Pasitikiu Jonu Vaitkumi kaip Žmogumi, Mokytoju, Menininku ir kviečiu visus, kurie tiki jo darbo reikalingumu taip pat išreikšti palaikymą!

Režisierius Jonas Vaitkus, Kamane.lt nuotrauka

Jonas Vaitkus yra mano Mokytojas ir aš, dabartinis jo studentas išreiškiu palaikymą ir pasitikėjimą šiuo Žmogumi.
Ketverius metus iš jo mokiausi ne tik amato, bet ir kur kas svarbesnių savybių: laisvės, tikėjimo bei drąsos veikti; trokštu tai daryti ir toliau.

Neseniai, skelbdamas naują teatro programą, jis sakė:

"Mūsų jaunos demokratijos organizme galimai yra kažkoks darinys, kuris žino, kaip elgtis su žmonėmis, kur juos vesti, kaip juos mulkinti, kaip įbauginti ir kaip įstumti į demagoginį veidmainystės pasaulį. Esame tešlagalvių gaminimo fabrike, kuris šokdina mus verslumo pasiutlige. Bet jei laisvi žurnalistai rezonansinių bylų nekrutina, jei jokia partija, jokie komitetai nekrutina, jeigu kitiems nesvarbu, kaip gyvename ir su kuo gyvename, tai teatras turi tuo užsiimti...

Neatsakytų klausimų tikrai labai daug - netikėta Vytauto Pociūno žūtis, „vilties prezidento“ Stasio Lozoraičio ir A.Smetonos mirtis, Medininkų tragedijos, Garliavos įvykiai, Eglės Kusaitės ir Kraujalio bylos, daugybė iš vietos nepajudančių korupcijos bylų, nors žodžiais su ta korupcija kovojama jau dvidešimt metų. O ką mes turime? Matome, kaip Seime kovojama dėl vietos, dėl lovio, dėl valdžios, partijų, o ne dėl gyvybiškai svarbių jaunos valstybės interesų...

reklama

Ketverių metų programai jau turime vieną pjesę - Herkaus Kunčiaus „Klaną“ apie Garliavos įvykius - ir keletą pradėtų eskizų kitoms temoms - Vilties prezidento, V.Pociūno žūties ir Kraujalio bylos. Turim paliesti nutylėtus klausimus, į kuriuos taip ir neatsakė nei teisėsauga, nei prokuratūra.

Šiandien žmonės atitraukiami nuo aktualių problemų visokiais festivaliais, fejerverkais, visokiomis pramoginėmis kampanijomis per televizijas: televizijų programos tiesiog varva keistomis temomis, anot profesoriaus Alvydo Jokubaičio, nemokšų samprotavimais ir durnystėmis, nuo kurių ausys kaista, o rimtų analitinių laidų beveik nėra.

O jei ir būtų, kitaip galvojančių apskritai niekas į laidas neįsileidžia, - taip nukraujinamos žmonių smegenys, jie orientuojami į malonumus, į sampratą, kad gyvenimas - begalinė šventė, kad mes tokie laisvi, tokia demokratija aplinkui, kad tiesiog nebesupranti, ko tie žmonės susiraukę bėga iš Lietuvos. Bėga todėl, kad nėra tiesos, teisingumo, kad čia apdergti žmogų pasinaudojus kliše „galimai“ nieko nereiškia."

Šiandien, kai artimiausiomis dienomis įvyks konkursas nulemsiantis jo vadovavimą Rusų dramos teatrui bei šios programos likimą, man yra neramu. Neramu, kad taip vadinama laisvė tegalioja tik tol, kol laikaisi leidžiamų temų vagos. O prisilietus prie rezonansinių - nusprendus teatre kelti tai, kas nutylima teismų ir žiniasklaidos... Žmonės priverčiami pasitraukti.

Visai neseniai buvo puolamas kitas mano dėstytojas, prof. Vytautas Radžvilas. Šiandien vis dar terorizuojamas irgi nepalankias temas nagrinėjantis dr. Vytautas Rubavičius. Kas už viso šito stovi?

Viename laiške man, patardamas dėl diplominio darbo, J. Vaitkus rašė:

"Jeigu Tau nerūpi netiesos siautėjimas, silpnųjų niekinimas ir panašios bėdos - pamiršk teatrą kaipo tokį, nes teatras visuomet ten, kur pavojinga, kur labiausiai reikalingas tiesos žodis, kur visokiausiais būdais ignoruojama žodžio laisvė ir visos prigimtinės doro žmogaus teisės".

Šie žodžiai nedavė ramybės perskaičius juos tada, neduoda ir dabar. Negaliu ramiai sėdėti ir žiūrėti kaip puolamas mano Mokytojas.

Bijau, kad tai, kas dabar vyks nėra tik sutapimas laike ir todėl skubu užbėgti būsimiems linčo teismams už akių bei paliudyti: pasitikiu Jonu Vaitkumi kaip Žmogumi, Mokytoju, Menininku ir kviečiu visus, kurie tiki jo darbo reikalingumu taip pat išreikšti palaikymą.