Sušaudytas mitingas. Visada prisiminsim – niekada neatleisim!

Sisteminės žiniasklaidos kanalams be perstojo suokus apie sausio 13-ąją ir artėjantįjį „nepriklausomos“ Lietuvos šimtmetį kita, mūsų šiaudiniams „patriotams“ mažiau paranki istorinė data, 2009-ųjų sausio 16-osios įvykių metinės, praėjo daugmaž nepastebėtos. Mat pasakiškus turtus darbo žmonių sąskaita susikrovusiam ir patogiai jiems ant sprando užsilipusiam buržujų elitui nepatogu kalbėti apie tai, kaip vienintelis ryškesnis liaudies mitingas tariamai „demokratinės“ Lietuvos valdžios buvo išvaikytas lazdomis bei skydais ginkluotų galvažudžių, guminių kulkų ir ašarinių dujų pagalba.

Kaip dauguma mūsų prisimena, tądien kartu su profsąjungomis į Vilniaus gatves išėjo daugiatūkstantinės minios tuometės A. Kubiliaus konservatorių vyriausybės „naktine“ reforma pasipiktinusių darbo žmonių. Samdomi darbininkai, bedarbiai, galo su galu sudurti nebegalėję smulkieji verslininkai, turčių uzurpuotoje Lietuvoje perspektyvas praradę jaunuoliai ir žeminančiame skurde atsidūrę pensininkai – štai kas rinkosi prie Seimo reikalauti elementaraus teisingumo iš valdžios, kuri, laužydama savo rinkiminius pažadus bei dangstydamasi „taupymo politikos“ šūkiais, ciniškai į jį nusispjovė.

reklama

Šitai vadinamiesiems „tautos atstovams“ Seime labai nepatiko – ypač tuometei Krašto apsaugos ministrei R. Juknevičienei, kuri, Viešojo saugumo tarnybos vadovo S. Madalovo padedama, išreiškė tikrai konservatorišką neapykantą tai, landsbergiškai tariant, bruzdėti pradėjusiai „runkelių“ šunaujai. Jų nurodymu į taikius demonstrantus atidaryta guminių kulkų ugnis, leistos ašarinės dujos – sužeistųjų bei areštuotų gretas skaičiuoti buvo galima net nebe dešimtimis, o jau šimtais.

Paskui daugelis nuteista už tariamą „riaušių kurstymą“ bei dalyvavimą jose. Dar daugiau – pagrindiniuose žiniasklaidos kanaluose tiek sausio 16-osios mitingas imtas šmeižti ir juodinti, o kartu su juo, ir bet kokio socialinio protesto idėja apskritai. Esą į mitingus renkasi „bomžai“, „lūzeriai“ ir „nevykėliai“ – prie tokio įvaizdžio kūrimo greta VSD šuniuko A. Ramanausko-Greitai prisidėjo visa plejada „žurnalistais“ save vaizduojančių politinių prostitučių.

Profsąjungos, ir taip buvusios ne pačios stipriausios, buvo sulaužytos. Vadukai – prigąsdinti. Didžiulė dauguma radikaliosios opozicijos judėjimų – infiltruoti saugumo agentų ir „stukačių“. Pasipriešinimas, ryžtingesnis protestas prieš valdžią ir socialinę neteisybę paverstas kone nusikaltimu. Žmonės – suskaldyti ir išsklaidyti. Visa tai – ne vien represijų, bet ir apsauginio vožtuvo funkciją atlikusios masinės emigracijos pagalba.

Kas tądien įvyko – buvo dėsninga. Mat kapitalizme demokratija – tik priedanga tikrajai politikos esmei, kuri šiuo atveju yra kapitalo, buržujų klasės diktatūra, pridengti. Šioji diktatūra lyg yla iš maišo išlenda ir visu gražumu pasirodo būtent kriziniais laikotarpiais. Taip ir nutiko 2009-ųjų sausio 16-ąją – kai buvo parodyta atvirai, kieno reikalus ir kuriais galais gina Seimas, o kartu su juo, ir vadinamieji teisėsaugos organai.

reklama

Lietuviai, kaip žinia, įpratę tylėti. Užtat lengva kalbėti buržujams ir „demokratijos“ pasakų apsvaigintiems jų klapčiukams apie „žodžio laisvę“, kai didžioji tautos dalis ja paprasčiausiai bijo naudotis. O štai tąsyk, kai platieji liaudies sluoksniai tikrai prabilo, į jų balsą buvo atsakyta barbarišku susidorojimu. Sunku iš to nepadaryti rimtų išvadų. Kurias daug kas ir padarė.

Todėl nenuostabu, kad šiandien „viršūnės“ sausio 16-ą bando ramiai ir patogiai apeiti – lyg nieko ir nebūtų buvę, mat mūsuose juk klesti amerikoniško tipo „laisvė ir demokratija“, o kam tai nepatinka – tas gali krautis mantą ir „tepti slides“ į Vakarus ten duonos kąsnio ieškotis... Tuo tarpu liaudis šios dienos neužmiršo – ir buržujams už ją neatleido. Girdėti ir šiandien paprastų žmonių šnekos, vos iškyla tema apie Seimą ar susirinkimų įstatymą, draudžiantį rinktis arčiau kaip per 75 metrų atstumą – kad akmenys į langus nebeskrenda tik dėl to, kad mėčiusieji išbėgę į užsienius, o likusieji perdėm išsigandę.

Bet gyvenimas nestovi vietoje. Žmonės mato, kas vyksta, mąsto ir daro išvadas. Juolab jaunimas, žinąs, kad mūsuose užtikrinta ateitis esti tiktai saujelei privilegijuotų landsbergiukų, biznierių ir biurokratų atžalų. Anksčiau ar vėliau bus nauji pakilimai, prieš kurios, tikėtina, nublanks ir daugiatūkstantiniai 2009-ųjų mitingai. Tiktai norėtųsi tikėtis, kad tąsyk žmonės ne išsibarstytų kas kur – bet realiai mokytųsi vienytis, organizuotis ir kovoti. 

Su šia viltimi ir dirbkime, paprastų žmonių išnaudotojams ir skriaudikams siųsdami paprastą bei aiškią žinią: tądien jūs parodėte mums tikrąjį savo veidą, kuris mums dabar puikiai žinomas – mat tuomet, sausio 16-ą, nebereikėjo važinėti į Afganistaną ar Iraką norint pamatyti ryškiausius kapitalistinės „demokratijos“ perlus. Viską išvydome savame kieme. Ir tai mes prisiminsime. Kaip ir visą melą, visą purvą ir prievartą, ant kurios pastatytas 27-erius metus trunkantis farsas, vadinamas „nepriklausoma“ ir „demokratine“ Lietuva.

Visada prisiminsim – niekada neatleisim!

Kibirkštis