2009 metų sausio riaušės, kulkos ir žiaurus teismo nuosprendis

Seimas, archyvinė nuotrauka

Tą šaltą 2009 metų sausio 16-osios dieną nesimatė jokių ypatingų ženklų, kad ji įeis į naujausią Lietuvos istoriją

Profsąjungų nariai rinkosi į savo eilinį mitingą prie Seimo. Premjeras Andrius Kubilius purkštavo, esą tokie mitingai beprasmiai, nes jo vyriausybės vykdoma diržų veržimosi politika vis tiek būtina šaliai brendant iš užgriuvusius krizės.

Politinėje padangėje paprasta akis negalėjo įžiūrėti atslenkančios audros, todėl, tarkime, tą dieną vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis buvo išvykęs į eilinę komandiruotę. Nors jau visi žinojo, kad keletą dienų prieš tai Rygos jaunimas nusiaubė miesto centrą. Žmonės šitaip protestavo prieš nedarbą, augančias kainas, nelygybę ir tokią pačią diržų veržimosi politiką.

Bet mūsų žiniasklaida, kaip dažnai būna, nuėjo lengviausiu keliu, viską suversdama ant "amžinai nepatenkintų Latvijos rusakalbių". Sąmokslo teorijos tuo ir patogios, kad pateikia supaprastintą šiaip jau sudėtingos tikrovės vaizdą, tad kuriam laikui tokių teorijų šalininkams psichologiškai palengvėja. Ir geriau dirba virškinimo organai.

Tai ne juokai: būtent tomis minutėmis, kai mitingas prie Seimo sutraukė mases žmonių ir palaipsniui peraugo į riaušes, Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas bene prašmatniausiame Vilniaus restorane "Stikliai" ramiausiai pietavo su Norvegijos premjeru.

reklama

Tai atrodė kaip valdžios arogancijos apogėjus. Tūkstančiai paprastų žmonių, užguitų krizės ir pakeltų jiems mokesčių, rinkosi išsakyti Seimui savo kančias, o pačiame Seime tuo metu fiziškai nebuvo nė vieno jo vadovybės nario. Laiku išėjo? Bijojo tautos? Galbūt ir ne be reikalo, nes bene vienintelis išdrįsęs išeiti pas mitinguojančius seimūnas Artūras Zuokas sulaukė kiaušinio į kaktą.

Vis tik kas sukėlė tą neįprastai didelį ir tą dieną išsiveržusį tautos (ar bent jau jos dalies) pyktį? Kodėl riaušės įsiplieskė būtent 2009 metų sausį?

Visuomenė — tai gyvas organizmas, kuris, kaip ir atskiras žmogus, gali kurį laiką kentėti pažeminimą ir nepriteklių, bet kai peržengiama riba ir trūksta kantrybė, tuomet visuomenė išsikrauna, išlieja negatyvią energiją į išorę.

Lietuvos visuomenė fiziškai neatakavo valdžios įstaigų arba valdžios simbolių nuo pat 1991 metų, kuomet atskiros žmonių grupės užpuldavo senosios valdžios simbolius, kaip antai griovė paminklus, arba kuomet kai kurie jaunuoliai vis paprovokuodavo tarybinius kariškius.

Tačiau viską pakeitė pasaulinė 2008 metų finansinė krizė. Tada bankrutavo daugybė smulkaus verslo įmonių, daugelis prarado darbą. O kantrybės taurę perpildė naujosios, arogantiškosios Seimo konservatoriškos daugumos ir vyriausybės sprendimai kelti mokesčius viduriniajai klasei, vadinamoji "naktinė mokesčių reforma". Ir ypač būdas, kaip konservatoriai su savo partneriais ją atliko: skubiai, naktį, nepasitarę su pilietinės visuomenės atstovais. Taigi, pati valdžia įpylė žibalo į rusenusią ugnį.

Tačiau būta ne tik racionalių, bet ir irracionalių to smurto proveržio priežasčių. Prie Seimo  smurtavę daugiausia jauni žmonės išliejo ir visas kitas juose susikaupusias emocijas: nepasitenkinimą savimi bei iš jo kylantį nerimą ir neapykantą kitiems.

Juk mąstant racionaliai, išdaužti Seimo langai nieko teigiamo nežadėjo tiems, kas juos daužė, greičiau atvirkščiai. Tiesiog norėta išsikrauti, sumalti išorinį "priešą", nors jis kaltas tik dėl mažos dalies tavo asmeninių bėdų.

Mažiausiai kalti toje situacijoje buvo eiliniai policininkai, be šalmų ir kitų apsaugos priemonių. Į juos, užstojusius Seimo duris, lėkė akmenys, grindinio plytos ir buteliai. Beje, tuo metu, valdžios laimei, mitingas "skilo per pusę": viena protestuojančių dalis, vedama profsąjungų vadų, pagal planą patraukė prie Vyriausybės rūmų. Kita, nesupratusi tokio plano ar jo neišgirdusi, liko prie Seimo.

reklama

Po pirmųjų išdaužtų Seimo langų eilinius policininkus Seimo prieigose pakeitė specialioji riaušių policija. Jai tai tapo krikšto valanda. Šie žmonės turėjo visas minios vaikymo priemones, išskyrus vandens patrankas ir modernias garso priemones.

Riaušių malšintojai neturėjo dar kai ko svarbaus. O būtent paprasto, žmogiško suvokimo, kad jų tolesni, be įspėjimo atlikti veiksmai galėjo baigtis mirtimi atsitiktiniams praeiviams arba demonstrantams. Jie ėmė šaudyti į protestuojančius guminėmis kulkomis be jokio įspėjimo. Demokratinėse šalyse taip nedaroma.

Jose irgi šaudoma, bet prieš tai per garsiakalbius policija paragina piliečius išsiskirstyti, antraip prieš juos bus panaudotos guminės kulkos, dujos ir lazdos. Po tokio įspėjimo riaušių vietoje pasilieka tik aktyviausi riaušininkai, kiti gi laiku pasitraukia į saugią vietą. Štai kodėl tą dieną išvydome daug žaizdų ir kraujo. Laimei, baigėsi be mirčių. Pasisekė.

Po šio įvykio mūsų elitas ir toliau laikėsi įvairių sąmokslo teorijų. Vieni, kaip Kubilius, per televiziją skelbė, kad viską surezgė partijos "Frontas" vadovas Algirdas Paleckis. Kiti vėl įžvelgė plaukuotą Kremliaus ranką, sukursčiusią vietinius rusakalbius. Treti pamatė mitinguojančiuose "kriminalinį gaivalą".

Tik visi pamiršo, kad net jeigu visi minėti subjektai ir būtų stengęsi kažką suregzti, jiems nebūtų pavykę, jeigu viskas valstybėje būtų gerai, jeigu valdžia būtų atidi visuomenės balsui ir interesams.

Kur tau! Po riaušių teisėsauga ėmėsi "nepatikimų elementų'' valymo priemonių: sulaikė aktyviausius protestuotojus, nustačiusi juos pagal vaizdo įrašus. Tada suskaičiavo bendrąją materialinę žalą, padarytą Seimui ir policijos įrangai — 300 000 litų (tada dar cirkuliavo litai, arba beveik 100 000 eurų). O teismai įpareigojo kiekvieną iš 27 už riaušes nuteistųjų žmonių tą sumą sumokėti. Ne, ne proporcingomis dalimis, o kiekvienas nuteistas turi sumokėti po 100 000 eurų… Kodėl?

Žiniasklaidoje rašyta, kad dalis nuteistųjų kalti tik tiek, kad netyčia atsidūrė prie Seimo ir bandė raminti šaudančius policininkus. Bet emocijų apimti pareigūnai čiupo juos ir sodino į areštines, o dabar antstoliai iš jų privaloma tvarka išieško po 100 000 eurų. Tai juk suma! Ir beveik sugadinti arba smarkiai apsunkinti jaunų žmonių gyvenimai.

Net lojali valdžiai žiniasklaida pripažįsta, kad bausmė — šalta ir žiauri, nenumatanti jokių palengvinimų. Neatsižvelta į nuteistųjų pajamas: mokėk dabar, ne vėliau, ir baigta! Ir Aukščiausias teismas nieko nepasigailėjo, o jo išvados kai kurių kaltinamųjų atžvilgiu tokios bendros, kad lieka neaiški konkreti jų kaltė.

Susidarė įspūdis, kad teismas įvykdė valdžios prašymą kuo griežčiau nubausti sučiuptuosius, kad  ateityje nei jie, nei kiti nė negalvotų apie protestus prieš valdžią.