ne tik Izraelio pilietybę, bet ir Vokietijos ar kitos valstybės pilietybę. Nereikėtų apie tai nutylėti vykdant antilietuvišką, antivaltybinę propagandą.

Paimkime tą citatą, E.Kūris: „Ramūnas Bogdanas neseniai „Delfi“ portale pavadino „dvigubos pilietybės“ idėją „vienasparne“, nes ji paremta noru gauti, o ne kurti. Labai gaila, bet negaliu nesutikti.“

dr. J.R. Šaunu, kas kaip nori taip vadina, o ponas E.Kūris ima ir sutinka. O ar ponui E.Kūriui yra įdomu toks dalykas, kad jis PRIVALO kalbėti ir pritarti ne tiems, kuriems kas nors į galvą šauna, o tik toms mintims, kurios atitinka Konstitucją. Nes tas, kas savo mintis pastato aukščiau Konsitucijos yra HOMOSOVIETIKAS. Tokiu tikrai yra ir anksčiau Prezidentės apdovanotas prof. Vytautas Sinkeičius ir dabar apdovanotas prof. Egidijus Kūris ir net pats Vytautas Landsbergis. Be to ponas Ramūnas Bogdanas su savo portalu „Delfi“ iškreipia klausimo esmę, nes kalba eina ne apie „norą gauti“, o kalba eina apie bolševikinį norą atimti LR pilietybę įgytą gimstant, kuri yra įtvirtinta aukščiausiame įstatyme – Konstitucijoje. Tai su kuo čia Jūs E.Kūri taip labai sutinkate? Su aferistais? O kodėl Jūs nenorite sutikti su LR Konstitucijos nuostatomis? Kas trukdo? Kam esate įsipareigojęs griauti Lietuvos valstybės teisinius pagrindus??? Ar už tai esate apdovanotas?

E.Kuris: „Mano studijų laikais reikėjo skaityti Marxą. Jis reikalavo ne aiškinti pasaulį kaip kokiems filosofams, o pakeisti. Ir šiandien kai kas taip mano.

Dr. J.R. „Gal būt tas Marksas ir dabar jam ramybės neduoda, nes veikia prieš Lietuvos valstybę, kaip tikras internacionalistas.

Išvados: JE LR Preizidentė Dalia Grybauskaitė 100-mečio proga apdovanojo asmenį, kuris iš esmės griauna Lietuvos valstybės konstitucinius pagrindus. Ar visi tokia apdovanotieji, gal kiti griauna ką nors kitą ar kitaip?

Nenustebino, nes LR prezidentė Dalia Grybauskaitė yra taip pat konstitucinė nusikaltėlė. Apie tai skaitykite 2016-06-14 straipsnį „JE metinis pranešimas yra NUSIKALTIMAS PRIEŠ VALSTYBĘ“.

Taip ir švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Jokios informacijos apie pagrobtą ir galimai nužudytą Klonio mergaitę. Baudžiami nekalti, kad visi bijotų. Tai stalinistinė politika.