Keli žodžiai berniukų mamoms

Patyrusios motinystės jausmą moterys žino, kad tai pats svarbiausias vaidmuo pasaulyje – tapti Mama. Šito neįmanoma su niekuo sulyginti. Tačiau laikas nestovi vietoje, vaikai užauga ir tėvams tenka paleisti juos į savarankišką gyvenimą, norisi jiems to, ar nesinori.

Kas gi ateityje laukia berniukų mamų ir kodėl joms taip svarbu šiai ateičiai pasiruošti, kad paskui vieną gražią dieną nesusidurtų akis į akį su kalnu žlugusių vilčių ir niekam daugiau nebereikalingos globos našta. Pažvelkite iš šalies į įprastą berniuko mamos gyvenimą. Pirmiausiai tu renkiesi parduotuvėje mielus žydros spalvos drabužėlius ir kepuraites. Pagimdai vaiką, bučiuoji miniatiūrinius pirštukus ir saldžius skruostukus. Paskui siuvi kiškučių-katinėlių-piratų kostiumus, vedžioji į vaikų darželį, šluostai ašaras, tepi jodu nubrozdintus kelius ir naktimis nemiegi palei jo lovelę, jei mažasis susirgo. Nepamirškime mėgstamos pasakos prieš miegą, bučinių išlydint, „mamanupirk“ ir kitų motinystės džiaugsmų.

reklama

Nespėji apsidairyti, o sūnus jau sėdi pirmoje klasėje, tavo diena prasideda nuo kuprinės komplektavimo, o baigiasi mokytojos skambučiu ir maldavimu daryti ką nors su sūnumi, kuris visus klasiokus apkūlė, pamokų vesti neįmanoma! Ir tu kažką darai, auklėji, aiškini, kad reikia būti padoriam, vyriškam, protingam, neskriausti kitų, šimtą nežinia kelintą kartą atleidi už kažkur pradingusį dienoraštį su prastais pažymiais, džiaugiesi sporto pasiekimais ir nuolankiai linkčioji galva, kai kaimynė tau drebia: „Kaltas tavo sūnus, jis pirmas pradėjo!“

Netikėtai pamatai, kad sūnus stiebiasi ne dienomis, o valandomis ir kaip greitai išauga visus drabužius. Ir kuo jis didesnis, tuo mažiau tau pasakoja, vis dažniau kažkur pradingsta su draugeliais. Tu šventai tiki, kad jo pirmoji meilė – tai viso labo hormonų audros ir kad ta palaida lengvabūdė merga ir gretimo privažiavimo – visai ne pora tavo sūnui, o šiaip – paaugliška pramoga. Laikas bėga ir štai tu jau renki parduotuvėje ne žydrus kūdikio drabužėlius, o tikrą suaugusio žmogaus kostiumą paskutiniam skambučiui, šluostaisi ašaras, įteikiant atestatus, naktimis nemiegi, kai prasideda stojamieji. O paskui į tavo namus pradeda vaikščioti kažkokia Diana, po jos – Miglė, po šitos – Sonata, o toliau numoji ranka, praradusi viltį, įsiminti visus tuos vardus.

reklama

Ir štai vieną gražią dieną sūnus pareiškia, kad daugiau su tavimi negyvens, jis gyvens su Julija ir visa tai rimta. Štai jis jau valgo JOS sriubą, įsiklauso į JOS nuomonę, per išeigines važiuoja į svečius pas JOS tėvus ir nešioja marškinius, kuriuos jam rūpestingai išrinko JI. Skambučių iš sūnaus susilauki tik per dideles šventes, o vizitų – dar rečiau. Štai jie jau renkasi meniu vestuvėms, dalinasi savo šeimų pinigais ir paslaptimis. Toliau viskas pagal įprastą scenarijų: vestuvės, anūkai, rūpesčiai… Vieną dieną užeini į jo kambarį, kur liko tik seni žaislai ir nebeveikiantis senas kompiuteris bei pora nuotraukų, iš kurių tau šypsosi bedantis mažasis ir supranti, kad daugiau niekada nebūsi jam pirmoje vietoje. Tu palaipsniui tapai moterimi Nr. 2 jo gyvenime…

Tai štai – kad ir kaip liūdnai tai skambėtų, su šituo reikia susitaikyti. Prisimink, tu juk pati kažkada kažkam buvai ta pačia „įkyria ir bjauria Julija“, atėmusia sūnų iš jo mamos. Yra labai išmintinga patarlė: „Vaikas – svečias tavo namuose. Pamaitink, išauklėk ir paleisk“. Pamaitinti gali kiekvienas kvailys. Su auklėjimu – sudėtingiau. O štai laiku paleisti mylimą kūdikį – pats sunkiausias uždavinys, aukščiausia motiniškos meilės stadija.

Būkite pasiruošusios, kad vieną gražią dieną sūnus išeis pas Juliją, Aistę ar Miglę – nesvarbu. Tai dėsningas procesas ir nuo šito niekur nepabėgsi. Pats svarbiausias mamos uždavinys tokioje situacijoje – mokėti paleisti sūnų be atvirų ir užslėptų nuoskaudų, priekaištų, sąžinės graužimo ir neapykantos naujai šeimos narei.

Šaltinis