Umberto Eko ir jo 14 fašizmo požymių 21 amžiaus Lietuvoje

Tradicijų kultas, naujovių atsisakymas, kitokia nuomonė – išdavystė, pacifizmas – bendradarbiavimas su priešu, naujakalbė, panieka intelektualams: italų rašytojas Umberto Eko dar 1995 metais apibrėžė 14 fašizmo požymių, kurie vis dar sutinkami šiuolaikinių valstybių socialiniame gyvenime ir aptinkami bet kurioje Europos, fašizmo pradininkės, valstybėje . Bet kuriuo metu šių požymių kritinė masė gali atgaivinti fašizmą ir, nors ir iš pirmo žvilgsnio sunku tuo patikėti, grąžinti visuomenę į tamsius fašizmo laikus, - svastika pasidabinusių kolonų su degančiais fakelais eisenų, rėkiančių stilizuotas nacistines skanduotes, aikščių viduryje deginamų knygų laužų, persekiojamų bei žudomų kitaminčių ir kitataučių laikus, kurie jau atgijo Ukrainoje po JAV ir NATO valstybių įvykdyto valstybinio perversmo.

Šiandien fašizmo sąvoka, kaip ir dauguma sąvokų, liberalų melo dėka, yra devalvuota, supaprastinta, tiek valstybės vykdomos propagandos, tiek buitiniame lygyje yra paversta populiariu štampu, stereotipu, kuriuo galima pavadinti bet kurį neįtinkantį asmenį. Bet kuri oponuojanti viena kitai pusė, nepriklausomai nuo tautybės ir politinių pažiūrų, lengvai žongliruoja žodžiu „fašizmas“ ir juo bando pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti oponentą.

Jeigu abstraguotis nuo propagandinių stereotipų ir pažvelgti į istoriją, galima labai lengvai pastebėti pagrindinius, atrodytų, jau negrįžtamai tapusių istorija fašizmo bruožus šių dienų Lietuvoje, jeigu tikėti oficialia propaganda, laisvoje, demokratiškoje, teisinėje, tolerantiškoje. 1995 metais didysis italų rašytojas Umberto Eko tai pabandė padaryti analizuodamas būtent vakarietiškos liberalios demokratijos socialinius procesus. JAV Kolumbijos universiteto simpoziumo metu jis sudarė šiuolaikinio mutavusio liberalaus fašizmo schemą, kurią supaprastino, kad šiuolaikinio fašizmo sąvoka būtų prieinama ir suvokiama paprastiems, vidutinio išsilavinimo žmonėms. Savo pranešimą jis paskelbė tais pačiais metais birželio mėnesį žurnalo „Time“ numeryje, straipsnis vadinosi „Amžinasis fašizmas“ (Eternal Fascism).

Umberto Eko sudarė sąrašą 14 tipiškų „amžinojo fašizmo“, arba kaip jis pats vadino „ur-fašizmo“, tipiškiausių charakteristikų. Jeigu visuomenėje, pavyzdžiui, Lietuvoje, galima identifikuoti bent 6-7 italo išvardintų bruožų, galima drasiai teigti, kad tokia visuomenė yra labai artima fašizmui ir toliau tokia visuomenė gali išsivystyti iki gūdaus fašizmo kaip sniego lavina savaime.

1) Pirmuoju ur-fašizmo požymiu yra tradicijų kultas, senovės garbinimas. Tradicionalizmas kaip filosofijos kryptis yra žymiai senesnis už fašizmą. Po Prancūzų revoliucijos tradicionalizmas buvo dominuojanti kontrrevoliucinės katalikybės mintis, tačiau gimė ji dar anksčiau, vėlyvojo helenistinio laikotarpio Graikijoje kaip reakcija ir opozicija klasikinio racionalizmo filosofijai. Tradicionalizmas teigia, kad žinios nesivysto, jos yra baigtinės. Tiesa yra pasakyta kartą ir visiems laikams, belieka tik išaiškinti jos turinį. Pakanka apžvelgti bet kokių fašistinių kultūrų ideologinių autoritetų pažiūras ir matosi, kad jų tarpe dominuoja tik mąstytojai-tradicionalistai. Vokiečių fašistų pažinimas sėmėsi savo žinias iš tradicionalistinių, sinkretikų ir okultinių šaltinių. Svarbiausias italų fašistų teorijos šaltinis, Julijus Evola, savo pažiūrose Šventąjį Gralį painioja su „Siono išminčių protokolais“, alchemiją su Šventąja Romos imperija. Šiais laikais italų dešinieji tam, kad išplėsti savo akiratį, į fašizmo ideologų sąrašą įtraukė De Mestro , Genoną, ir net komunistą A.Gramši, ir tai puikiai demonstruoja fašizmo sinkretizmą.

reklama

Lietuvoje liberalūs filosofuotojai taip pat savo blogai maskuojamą dešinįjį radikalizmą bando pridengti dažnai cituodami tradicionalistus, sinkretikus, bando suteikti savo provincialumui ideologinį svorį, nacionalinio savitumo atspalvį, remdamiesi tradicionalistais, sinkretikais ir cituodami buvusius tautinius filosofus, savaip interpretuodami senosios Lietuvos istorinius įvykius, šlovindami senovės kunigaikščių karinę ekspansiją, idealizuodami Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir tarpukario Lietuvos fašistinio Smetonos režimo gūdžius laikus.

Būtent tradicionalizmas nulemia Lietuvos aršiausių „patriotų‘, konservatorių ir liberalų, nepakantumą bet kokiai kitai, skirtingai nuo jų pačių, nuomonei, pozicijai, konservatorių nesutaikomą požiūrį į bet kokį kitokį požiūrį – jų nuomone, tiesa yra vienintelė ir tiesa yra tik tai,ką sako, galvoja, propaguoja tik jie, jų tiesa yra amžina ir nekintanti, visi kiti privalo aklai palaikyti dešiniųjų radikalų poziciją, priešingu atveju bet kuris žmogus, prieštaraujantis konservatorių nuomonei, yra priešo, Rusijos, agentas. Gausių nacionalistinių grupuočių, kurias steigia ir palaiko minėtos partijos, tautinio jaunimo nariai, savęs neapsunkinantys dažniausiai, filosofiniais apmąstymais, savo tradicionalizmą išreiškia atvira agresija, įžūlumu, banalybėmis, nešvankybėmis.

2) Tradicionalizmas neišvengiamai konfliktuoja su modernu, naujovėmis, atmeta moderną. Tiek italų fašistai, tiek vokiečių nacistai, atrodytų, dievino techniką, tuo metu tradicionalizmo mąstytojai paprastai techninę pažangą niekino, matydami joje tradicinių dvasinių vertybių neigimą. Iš esmės nacizmas mėgavosi tik išoriniu savo industrializacijos aspektu. Pačios nacizmo ideologijos gelmėse glūdi ir dominuoja Blut und Boden – kraujo ir žemės – teorija .

Šiuolaikinio pasaulio neigimas buvo vykdomas neigiant kapitalistinės tikrovės socialinę vertę. Iš esmės buvo neigiama 1789 metų ir , žinoma, 1776 metų Švietimo epochos dvasia. Racionalizmas jų požiūriu yra šiuolaikinio ištvirkimo pradžia. Todėl ur-fašizmas gali būti apibrėžtas kaip iracionalizmas.

Visuomenės išsivystymo lygį apibrėžia santykių tarp socialinių grupių, individų, valdžios ir piliečių santykių išsivystymo lygis, individo teisių apsaugos lygis, jų dinamikos potencialas. Šiuolaikinis valdantysis elitas mėgaujasi mokslo ir technikos pasiekimais, nuolat eksponuoja savo turimus šiuolaikinius gyvenimo aukštos kokybės atributus, nuolat mėgsta postringauti apie inovacijų ir žinių ekonomiką, informacines technologijas, modernias informacijos sklaidos priemones, tačiau kartu pabrėžia savo išskirtinumą, žymiai aukštesnę savo pačių vertę ir padėtį visų kitų sociumo daugumos narių atžvilgiu, ir tai yra simptomatiškas požymis, kad socialinių santykių progresas tokioje visuomenėje yra viduramžių lygyje, šeimininkas-tarnas, darbdavys-darbininkas, siuzerenas-vasalas, vergvaldys-vergas lygyje ir tai pasireiškia visuose liberaliai „demokratiškos“ Lietuvos viešojo ir privataus gyvenimo santykių lygiuose. Maža to, tokia hierarchija yra laikoma normalia, natūralia, o bet koks bandymas derinti santykius asmenų lygybės principo pagrindu tampa iššūkiu, pasikėsinimu į tradiciją ir yra žiauriai slopinamas.

3) Irracionalizmas glaudžiai yra susijęs su veiksmo vardan veiksmo kultu. Veiksmas yra nuostabus pats savaime ir todėl vykdomas nemąstant ir be refleksijos. Mąstymas – ne vyriškas užsiėmimas. Į kultūrą žvelgiama su įtarimu, kadangi kultūra suponuoja kritišką požiūrį. Taip suvokiama viskas: ir Gebelso posakis „Kai aš girdžiu žodį „kultūra“, mano rankos siekia pistoleto“, ir miela ryžtingo fašisto galvai panieka intelektualiems mulkiams, kiaušingalviams inteligentams, radikaliems snobams ir universitetams – komunistinių idėjų šaltiniams. Įtartinas požiūris į intelektualus visada rodo ur-fašizmo buvimą visuomenėje. Oficialūs fašizmo mąstytojai visada užsiimdavo tuo, kad kaltino šiuolaikinę kultūrą ir liberalią inteligenciją atotrūkiu nuo amžinųjų vertybių.

Lietuvos valdantysis elitas, ypatingai konservatoriai ir liberalai, nuolat daro reformas. Jie tiesiog apsėsti reformų darymu. Kiekvieni rinkimai tai naujų reformų grandioziniai planai, nežiūrint į tai, kad visos iki tol paskutinius 27 metus vykusios reformos valstybei – visuomenei, pramonei, švietimui, socialinei ir sveikatos apsaugai, - davė tik neigiamus rezultatus jos nuolat yra vykdomos. Reformos vardan reformų pabrėžia reformatorių aktyvumą, paslepia nuo visuomenės reformatorių savanaudiškumą ir – kas labai svarbu, - korumpuotiems reformatoriams užtikrina solidžias neskaidrias pajamas ir sudaro puikią galimybę išvengti atsakomybės už jų reformų padarytą žalą valstybei. Todėl reformos niekada nesibaigia, tampa kultu, labai pelninga sakraline verslo sritimi, tuo labiau, kad už visas ryžtingas reformas moka eilinis mokesčių mokėtojas, tauta, tas trečias, kuriam valdančiojo elito ryžtingas reformatoriškas pamišimas taip brangiai kainuoja.

4) Jokia sinkretizmo forma neišlaiko kritikos. Kritinis mąstymas operuoja distinkcijomis, distinkcijos gi yra modernumo, šiuolaikiškumo atributas. Šiuolaikinės kultūros mokslinė bendruomenė gerbia nesutikimą, opoziciją kaip mokslo vystymosi pagrindą, priešybių kovos ir vienybės dėsnio įgyvendinimo būtiną sąlygą, be kurios bet koks progresas yra neįmanomas. Ur- fašizmo požiūriu nesutikimas, bet koks prieštaravimas generalinei dešiniųjų linijai, bet koks suverenumas, mąstymo savarankiškuma yra išdavystė.

Valdžios koncentracija siauro asmenų rato rankose, visų valdžios šakų – įstatymų leidybos, vykdomosios, teisminės ir žiniasklaidos, - monopolizavimas santykinai mažoje socialinėje grupėje neišvengiamai gimdo valdžios ekspansiją į visas socialinio gyvenimo sritis , skatina galios ir įtakos didinimo būtinybę. Nesant realių egzistuojančios politinės sistemos jokių pozityvių pokyčių ir konstruktyvios dinamikos visuomenei konsoliduoti, valdžia renkasi tariamų laimėjimų įkyrios, agresyvios propagandos kelią, eskaluoja emocinį tikrovės suvokimą visuomenėje, kurio pagalba paslepiami akivaizdūs valdymo trūkumai, nukreipiamas dėmesys nuo realių socialinių problemų ir yra apsunkinamas racionalus tikrovės suvokimas. Tokioje irracionalios agresyvios propagandos aplinkoje bet koks bandymas kalbėti faktų kalba, racionalių argumentų, distinkcijų kalba neišvengiamai konfliktuoja su tikrove, sąmoningai valdžios kaitinama pasionariška vienos tiesos aplinka, todėl valdžia vertina bet kokį racionalų, argumentuotą pasisakymą prieš vykdomą vidaus ir užsienio politiką kaip nesutikimą su abejotinos, tačiau nuolat pabrėžiamos daugumos valia ir prilyginamas išdavystei, kas savaime bet kurią distinkciją daro nusikalstama, nediskutuotina ir gresia labai neigiamomis pasekmėmis oponuojančiam valdžiai asmeniui, o visuomenei žymiai susiaurinamas diskusijų, tiesos paieškos ir socialinio progreso galimybių laukas.

reklama

5) Nesutikimas tai dar ir kitamintiškumo požymis. Ur-fašizmas vystosi ir ieško pritarimo, sutikimo, ekspoatuodamas savo įgimtą baimę bet kokiai naujovei, progresui, svetimybei. Pirmieji fašistinio arba prefašistinio judėjimo lozungai visada nukreipti prieš svetimšalius. Ur-fašizmas, tokiu būdu, organiškai yra susijęs su rasizmu.

Viena tiesa organiškai suponuoja ir vienos tautos būtinybę, tautos etninio monolitiškumo ir grynumo poreikį. Bet kokia svetimybė tautinio „patrioto“ sąmonėje asocijuojasi su grėsme nacionalistinio pasaulio suvokimo harmonijai, baime prarasti tariamą pranašumo prieš kitas tautybes jausmą, todėl agresija, kaip baimės išraiškos forma, prieš svetimšalius Lietuvoje yra įprastas ir valdžios skatinamas reiškinys.

Aktyvios žydų tarptautinių organizacijų pastangos iš viešos erdvės išstūmė tautinių nacionalistų dar nesenai aktyviai propaguojamą antisemitizmą, tačiau jo nepanaikino ir perkėlė jį į virtualią erdvę ar buitį. JAV/NATO įvykdytų agresijų Azijoje ir Afrikoje sukelta nelegelių migrantų banga sukėlė vietinių nacionalistų tarpe antiislamizmo ir rasizmo protrūkį. O valdžios vykdoma jau 27 metai antirusiškos propagandos politika jau sukūrė situaciją, kuomet vietinio tautinio nacionalisto „patriotizmo“ vienintelis turinys yra gyvuliška neapykanta rusams, rusofobija tapo tokia kasdieniška net aukščiausių valstybės pareigūnų retorikoje rutina, valstybės politikos pagrindas – ivano prie vamzdžio neprileisime, nužudysime pigią elektrą gaminusią atominę energetiką, pirksime už trigubą kainą amerikietiškas suskystintas dujas tik todėl, kad rusams (?) būtų blogiau, pastatysime brangų dujų terminalą vien tik tam, kad rusai pigių dujų Lietuvai netiektų, - ir taip toliau ir pan. Irracionali rusofobija valstybės politikoje net tada, kai valstybei daro tiesioginius milijardinius nuostolius ir tiesiogiai kenkia nacionaliniams interesams, Lietuvoje jau nėra laikoma beprotybės forma, rasizmas tampa organiška kasdienybės būsena.

6) Ur-fašizmas gimsta iš individualios arba socialinės frustracijos. Visi istoriniai fašizmai dėl šios priežasties visada remdavosi vidurinio sluoksnio, kuris vienokiu ar kitokiu būdu nukentėjo nuo kokios nors ekonominės ar politinės krizės ir jaučia grėsmę iš žemutinių įniršusių, nuskurdintų, sluoksnių pusės, baimę, - frustracija. Mūsų laikais, kada vakarykščiai „proletarai“, nedaugelis ir retos jų išimtys, virsta smulkiosios buržuazijos atstovais, o nuskurdę liumpenai nuo politinio gyvenimo nusišalina, fašizmo ideologija susiranda sau palankiausią terpę vidurinio sluoksnio atstovų tarpe.

Ketvirtį amžiaus besitęsiantis ekonominis nuosmūkis Lietuvoje ir to pasekoje vykstantis spartus visuomenės liumpenizacijos procesas labai padidino gyventojų , gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičių, kuris, oficialios labai nepatikimos ir ideologizuotos valstybinės statistikos duomenimis, dabar sudaro apie 30 procentų visų Lietuvos gyventojų. Dar apie 6o procentų gyventojų vos pajėgia šiaip ne taip sumokėti mokesčius, apmokėti monopolizuotos rinkos verslo struktūrų pateikiamas vis didėjančias sąskaitas už būtiniausias prekes ir paslaugas, todėl vidurinįjį sluoksnį sudaro labai nežymi ir santykinai nereikšminga sociumo dalis. Socialinė kosminė atskirtis ir turtinė nelygybė skatina visuomenės nepasitenkinimą, todėl nuskurdintas, labai sąlyginis vidurinis sluoksnis vis labiau liumpenizuojasi.

Dėl šios priežasties į ur-fašizmą orientuota valdžia per savo institucijas ir kontroliuojamą žiniasklaidą, masinės propagandos mašiną, visuomenėje nuolat palaiko tam tikro sluoksnio, kuris neva nukentėjo nuo tarybinių „represijų“, frustracijos būseną ir kartu nuolat palaiko konflikto tarp nuo politinio, ekonominio gyvenimo nusišalinusio liupenų sluoksnio ir santykinai pasiturinčio sluoksnio būseną. Tokiu būdu viduriniajam sluoksniui sukuriama išskirtinumo nuo likusios visuomenės, pranašumo prieš kitus iliuzija ir tai sudaro puikią ideologinę terpę ur-fašizmo idėjoms egzistuoti.

7) Tiems žemiausiems, socialiai labiausiai nuskriaustiems sluoksniams, ur-fašizmas teigia, kad vienintelė jų privilegijų, esamų ir ypač galimų, tikėtinų, garantija yra jų gimimo tam tikroje valstybėje faktas, priklausomybė ir kartu ištikimybė savo šaliai. Tokiu būdu yra diegiamas nacionalizmas. Viena, kas gali suvienyti naciją, - tai priešai. Todėl ur-fašizmo psichologijos pagrinduose visada glūdi samokslo, pageidautina tarptautinio, idėja. Žmonės visada privalo jaustis, kad gyvena apgulties sąlygomis. Geriausias būdas koncentruoti socialinės auditorijos dėmesį ties sąmokslu yra išnaudoti ksenofobijos paskatas. Vienok tam tinka ir vidinio sąmokslo idėja, anksčiau geriausiai tam tiko žydai, kurie vienu metu yra ir viduje ir išorėje, tačiau šiuo metu Lietuvoje masiškai yra operuojama rusų ir komunistų sąmokslo prieš mielus biurgerius idėjomis.

Valstybė per savo ideologinio gyventojų smegenų apdorojimo aparatą aktyviai palaiko tautines nacionalistines jaunimo organizacijas, militarizuotas struktūras, suteikia joms galimybes atvirai vykdyti savo veiklą, sudaro sąlygas platinti nacionalistines idėjas, organizuoti masinius renginius, eisenas, mitingus, kurie prisidengdami savo patriotine forma atvirai demonstruoja ksenofobišką, antirusišką, antitarybinį, antikomunistinį turinį.

Šiuo metu tam puikiai tarnauja ir aršus antiislamizmas. Tokio ideologiškai nestabilaus jaunimo ir ne tik jaunimo tarpe formuojamas Lietuvos kaip būsimos agresijos aukos įvaizdis, „Rusai puola!” šūkis yra nuolat eskaluojamas visuose valstybinės valdžios sluoksniuose, todėl masinės sąmonės militarizacija grėsmės, neturinčios jokios realaus pagrindo, Tėvynei pretekstu, yra nuolatinis oficialios propagandos stereotipas, padedantis mobilizuoti elito nuskurdintą visuomenę ir ypač bedarbį jaunimą Tėvynės, o iš esmės tik valdančiojo kompradorinio elito, ekonominių, politinių, savanaudiškų turtinių interesų gynybai nuo išorės priešų.