VIŠTELE TU / reakcija į Biekšaitės prieštvaninius paverkšlenimus /

"Ivona. Burgundo kunigaikštytė", 2007 m.
Trikampėliai keršija už pasityčiojimą iš "elito"?

Vištele tu, su savo menkaverčiu  trikampiuku, kam jis rūpi? Ar bent įsivaizduoji, ką režisierius Vaitkus tvėrė Kauno scenoje, ar matei kasdienes repeticijas, ar bent įsivaizduoji iki visiško balto išsekimo išsunkiančias Regimantą, Rūtą, Juozą, Jūratę, Valentiną, Algimantą, Robertą, Audrę, Doloresą... Ar bent iš toli toli įsivaizduoji, kaip buvo kuriami Kaligula, Kingas, Mėlyni žirgai, Raudona ir ruda, Karalius Ūbas...

Ar taip susirūpinusi savo fiziniu niekingu kūneliu, savu trikampiuku, gali suvokti Tos Kūrybos didybę, kuri rež. Vaitkaus metais tvyrojo Kauno scenoje, gaubė visą Laisvę, visas prieigas į Teatrą. Ir tą kūrybinį , iki baltumo vibruojantį šviesos-tamsos smogą tvėrė režisierius Jonas Vaitkus, iki žaizdro raudonumo įkaitinęs bendrabūvių jautrias kūrybines stygas. Gerbiamiausieji Adomaitis, Budraitis, Staliliūnaitė, Masiulis, Šinkariukas, Valašinas, Masalskis, Zelčius, Kazragytė,  Onaitytė, visi, tomis valandomis, dienomis, metais kvėpavę didžios, nepamainomos, neiškeičiamos teatro pilnatvės ir vienatvės oru buvo kartu su juo, su mūsų režisieriumi Jonu Vaitkumi.

reklama

Tai buvo didinga, gražu ir baisu, kiekviena diena, kiekviena repeticija išsunkdavo iki Baltumo ir režisierių, ir aktorius, ir teatro gležnumu kvėpuojančius kūrėjų pagalbininkus.

Juozas Budraitis - Leninas, "Mėlyni žirgai raudonoje pievoje", 1982 m.

Mes visi žinojome režisieriaus pagundas nukrypti, ištirpti kasdienybėje nusimetus įtampos pančius... ir saugojome Jį, drauge su Juo krimtome obuolius – jo vienintelę dieviškąją maną – tos dienos mantrą. Tausojome Jį, jiek išgalėjome, bet sprogstančios kuriamosios stygos nenulaikysi, ji aižėja, vaitoja... trūksta...

Oda šiurpo, oro stigo, kai Zelčius ropojo keliais, Budraičio Leninas švogždė perkimusiu gargesiu, Regimanto ir Rūtos - imperatoriaus ir mylimosios - subtiliausiais meilės-neapykantos tvinksniais draskė scenos tylą, o senasis Mackevičius niekaip neišmanė, kaip reikia vaidinti pederastą. „O tu įsikišk į sėdimąją metalinį rublį, suspausk puselėmis ir eik....bus tau tikrų tikriausias pideras“, - mokė režisierius; visi prunkštė, tik senolis išraudo, tuomet dar  niekas nesivazojo su mažumomis, net keista buvo apie tai užsiminti, nors senovės Romoje tai ne, nekeista.

Vištele tu, susirūpinusi savo trikampiuku, ar matei, kaip fricas Šinkariukas, jo parankinė - niekada nemieganti (nes išsimiegos po mirties) - Kazragytė iki  NEGALIU greičiausiu tempu jau kažkelintą kartą koviniu nacių ritmu kankina sceną...

reklama

"Strazdas - žalias paukštis", 1984 m.

Visas Kaunas – kūrybinis Kaunas – tuos sceninius stebuklus tvėrė kartu su režisieriumi Jonu Vaitkumi; kauniečiai jau kelintą kartą spraudėsi į spektaklį – vargas kasininkei Danutei ir nenuilstančiam administratoriui... nes žiūrovas rovėsi į konkretų spektaklį su konkrečiais tąvakar vaidinusiais aktoriais...nors plėšyk teatro sienas, kad sutilptų visi, kuriems trūks plyš reikia teatro.

Ne tik kauniečiai, visa Lietuva perpildytais autobusais judėjo kūrybinio židinio link... židinio, kurį kurstė režisierius Jonas Vaitkus ir aktoriai: aistringi ir pikti, gležni it žiedlapis rasos paliestas, patys mylimiausi, patys nekenčiamiausi, patys, patys, be kurių tuometinis Kaunas būtų sustingęs stazėje..

Vištele tu, susirūpinusi savo trikampiuku, ar bent gebi įsivaizduoti, kaip Kaligulos fenomeno kūrėjai po ilgo troškiai gaivaus Regimanto ir Rūtos imperatoriškojo žaidimo,  pusiausėda išsekę sėdi-tyso ant teatro fojė laiptų ir laukia sovietinės Maskvos kultūros žinovų verdikto: gyvens scenoje Kaligula, ar nukirsdins šįvakar. Laukė visas teatras, laukė ilgai, naktis užėjo, tamsa nesisklaidė, nes anie tarėsi, ką daryti su tuo Kaunu, su tuo režisierium Vaitkum ir visa jo kūrybine šutve, tveriančią tai, kas sunkiai sukramtoma...bet taip galinga, kad kraujas stingsta gyslose.

O tu, vištele, su savo trikampiuku. Gal įkvėpimo galima paieškoti kitur, ne tik vartaliojantis praeities bruzgynuose?

...

O aš taip pasiilgau jaudulio; išsiilgau Kaligulos, Statytojo Solneso, Raudonų žirgų, Kingo, Karaliaus Ūbo; išsiilgau Kauno teatro, kai jame siautė mūsų režisierius Jonas Vaitkus...

Aukščiausias Lietuvos teatro apdovanojimas - Auksinis teatro kryžius.
Šunys Kalės loja ant tų, kurių negali pasiekti