Michailas Popovas. Kontrrevoliucija TSRS

• Ar senosios visuomenės jėgos ir tradicijos nyksta socializme?
•  Ar socializme vykstanti klasių kova – tai kova prieš smulkiaburžuaziškumą?
•  Ar darbininkų klasė socializme užbaigė savąjį uždavinį, ar visos visuomeninės klasės buvo visai panaikintos, ar buvo padarytas galas smulkiaburžuaziškumui?

• Jei prieš jas nekovosi – jos kovos prieš tave!Tai ir yra socialistinėje visuomenėje esantis ir darbo žmonių reikalams prieštaraujantis smulkiaburžuaziškumas. Tad jei taip keliame klausimus, bus aišku ir tai, kada TSRS įvyko kontrrevoliucija: kontrrevoliucija TSRS įvyko tada, kai valdančioji partija savo suvažiavime nubalsavo už marksizmo šerdies, o marksizmo šerdis ir yra proletariato diktatūra, pašalinimą iš savo programos. Tai įvyko 1961-aisiais, per XXII Suvažiavimą. Tai reiškė, kad ši partija nebenorėjo vesti nepertraukiamos kovos prieš senosios visuomenės jėgas bei tradicijas nei kaip partija, nei kaip vedančioji visuomenės jėga, t. y. kaip partija, savo rankose laikanti valstybės politinę valdžią. Atitinkamai remiantis XXII Suvažiavimo nutarimais, staigiai keitėsi ir valstybės prigimtis: iki tol buvusi proletariato diktatūros valstybe, ji virto priešingos prigimties valstybe.

Ką tai reiškia: priešingos prigimties valstybė? Tai reiškia: buržuazinė valstybė. Kai kurie klausia: „bet kur buvo toji buržuazija?“, – manydami, kad socializme buržuazijos nebuvo. Tai tiesa; buržuazijos nebuvo – iki to momento, kai buvo priimtas tas nutarimas! Bet kas jį priėmus nutiko visą ekonominį ir politinį gyvenimą valdžiusiam valstybiniam aparatui? Jį ėmė sudaryti žmonės, faktiškai savo rankose laikę gamybos priemones. Jei anksčiau jie privalėdavo šias gamybos priemones valdyti taip, jog būtų patenkinti visos visuomenės poreikiai, darbininkų klasės interesai, kurie ir išreiškia visų darbo žmonių interesus, tuomet jie buvo įgalinti šias gamybos priemones valdyti savo pačių interesais. Iš tiesų tai tapo jų pareiga! Tokiu būdu susidarė saviems interesams gamybos priemones naudojusi kasta.

reklama

Dalybos neįvyko iš karto. Pirmiausiai buvo būtina palaužti priešininką; buvo būtina išspręsti problemą, kurią sprendė Nikita Chruščiovas 1962-aisiais Novočerkaske leisdamas šaudyti į darbininkus ir jų vaikus. Manau, kad bet kas apmąstęs šį istorinį faktą privalės prieiti išvados, kad jei į darbininkus buvo šaudoma valstybės vadovo įsakymu, tuomet toji valstybė buvo visai ne darbininkų valstybė.

 

Ko gi tie darbininkai reikalavo? Jie tereikalavo nekelti kainų ir nemažinti tarifų – to pačio, ko darbininkai reikalauja visame pasaulyje. Tai reikalavimai, už kuriuos niekas pasaulyje, netgi buržuaziniame pasaulyje, į darbininkus nešaudo. Taigi šiuo požiūriu Chruščiovas perspjovė netgi kitų šalių buržuazijos diktatūros vykdytojus. Todėl galima teigti, kad nuo 1961-ųjų metų prasideda pereinamasis laikotarpis iš pirmosios komunizmo fazės į kapitalizmą, dar daugiau, kad 1961-ųjų metų XXII Suvažiavime įvyko politinė revoliucija.

 

Jei atitinkamai naudosime „revoliucijos“ sąvoką žymėti perėjimui iš vienos ekonominės sanklodos į kitą, tuomet toksai procesas būna labai ilgas. Matyti, kad jisai trūko nuo 1961-ųjų iki 1991-ųjų metų, kas yra 30-ies metų, žymiai ilgiau, kaip 18 metų [kurių reikėjo perėjimui iš kapitalizmo į komunizmą, pirma Rusijoje, paskui ir visoje TSRS].

Šitai prieštarauja paplitusiai minčiai, kad Tarybų Sąjunga „iširo“. Ne, ji neiširo – prieš ją buvo kovojama tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės. Tiek buvusių socializmo ir Komunistų partijos bei darbininkų klasės reikalo išdavikų iš viršaus, tiek išorinių jėgų, Jelcino laikais pakviestų į visas ministerijas visko pertvarkyti į kapitalistinę ekonomiką ir nukreipti netgi ne rusiškosios buržuazijos, bet užsienio buržuazijos, ypač Amerikos buržuazijos, interesų labui.

 

Tad visas reikalas buvo ilgalaikis ir visai nepanašus į kažkokį tai Tarybų Sąjungos „iširimą“.

 

Tarybų Sąjunga priešinosi labai ilgai ir mes žinome, kad buvo jėgų, kurios priešinosi.

 

1989-aisiais buvo įkurtas Vieningasis Darbo Žmonių Frontas, kuriame dalyvavau ir aš kartu su draugais Pižovu ir Krasavinu, kaip kandidatai į TSRS liaudies deputatus nuo Leningrado nacionalinės teritorinės apskrities. Mes įsteigėme Vieningojo Darbo Žmonių Fronto Leningrado skyrių, o paskui toksai pa skyrius buvo įsteigtas Maskvoje. Pagaliau, remiant mūsų profsąjungoms, kai kuriems partiniams organams bei kadrams, buvo sukurtas Vieningas Rusijos Darbo Žmonių Frontas.

Vieningasis Darbo Žmonių Frontas skyrė generolą Makašovą kandidatu į prezidentus, o viceprezidentu – oficialiu mano disertacijos oponentu buvusį ekonomikos mokslo daktarą Sergejevą, kol aš buvau Makašovo patarėju. Tad negalima sakyti, kad niekas nesipriešino – iš tiesų mes smarkiai priešinomės. Surengėme iniciatyvinį Rusijos komunistų suvažiavimą – mat visi Vieningame Fronte  buvę žmonės ir partijos nariai, organizavę šį iniciatyvinį judėjimą, stojusį prieš Gorbačiovo vadovavimą, parašė atitinkamą programą ir šioje programoje mes reikalavome: „Pašalinti iš partijos antiliaudinę politiką vykdančią Gorbačiovo antikomunistinę frakciją.“ Pagal savo galimybes, būdamas Leningrado apskrities komiteto nariu, plenume į darbotvarkę iškėliau balsavimą dėl šio nutarimo. Tačiau tik 17 komiteto narių nubalsavo už, tuo tarpu kai kurie žmonės, mėgdavę daug kalbėti apie komunizmą, kaip kad Bielovas, mano siūlymo nepalaikė. Jie prieš Gorbačiovą balsuoti nenorėjo.

 

Mes šį reikalavimą gynėme: Dolgovas, Jelmejevas ir aš. Mes surinkome partinių organizacijų nutarimus, sėkmingai įsteigdami Rusijos Tarybų Socialistinės Federacinės Respublikos (RTSFR) Komunistų Partiją ir dalyvavome kuriant jos programą. Šioje programoje nebuvo jokio revizionizmo, todėl tie, kurie troško eiti į kapitalizmą po raudonomis vėliavomis, turėjo uždaryti tiek TSKP, tiek ir RTSFRKP. Tai buvo atvirai kontrrevoliucinis Jelcino valdžios veiksmas.

 

Kova, tuo tarpu, niekada nenustojo. Buvo įkurta Rusijos Komunistų Darbininkų Partija, kas reiškė, kad kontrrevoliucijai prieštaravusios jėgos ir veikė, ir toliau veikia.

 

Pagaliau, turime atsakyti į klausimus nuo pradžios: „Kada TSRS įvyko kontrrevoliucija, kokia buvo jos eiga ir kas ją sudarė?“ Štai ir atsakymas:

Kontrrevoliucija TSRS įvyko 1961-aisiais, bet jos paruošimas buvo pradėtas 1956-aisiais ir dar anksčiau. Sprendžiant pagrindinio už socializmo kovojusio už socializmą žmogaus – draugo Stalino – buvusiųjų bendražygių požiūrio matyti, kad netgi Centro komitete jau buvo susiformavusi kontrrevoliucinė ir antikomunistinė grupė. Sprendžiant iš jų balsavimo Suvažiavime, kaip jie vienbalsiai nubalsavo prieš proletariato diktatūrą, paaiškėja, kaip jie atrinkinėjo Suvažiavimo delegatus, kas reiškia, kad Chruščiovo grupė gerai veikė ir ne atsitiktinai sugebėjo prigąsdinti partinius veikėjus nužudydama Beriją, mat tai buvo gan tamsus reikalas ir yra suprantama, jog pateikta versija, esą Berijos būta anglų šnipo, tai absurdiškas kaltinimas, kadangi Berija kuravo ir branduolinę, ir raketų programas, tuo pačiu vadovaudamas Maskvos Valstybinio Universiteto statybai. Tad kai paskelbiami tokie dalykai ir mes matome, kad šie žmonės, katrie šlovino Staliną ir kėlė jį ant pjedestalo, per visą tą laiką neištarė nė vieno žodžio, kad jį apgintų, tuomet paaiškėja, kodėl tik žymiai vėliau prasidėjo pirmi pasisakymai ir teisingi Stalino darbų įvertinimai, kurie dabar, galime sakyti, jau vyraujantys. Tačiau tuomet nieko panašaus nebuvo girdėti.

 

Štai ką galime trumpai pasakyti apie kontrrevoliuciją TSRS.

 

 

 

Šaltinis: Контрреволюция в СССР

 

Vertė: Marksistas

 

 

 

* V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 39. V., 1987, p. 13.
** V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 41. V., 1988, p. 28.

 

 

https://youtu.be/0HoVpPEdJkY