Karjera ar šeima?

Nežinau nė vienos moters, kuri būtų iškėlusi į pirmą vietą karjerą vietoje šeimos ir būtų laiminga. Teko matyti daug ašarų, jas liejo suaugusios moterys, kurios įnirtingai darbavosi, kol jų vaikai augo kaip laukinė žolė. Praėjus daug metų, mamoms norėtųsi viską sugrąžinti atgal ir pakeisti, tačiau – per vėlu. Nė viena iš jų nebeturi gerų ir artimų santykių su vaikais.

Tai ne viena moteris, ne dvi ir ne trys. Į mano internetinę grupę ateidavo šimtai tokių moterų. Daugiau kaip tūkstantis dalyvavo mūsų paskelbtoje apklausoje, skirtoje moterims, kurioms jau daugiau kaip 40. Kurių vaikai jau užaugo, kurios padarė karjerą. Ir visos kalba tą patį: kokia aš buvai kvailė, iššvaisčiau gyvenimą nežinia kam.

Kažkurios iš jų dirbo įstaigose ir įmonėse, kitos mokė svetimus vaikus, kol savi nežinia kur ir kuo užsiėmė, dar kitos pasaulį gelbėjo, pinigus kalė, buvo pačios „kiečiausios“, protingiausios. O rezultatas – kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę – suskilusi gelda.

Atėjus laikui, jos išeidavo į pensiją ir tapdavo niekam daugiau nereikalingos. Nei įmonėms, kurioms paaukojo visą gyvenimą, nei suaugusiems vaikams.

reklama

Viena iš jų verkė dėl to, kad dukra, pačiame barnio įkarštyje, tėškė jai: „tu man svetimas žmogus, mane auklėjo močiutė, o dabar staiga atsiradai mano namuose ir aiškini, kad turiu tavimi rūpintis? Kurių galų? Tu rūpinaisi manimi?“ Taip, ji suprato, kad dukra visiškai teisi, ji augo tai pas močiutę, tai vaikų darželyje. Moteris prisiminė, kaip jai trukdė toji maža mergaitė, kaip ribojo ir neleido gyventi pilnaverčio gyvenimo. Tokių istorijų labai daug, tik ne visi vaikai turi drąsos ir įžūlumo pasakyti tėvams viską tiesiai ir atvirai.

Mano seminaruose ir internetiniuose kursuose lankėsi nemažai tokių moterų vaikų. Ir visi jie jautė tą patį jausmą savo mamoms – pyktį. Paslėptą, užgniaužtą, nelegalų, bet vis dėlto pyktį. Visi norėjo gerų santykių su mama, tačiau niekam nesigavo, kadangi jų viduje skambėjo vaikiškas šauksmas: „Mama, kodėl tu mane palikai likimo valiai? Kodėl tiek daug metų tau buvo į mane nusispjauti? Kodėl aš tau nebuvau reikalinga tada?“ Šios mergaitės negali įveikti atstūmimo skausmo ir vaikiškos vienatvės, nors ne visada supranta, kas su jomis vyksta.

Žinau ir tokių, kurios apskritai atsisakė vaikų dėl karjeros. Darėsi abortus ir šaipėsi iš bendraamžių, kurios terliojosi su vystyklais. Arba nesidarė abortų – ne taip svarbu, esmė visai kita. Ilgą laiką jos laikė save laimingesnėmis ir sėkmingesnėmis už savo klasės drauges ir bendraamžes. Šiandien jos – vienišos ir nelaimingos močiutės, kurioms jau 60-70-80 metų, kurios bando surasti, kas jas mylės ir jomis rūpinsis nemokamai, iš širdies. Ir neranda. Net už pinigus ne visi nori, tik visai svetimi žmonės, kurie ir rūpinasi be meilės, žvilgčiodami į laikrodį (kada gi tu pagaliau nudvėsi). Ir pensiją gauna juokingą, ir draugai kažkur prapuolė ar jau išmirė, ir artimųjų nėra. Vienatvė ir tuštuma.

Žinau daugybę moterų, kurios sąmoningai ir savarankiškai pasirinko mamos karjerą. Nė viena dėl to nepasigailėjo. Jos atrodo geriau už tas, kurios paaukojo sveikatą darbui. Jos jaučiasi save realizavusios, pilnavertėmis moterimis. Ir taip – jų santykiai su vaikais kur kas geresni ir artimesni.

reklama

O svarbiausia – daug jų susirasdavo kokį nors užsiėmimą, kur staiga netikėtai pavykdavo pasiekti aukštumas. Viena tortus pagal užsakymus kepė, ir kokie tai buvo tortai! Kita prižiūrėjo ir savo, ir draugių vaikus, o kai vaikai užaugo – atidarė privatų vaikų darželį. Dar kita mezgė pagal užsakymus ir nors tie mezginiai nepigiai kainavo, klientai išsirikiavo į eilę. Tačiau iš pradžių visa tai buvo hobiai, atgaiva valandai-kitai per dieną. O pirmoje vietoje – šeima. Visada.

Žinau tik du gerus pavyzdžius, kaip galima suderinti rimtą karjerą ir šeimą, kai nenukenčia nei viena, nei kita. Šioms moterims teko stipriai padirbėti, tačiau dirbo jos laisvu grafiku, nepilną darbo dieną. Šitaip galėjo viską suspėti, nors privačiai kalbantis, prisipažino, kad tokios lenktynės labai išsekindavo ir neleido pajausti gyvenimo džiaugsmo. Ir šiandien jos pasirinktų kitokį gyvenimą.

O taip, žinau svarbiausią prieštaravimą – atseit, pati knygas rašinėji ir pardavinėji, verslo imperiją kuri. Tačiau imperiją kuria mano vyras. Aš tiesiog rašau, kadangi man klaikiai patinka pats procesas ir aš tiesiog negaliu nerašyti. Rašau po valandą-dvi per dieną. Ir jeigu rytoj likimas nutars, kad aš negaliu būti rašytoja ir sugebėjimas rašyti pradings, aš tikriausiai kurį laiką liūdėsiu ir pergyvensiu, pertvarkydama gyvenimą kitaip. Tačiau nebus jokių kardinalių pasikeitimų. Juk tai viso labo dvi valandos per parą.

O štai jeigu iš manęs atims šeimą ir paliks galimybę rašyti, aš prarasiu viską. Ir džiaugsmą, ir norą kažką rašyti, ir laimės jausmą, ir moteriškumą, ir gerumą, meilę, prasmę. Visos mano knygos – apie mano šeimą. Tai mano jėgų ir įkvėpimo šaltinis.

Mes turime teisę rinktis, tai mūsų gyvenimas. Tačiau ir už pasekmes atsakingi tik mes patys. Ir vertėtų pagalvoti, kuo gali baigtis šiandien padarytas sprendimas.

Beje. Čia kalbama tik apie prioritetus. Apie tai, kas jums svarbu, į ką jūs linkusi investuoti daugiausia laiko ir jėgų. Prioritetai vienodi visoms moterims. Tai kryptys, kuriomis einant, galima rasti laimę, jei gerai padirbėsi ir pasistengsi. Tačiau galima ir nerasti, jei gulėsi ant sofos ir savęs gailėsies.

Beje. Prioritetas – tai ne gyvenimo prasmė. Prasmė – ir ne darbe, ir ne šeimoje, ji slypi gerokai giliau.

Beje. Straipsnis ne apie tai, kad moteriai jokiais būdais negalima dirbti. Jeigu šeima jums svarbiausia, o papildomai turite kažkokį hobį – kodėl ne?

Šaltinis