Tiesa apie sausio 13-osios įvykius nuvarys Lietuvos valdžią į teismą

Tiesa apie Vilniaus televizijos bokšto šturmą 1991 metų sausio 13 dieną gali sugriauti visą nepriklausomos Lietuvos idėjinį pamatą. Dabartinė Lietuvos valdžia akylai stebi, kad visuomenė neabejotų kalte tarybinių kariškių, kurie esą sušaudė nepriklausomybės šalininkus. Apie tai, jog nesiduria „sausio 13-osios bylos“ galai, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:

— Praeitame interviu Jūs papasakojote apie tai, kaip buvo einama link kruvinų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. O kas gi atsitiko Vilniuje 1991 metų sausio 13-ąją?

— Situaciją įkaitino sąmoningas Vytauto Landsbergio pritarimas kelis kartus pakelti maisto produktų kainas, kuris buvo perduotas premjerei Kazimirai Prunskienei. Priešais Aukščiausiąją Tarybą buvo parduotuvė „Talinas“, iš jos išėję žmonės piktinosi kainų pakėlimu, organizavo nedidelį mitingą. Nepasitenkinimas ritosi per Vilnių kaip gaisras. Sausio 8-osios rytą Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė pradėjo mitingą prieš kainų pakėlimą.

Vytautas Landsbergis / Nuotr.: Republic.ru

Po to, kai buvo pakeltos kainos, prasidėjo informacinė kampanija. Žiniasklaida triūbino, kad tai „Maskvos ranka“ primetė visus išbandymus ir nori nužudyti šalį. Iškilo būtinybė kokiu nors būdu neutralizuoti televiziją. Spaudos rūmai, kuriuos kontroliavo desantininkai, buvo pastatyti TSKP CK lėšomis, bet juos 1990 metų kovą užgrobė „sąjūdiečiai“ ir neleido juose spausdintis opozicijai. Jie spausdino tik savus laikraščius, kupinus antitarybinės retorikos. Tie laikraščiai, kurie rėmė Tarybų Sąjungą, buvo spausdinami Minske.

Viskas buvo daroma tikslu nutildyti tuos žmones, kurie pasisakė prieš ultimatumo nepriklausomybę.

Deja, jėgos akcija Vilniuje vyko pagal keistą scenarijų, ir ji iš anksto buvo pasmerkta nesėkmei. Sakykim, buvo galimybė nutraukti elektros energijos tiekimą televizijai. Tačiau specialaus dalinio „Alfa“ kariams teko šturmuoti televizijos bokštą. Ir jis buvo užimtas be šūvių — apie tai Landsbergis pranešė 1991 metų sausio 16 dieną Aukščiausiosios Tarybos posėdyje. Tačiau jau kitą dieną tas pats Landsbergis tvirtino, kad „Alfos“ kariai — specialiai paruošti žudikai, susitepę rankas lietuvių krauju.

Įdomi informacija: praėjus penkioms minutėms po to, kai „Alfa“ užėmė Vilniaus televizijos bokštą, du bokštai prie Kauno su galinga radijo ir televizijos aparatūra ėmė transliuoti laidas Lietuvai. Jie kažkodėl nebuvo užimti. Įsivaizduojate, KGB profesionalai, kurie visada puikiai atlikdavo užduotis, o tai pripažindavo net JAV: užėmė Kabule Amino rūmus, surengė spec. operaciją Čekoslovakijoje, čia kažkodėl sugavo žioplį.

Nėra abejonių, jog akcija Vilniuje buvo organizuojama tikslu sukompromituoti ultimatumo būdu paskelbtos Lietuvoje nepriklausomybės priešininkus.

Keletas žodžių apie Vilniaus televizijos bokštą. Užimti jį buvo nutarta šturmuojant. O Landsbergis jau buvo pasiruošęs: buvo pastatytos barikados, atgabenta ir prie Aukščiausiosios Tarybos bei televizijos bokšto sutelkta statybinė technika. Tapo aišku, kad užimti objektus nebus lengva. Norint prasiskverbti pro visas šias užtvaras, reikėjo pasitelkti tankus. Aš kalbėjausi su karininkais, jie sakė, kad prie tankų rankenų sėdėjo tik karininkai.

reklama

1991m. sausio 17d. Antitarybiniai politiniai rašiniai „papuošė“ sieną prie parlamento Vilniuje. / Šaltinis: ok.ru

Tankai, važiuodami link televizijos bokšto, kiekvienoje sankryžoje sustodavo, įjungdavo signalą. Tuo metu minia pribėgdavo, žmonės gulė prieš vikšrus, tuoj pat darbavosi fotografai — reikėjo užfiksuoti, kad per žmones važiuojama. Paskui tankas vėl jungė signalą, perspėdamas, kad pradės važiuoti, žmonės buvo pakeliami, tačiau kadrai reikalingoms nuotraukoms liko.

Tokiu būdu tankai pasiekė televizijos bokštą, ten jie išblaškė užtvarus, tačiau penkiatūkstantinė minia neišsisklaidė. Audrius Butkevičius, tuometinis Krašto apsaugos departamento vadovas, rėkė, kad kareivių šoviniai tušti. Tankai iš tiesų šaudė tuščiais, jų sviediniai buvo užkimšti duonos kepaliukais, kad neišsiveržtų liepsnos ir degančios dujos. Ir desantininkų automatų šoviniai buvo tušti.

Audrius Butkevičius / Nuotr.: giperboloid.info

— Ir vis dėlto egzistuoja duomenys apie žuvusius, teismo medicinos ekspertų išvados, nukentėjusiųjų parodymai. Su objektyvia informacija sunku ginčytis!

— Dabar Lietuvos prokurorai tvirtina, kad buvo keturiolika lavonų, tarp jų tarybinis karininkas, ir 500 nukentėjusių. Keturi žuvę — esą sutraiškyti tankų, devyni nukauti šaunamaisiais ginklais.

Lietuvos teismo medicinos ekspertai nustatė, kad į daugumos žuvusiųjų kūnus kulkos smigo iš viršaus 40–60 laipsnių kampu. Vienas iš jų buvo nukautas 1908 metų tipo kulka, paleista iš 1891/1930 metų Mosino tipo šautuvo. Bet juk desantininkai nebuvo niekur įkopę, jie stovėjo prieš minią. Iš kur tada šūviai?

Priminsiu, kai tankų ir šarvuočių kolona dar tik slinko link televizijos bokšto, o iš Aukščiausiosios Tarybos pastato langų kunigas Algimantas Keina — artimas Landsbergio draugas laikė mišias už žuvusius nuo tarybinės armijos karių rankų. Jis rėkė, kad jau yra „sovietų aukų“. O tai vyko prieš pusvalandį iki technikos ir desantininkų atvykimo prie bokšto.

Yra liudininkų, tvirtinančių, jog krūmuose prie televizijos bokšto gulėjo iš anksto paruošti lavonai. Beje, dauguma tų, kuriuos esą sutraiškė tankai, žuvo automobilių avarijose.

Iš keturių aukų, kurias esą sutraiškė 41 tonos svorio tankai, pagrindine laikoma Loreta Asanavičiūtė. Dokumentinėje medžiagoje nurodoma, jog tankas, kurio vikšro plotis 58 centimetrai, pervažiavo jai dubenį ir šlaunis. Žinoma, jog tokiu atveju žmogaus kūnas tampa panašus į popieriaus lapą. Vaizdo filme, pagamintame po Asanavičiūtės mirties, matosi, kad kūnas buvo anatomiškai sveikas.

Kai Loretą atvežė į ligoninę, ji dar buvo gyva, sąmonėje ir rišliai atsakinėjo į medicinos personalo klausimus. Tai užfiksuota režisieriaus Broniaus Talačkos vaizdo filme, kurį 1995 metais parodė Lietuvos televizija. O 1994 metų kovą jis buvo demonstruojamas Lietuvos respublikos Aukščiausiojo teismo posėdyje ir prijungtas prie baudžiamosios bylos medžiagos (taip vadinamoji „Vienybės“ byla).

Išaiškėjo, jog Asanavičiūtė nebuvo patekusi po tanku. Ji buvo išstumta iš minios link artėjančio bronetransporterio, kuris prispaudė ją prie tvoros iš vielų tinklo ir kuris toje vietoje buvo praplėštas. Aštrūs vielos galai smigo į dešinę merginos šlaunį, bet tai nebuvo mirtinos žaizdos. Ir vis dėlto po kelių valandų Asanavičiūtė staiga mirė.

Nuotr.: baltnews.lt

L.Tručiliauskaitė ir A.Pladytė teisme sakė, kad jos parvirto ir ant jų kojų užvažiavo tankas. „Tankas pastovėjo, paskui pradėjo suktis. Kojos vis dar buvo po vikšrais“. Įsivaizduojate, kas būtų nutikę kojoms ir pačioms merginoms, jei tikrai ant jų kojų būtų užvažiavęs tankas. Tručiliauskaitė gi 1997 metais į teismo posėdį, kuriame buvo svarstoma byla Valerijaus Ivanovo, esą apšmeižusio sausio 13-osios aukas, atėjo net be lazdelės.

— Tai, ką Jūs pasakojate, sunku įsivaizduoti, be to, Lietuva pateikia teismo medicinos ekspertų patvirtinimus. Kaip priešpastatyti tikruosius faktus?

— O to medicinos ekspertizės akto, kurį 1991 metų vasario 26 dieną pasirašė vyriausiasis Lietuvos teismo medicinos ekspertas Antanas Garmus, tarp tų medžiagų, kurios yra baudžiamojoje sausio 13-osios byloje, nėra. Dingo. O byla tebenagrinėjama Vilniaus apygardos teisme.

Dabar egzistuoja visiškai kiti teismo medicinos ekspertų aktai. Kyla klausimas: ką visa tai reiškia? Tas aktas, kurį pasirašė Garmus, 20 metų buvo laikomas pagrindiniu oficialiu dokumentu, patvirtinančiu sausio aukų žūties priežastis, o dabar tvirtinama, jog negali būti kalbos apie kažkokio ten akto dingimą — jo išvis nebuvo.

Žurnalistė Galina Sapožnikova pasiuntė Garmui šio akto kopiją ir paprašė pakomentuoti. Jis atsakė, jog šio dokumento niekada nematė, nepasirašė, tad ir jokios kalbos apie jį negali būti. Prigąsdintas vyriškis.

Galina Sapožnikova / Nuotr.: baltnews.lt

Verta priminti tokį faktą. Kai vienas iš sausio 13-osios įvykių organizatorių, jau minėtas Audrius Butkevičius pabandė šiauštis prieš Landsbergį, jam tuoj pat buvo sukurpta kyšio byla ir vyras atsidūrė už grotų. Išėjęs laisvėn pasakė, jog Lietuvos teisėtvarka yra politinė mašina, vykdanti nurodymus iš viršaus.

— Kodėl iki šiol Landsbergis kontroliuoja Lietuvos politiką, kodėl niekas nesikeičia: tokia situacija visus tenkina ar jis turi labai stiprų užnugarį?

reklama

— Zigmas Vaišvila, buvęs aršus antitarybininkas, neseniai pareiškė, jog negalima taikstytis su Landsbergio ir dabartinės Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės režimu. 2018 metų sausio 3 dieną jis, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, vėliau vicepremjeras ir Valstybės saugumo departamento vadovas, t.y. gerai informuotas žmogus, Seimo rūmuose organizavo spaudos konferenciją. Joje Vaišvila papasakojo apie nusikalstamą veiklą grupės buvusio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Landsbergio, kurį jis pavadino „provokacijų meistru“. Ir būtent todėl provokacijų specialistas Landsbergis iki šiol valdo Lietuvą.

Zigmas Vaišvila / Nuotr.: alfa.lt

Vaišvila ypač akcentavo išvadas Lietuvos Seimo komisijos, kuri 2006 metais tyrė Lietuvos saugumo darbuotojo Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes — jis buvo susprogdintas savo mašinoje 1997 metų sausio 31 dieną. Vyriškis užsiiminėjo tyrimu nusikaltimų, kuriuose matėsi Landsbergio ir jo aplinkos pėdsakai.

Komisija, kurios išvadoms 2007 metų sausy pritarė Lietuvos respublikos Seimas, padarė savo išvadą: „J. Abromavičiaus nužudymą reikia vertinti kaip nusikaltimą, kurį įvykdė grupė žmonių ir organizacijos, turinčios terorizmo požymių ir kurias siejo ir tebesieja ryšiai su tuometine ir dabartine „Tėvynės sąjungos“ (Lietuvos konservatoriai), Krikščionių demokratų ir buvusios Lietuvos demokratų partijų vadovybėmis“.

Teroristinė Landsbergio partijos kryptis leidžia jam toleruoti Lietuvoje baimę.

Ypatingai pažymėsiu, jog Lietuvoje visi viską žino vienas apie kitą, bet visi tyli. Landsbergis 20 metų buvo KGB agentas. Žurnalistas ir televizijos vedantysis Algimantas Čekuolis vedė laidas, o žmonės jį vadino Algimantu Čekistu. Seimo deputatas Petras Gražulis neseniai užregistravo rezoliuciją, reikalaujančią Vytauto Landsbergio ir konservatorių psichikos patikrinimo.

Petras Gražulis / Nuotr.: 15min.lt

Šiandien visi šie žmonės įsikabinę laikosi valdžios, nes ją praradę bus teisiami.

Pavyzdžiui, Dalia Grybauskaitė bus teisiama kaip ir Saakašvilis. Jos nusikaltimų sąskaitoje „Snoro“ banko bankrotas, o tiksliau — išvogimas, dujų afera, kurios pasekoje žmonės už dujas moka daugiau, o pinigai plaukia į sukčių kišenes, Kauno pedofilų bylos marinimas. Šį sąrašą būtų galima lengvai pratęsti. Ir kitiems valdžioje tupintiems nusimato panašus likimas, kiekvienam gali būti pateiktas jo nusikaltimų sąrašas. Ne paslaptis, jog tas susidūrimas sausio 13-osios naktį vyko dėl TSKP CK nuosavybės. O kur ji dabar? Tik televizijos bokštas, kuris buvo pastatytas tarybiniais pinigais, liko. Viskas kitkas ne Lietuvos, o Landsbergio su jo aplinka rankose.

— Jeigu lietuviai žino tiesą, kodėl tyli?

— Žinoma, problema dar ir tame, kad Lietuvoje neliko protestuojančio elektorato. Nors kai kada pakanka 3–4 proc. nepatenkintų, kad būtų sukelta visuomenė. Be to, politikai pastoviai velia klaidas. Beje, Lietuva, pasitraukdama iš Tarybų Sąjungos sudėties, atkūrė 1938 metų Konstituciją, tad žvelgiant per teisinę prizmę Vilnių ir Klaipėdą turėtų prarasti.

Taip jau išeina, jog trečdalį teritorijos Lietuvai padovanojo ne šiaip sau tarybinis, o, tariant jų žodžiais, nusikalstamas stalininis režimas.

Klaipėdos kraštas buvo prijungtas be jokių dokumentų. Vilniaus kraštas perduotas pagal 1939 metų TSRS ir Lietuvos sutartį, tačiau vėliau paaiškėjo, jog ją pasirašė neįgalioti asmenys, ir todėl lenkai gali skelbti, jog Vilno — jų miestas.

— Jau ketvirti metai Lietuvos kalėjime laikomas Jurijus Melis, nors pagal Europos Sąjungos normas žmogus negali būti už grotų ilgiau trejų metų, jei jis nenuteistas. Kodėl tyli Europos Sąjunga, juk procesas neabejotinai politinis?

— Aš esu Rusijos Federacijos 3-iosios klasės tikrasis valstybės patarėjas, tai lygu generolo majoro laipsniui. Taigi turiu nemažai įtakingų pažįstamų. Ir aš nesugebėjau pasiekti, kad Rusijos teismo medicinos ekspertai arba bent jau karo traumotologai paruoštų pažymą, kas nutinka po tanku patekusiam žmogui. Belieka apgailestauti, kad absurdu dvelkiančios sausio įvykių aukų traumų formuluotės, esančios sausio 13-osios įvykių baudžiamosios bylos Kaltinamajame akte, kol kas nedomina nei Tardymo komiteto, nei Rusijos Federacijos Generalinės prokuratūros.

Kaliningradiečio Jurijaus Melio teismas — jis Lietuvoje teisiamas kaip tarybinis karininkas, dalyvavęs Vilniuje 1991m. sausio įvykiuose. / Nuotr.: klops.ru

Ir jei visu tuo neužsiiminėja Rusija, tai kodėl tuo turi užsiimti Europos Sąjunga?

Rusijoje kalbama, jog kai Vilniuje bus paskelbtas nuosprendis 58 Rusijos piliečiams, tada ir bus protestuojama. Tačiau įsivaizduokite — 709 tomai baudžiamosios bylos, tame tarpe 13 Kaltinamojo akto tomų. Viso 60 tūkstančių lapų, kas imsis juos peržiūrėti, tikrinti protokolus, iš naujo nagrinėti?

— Ar yra senaties terminas televizijos bokšto šturmo sausio 13-ąją mitui?

— Negalima užbaigti to, kam nėra atkirčio, Rusija turi įsikišti. O lietuviai turi suprasti, kad neegzistuoja rusų grėsmės. Viena, kas reikalinga Rusijai, kad Lietuva netrukdytų susisiekti su Kaliningradu.

Žinoma, Rusijai, 2003 metais pasirašant su Lietuva sutartį dėl sienų, gal ir reikėjo kažkokiu būdu paliesti klausimą dėl teritorijų, kurias ji gavo iš TSRS, pareikalaujant garantijų, jog nebus trukdoma susisiekti su Kaliningrado sritimi. Priminsiu — Lietuva pasirašė su Rusija sutartį dėl sienų, o paskui pradėjo kelti teritorines pretenzijas Kaliningrado srities atžvilgiu ir grąsinti, jog esant būtinybei nutrauks Rusijos susisiekimą su Kaliningradu geležinkeliu.

Šiuo metu prabilta, jog Lietuvai reikėtų atkurti draugiškus santykius su Rusija, bet tai eilinė suktybė.

Taip kalbėta prieš pasirašant sutartį dėl sienų. Taip buvo ir 1990 metų biržely, siekiant priversti Michailą Gorbačiovą grąžinti pramoninį naftos ir dujų tiekimą Lietuvai. Apie tai Landsbergis savo knygoje „Lūžis prie Baltijos“ su pasitenkinimu parašė, kaip jis „apgavo Gorbačiovą ir bukagalvius oponentus“. Landsbergis pabrėžė, jog „karo mene svarbu, kas kam primes savo elgseną. Mes nenuolaidžiavome, nepasidavėm svetimam stiliui“. Tai gal pakas žaisti su Lietuva pakištynėmis, dar ir pagal jų taisykles?