Kun. Robertas Grigas. #MeToo Sekuliarios dogmatikos veidmainystė

„...Pavasaris! Pražydo moterys
Nuo mūsų žvilgsnių, nuo kalbų,
Ir aš šnabždu tarytum poterius –
Gyvenime, dar nepabusk,

Dar nepaversk jų šeimininkėm,
Dar pasvajoki, dar palauk,
Dar nešk kiekvieną tarsi inkilą,
Į kuo aukštesnį jausmą kelk...“

Petras Palilionis

Filosofai ir politologai seniai yra pastebėję totalitarinių ideologijų polinkį „viską paaiškinti“ – pasaulį, žmogų, gyvenimo prasmę – ir pasakyti neginčijamą galutinę tiesą, kaip reikia gyventi. Tai yra neabejotinas polinkis perimti religijos vaidmenį. Šį sekuliarių dogmų praktinio pritaikymo pavyzdį nūnai galime stebėti nuo Holivudo iki Lietuvos atsiritusioje „seksualinio priekabiavimo“ skandalų bangoje. Ir jeigu autentiškos krikščionybės reikalaujamos dorybės dažniausiai neperžengia sveiko, gyvenimiško nuosaikumo ribų, tai sekuliari dogmatika, ypač užsitikrinusi viešosios nuomonės neatsakingų kurstytojų medijų ir savo įvaizdžiui dirbančių politikų palaikymą, tampa bukai fanatiška ir beatodairiška.

Čia tiktų palyginti kairiųjų propagandistų nepaliaujamai juodinamus Viduramžius (beje, padėjusius pagrindą šiuolaikiniam mokslui, menui ir filosofijai) ar katalikų inkviziciją, nuo kurios, objektyvių istorikų liudijimu, dėl religinių priežasčių nukentėjo – per keletą amžių – daugiausiai keliasdešimt tūkstančių žmonių. Kai „teisingo tikėjimo“ grynumą (nacistai – rasių, komunistai – klasių, dabar genderistai - lyčių ir „orientacijų“ lygybių) saugoti ėmėsi administraciniais resursais ir valdžių represinėmis galiomis besiremiantys sekuliarūs dogmatikai, represuotųjų ir engiamųju skaičiai išaugo iki milijonų. Tačiau kam tai rūpi, kai vis dar taip aktualu prakeikti Bažnyčios sprendimus XIII amžiuje ir pasmerkti „inkvizicijos kovą su pažangiomis raganomis“.

reklama

Beje, vyraujančių politinių srovių dogmatika neapsieina be paradoksų. Nuo to meto, kai Marilyn Monroe nuotrauka su vėjo kilstelėtu sijonėliu tapo itin svarbiu išsilaisvinimo iš drovumo ir „dorovinių kompleksų“  simboliu, kino, kultūros, idėjinių diskusijų erdvėse buvo daroma viskas, kad nei šeimos, nei santuokos, nei pagarbos asmeniui nereglamentuojama seksualumo raiška taptų neginčijama kasdienybės norma. Visi, kurie bandytų mąstyti ir elgtis šiek tiek kitaip, be abejo, turėtų būti marginalizuojami kaip kompleksuoti, laisvam ir moderniam gyvenimui priešiški atsilikėliai.

Mėginant pagirti vyrą, moterį, automobilį, baldą, batus, ir nepasakyti, kad jis, ji ar anas, ana yra „seksualūs“ – nepaliaujamų mūsų žiniasklaidos ir reklamų televizijos  pastangų dėka – jau reiškia nieko nepasakyti. Taigi dabar iš tolimos praeities atsiritusio „priekabiavimo“ kaltinimų cunamio šluojami žymūs akademinio ir menų pasaulio vyrai galėtų būti nuoširdžiai nustebę. Jei visa tai, kas jiems primetama kaip gėdingas ir nederamas elgesys, ir yra tiesa – jie juk būtų elgęsi pagal dešimtmečiais ekranuose, romanuose ir viešuosiuose diskursuose, kuriuose iki šiol aršiai kovojama su „prietaringu religiniu skaistumu, varžančiu laisvą asmenybę“ – įtvirtintas nerašytas normas. Kas gi čia staiga atsitiko? Kas „ne taip“?..

Manyčiau, kad šiandien organizuotos kovos prieš žmogaus prigimtį spiralė pasiekė naują apviją. Kažkada žūtbūt reikėjo „nuvainikuoti“ religinę pagarbą vyro ir moters lytiškumui, prigimtinį romantinį drovumą paskelbti „nesveiku kompleksu“, santuoka grįstą šeimą – pasenusiais asmenybės laisvę kaustančiais varžtais. Tai gana sėkmingai ir pavyko įgyvendinti masinės kultūros dešimtmečiais įkalinėjamų stereotipų dėka. Tada pajudėta toliau – į masyvią homoseksualių santykių ir visų kitų įmanomų anomalijų propagandą (jau neprisimenu kada paskutinį kartą mačiau nesvarbu kokio žanro meninį filmą – nuotykių, istorinį, melodramą, netgi vaikams skirtą fantasy pasaką – kuriuose nebūtų užuominų į herojų homoseksualumą, kaip į patrauklų ir „labai žmogišką“ bruožą...)

Dabar, atrodo, susigriebta, kad ir toji anksčiau visais rakursais eksponuota vyro ir moters abipusė trauka, jų skirtybės ir tarpusavio papildymo troškimas – nepaisant visų nuokrypų, vis dėlto yra tie prigimtiniai, „bibliniai“ dalykai, kuriuos, kaip žmogiškosios egzistencijos pagrindus, taip rūpi paneigti žmogaus prigimties „perrašinėtojams“, dekonstruktoriams. Taigi, ir rūpinamasi uždėti šarvuotą valdžios įstatymų, sankcijų ir reglamentų letenėlę ant vis didesnio dar visai neseniai neginčijamai privataus laisvų asmenų santykių ploto: sutuoktinių... tėvų ir vaikų... vyro ir moters bendravimo sferos. Labai nesidžiaukite,  merginos, moterys ir mamos, ir neturėkite iliuzijų, kad griežtais įstatymais su teismų ir prokurorų pagalba viską kruopščiai reglamentavus, sumažės „smurto artimoje aplinkoje“ ar padaugės pagarbos Jums.

Skirtumas bus tik toks, kad ankstesnę privataus maniako, vulgaraus patino ar bendradarbio gašlūno nepagarbią elgseną pakeis savo potvarkių sekuliariu davatkiškumu į paragrafų lentynėles gyvenimą grūdančios valdžios diktatas. O šis smurtautojas kur kas sunkiau įveikiamas už privatų – kaip rodo Norvegijoje galbūt visiems laikams savo vaikų netekusių tėvų ašaros. Prisiminkite „Barnevernet“ – vaikų teisių apsaugos (?) agentūrą. Net humaniškesni plantatoriai vergvaldžiai kažkada JAV pietinėse valstijose neatskirdavo nuo juodaodžių tėvų vergijoje gimusių jų vaikų. Yra apie ką pamąstyti, savo pažanga ir asmenų teisėmis besididžiuojantis XXI amžiau...

reklama

Neatrodo, kad moteriškoji visuomenės pusė taps labai laiminga, jei vyriškoji – draugai, vyrai, kolegos – prieš sakydami kokį komplimentą anos išvaizdai, naujam drabužiui ar dvasinėms savybėms, kaskart pristabdys savyje tą amžinąją, gyvybę kuriančią trauką, ir perklaus savęs: ar aš čia jau galiu būti apkaltintas „priekabiavimu“, ar dar ne? Ar nesulauksiu kvietimo į prokuratūrą?... Gerbiamosios feministės,  kurios nesate visiškos ideologijos „fanės“, prieš įsukdamos kaltinimų lavinos smagratį, pasvarstykite, ar dabartinis pasaulio vaizdas vis tiktai nėra patrauklesnis už tokią įstatyminės kontrolės rojaus galimybę? Nes kažkaip stipriai pakvimpa ne tik George Orwello („1984“) minčių policija, bet ir Jevgenijaus Zamiatino „Mes“ anti-utopija, kur geriausiai žinanti, ko reikia piliečiams,  valdžia nustato, kam, kada, su kuo intymiai suartėti – ir išdavinėja tokius mėlynus talonėlius... Visa kita privati veikla lieka už įstatymo ribų ir itin griežtai baudžiama kaip nusikalstama.

Šiais paabejojimais dabar vykstančios demaskavimų kampanijos prasmingumu jokiu būdu nenoriu paneigti seksualinio priekabiavimo problemos ir bjaurumo. Jis egzistuoja, ir tai yra labai atstumiantis reiškinys, sakyčiau, labiausiai darantis gėdą vyrams, turintis žeisti jų savigarbą. Tačiau netikiu – bet kurioje gyvenimo srityje – tokio pobūdžio „bangų“ ir „kampanijų“ įgalumu pasiekti kokią nors teisybę. „Dabar, kai visos prabilo, ir aš prisiminiau, kad... prieš 10 metų... anksčiau nedrįsau paviešinti...“  Tikiu tokiomis moterimis, kaip Nijolė Sadūnaitė, kuri, kaip sovietmečio teisme, taip ir dabarties Seime, sako valdžioms ir žiniasklaidoms nepriimtiną savo vidinį įsitikinimą, žinodama, kad sulauks ne aplodismentų, o patyčių ir pasmerkimo.

Norisi tikėti tokiomis, kaip Rasa Kazėnienė, kuri imasi aiškintis, kas vyksta su jos darbovietės, Kalėjimų departamento struktūros, lėšomis, neturėdama garantijų, kaip toks viešumas atsilieps jos pačios karjerai (kas ten teisus, o kas ne, vilkimės, teisėsauga turės ryžtingumo įsigilinti). O va demaskuojantys liudijimai, kuriems atsirasti reikalinga „banga“ nuo Holivudo iki Vilniaus – atleiskite, kažkaip neįtikina.

Teneįsižeidžia nūdienos demaskavimų herojės (ar nukentėjusiosios?..), bet kai kurių liudijimų epizodai nejučia atgamina mokyklinius vaizdus, kai, brendimo hormoninių audrų veikiami, berniokai pradeda „kibinti“ mergaites. Tos tarsi bėga nuo per daug įkyraus kavalierių dėmesio (bet ne per toli ir ne per greitai), tarsi spiegia, reikšdamos pasipiktinimą (bet ne per garsiai, kad mokytojai neišgirstų). Ir visi tikriausiai esame susidūrę su nepriimtino, žeminančio asmenį seksualinio elgesio atvejais. Kai moteris, iš tikrųjų papiktinta nesivaldančio praeivio patiniškų priekabių gatvėje, ar darbdavio, ar kolegos nešvankių užuominų, gestų, rimtai, žiūrėdama į akis, sako – atšok. Tai man nepriimtina. Arba, kaip neseniai viena protinga Kauno žurnalistė užrašė vyresnio amžiaus menininkės atsiminimą priekabiavimo tema – „tu man per senas“. Ir sunku įsivaizduoti, kad save bent kiek gerbiantis vyras – juk visuose demaskavimuose kalbama apie inteligentus, ne apie Vingių Jonus alkoholikus – po tokio aiškaus įvardijimo neatsitrauktų. O jeigu ne, tai jau būtų kriminalas, prievarta, kai, suprantame, pereinama į kitą teisinį lygmenį. 

Dabar garsinamų kaltinimų atvejais apie tokį teisinį lygmenį nekalbama. O kalbama: „...Prieš 10 – 5 metus... po darbo... nuvažiavome į jo privatų butą... išgėrėme butelį vyno... ir jis prie manęs priekabiavo...“  

Britų literatūros klasikas Oskaras Vaildas (Oscar Wilde, 1854 – 1900) kažkur šmaikščiai mestelėjo (galgi nebūsiu apkaltintas „seksizmu“ ar kokiu diskriminavimu už citatą?..): „- Moterys yra dekoratyvinė lytis. Dažniausiai jos neturi ką pasakyti, bet tai, ką sako – pasako labai žaviai“.  

Gink Dieve, negaliu sutikti su klasiku, ir moterys, ir vyrai būna visokie. Tačiau, pripažinkime, ten, apie priekabiavimą po butelio vyno – argi  ne žaviai pasakyta?