Venesueloje sutriuškintas penktakolonininkų rengtas pučas

Nikolas Maduro

Praeitą savaitę pasaulyje pasklido žinia apie Venesueloje įvykusį nesėkmingą šalies vadovo Nikolo Maduro vyriausybei priešiškų elementų mėginimą surengti valstybinį perversmą prieš socialistinę Venesuelos valdžią; kaip ir buvo galima tikėtis, šiuos penktakolonininkus aktyviai rėmė Vašingtono bei Londono „demokratai“ – kapitalistinės diktatūros atstatymo Venesueloje trokštantys imperialistai.

Nepavykęs perversmas, kaip paviešino Venesuelos valdžia, buvo iš tiesų gerai suplanuotas: buvo ketinta ne tik nuversti šalies valdžią ir nužudyti jos Prezidentą N. Maduro – bet ir pastatyti iš anksto numatytą laikiną vyriausybę, kuri būtų turėjusi nuolankiai vykdyti Vakarų imperialistinio kapitalo valią, grąžindama Venesuelai tipiškos „bananų respublikos“ statusą, kokį ji ir turėjo kol šviesios atminties Hugo Čavezas neiškovojo realios Venesuelos nepriklausomybės ir nepradėjo sukti šalies vairo socialistiniu keliu.

reklama

Šis įvykis tik dar kartą parodo nusikalstamą Venesuelos liberastinės-buržuazinės „opozicijos“ prigimtį, jos visišką parsidavimą Vašingtono interesams, pačios šalies ir dirbančiosios tautos interesų išdavystę, o taip pat ir tikrąjį „taikių ir demokratiškų“ Jungtinių Valstijų – pasaulyje siautėjančios imperialistinės-teroristinės valstybės – veidą.

Nors daugumos Venesuelos piliečių palaikymas užtikrina tvirtą socialinę bazę, į kurią gali atsiremti N. Maduro ir jo bendražygiai, vis dėlto išlieka nemaloni tiesa, kad tol, kol N. Maduro vadovaujama socialistinė vyriausybė nesukaups reikiamos politinės valios tam, kad išvalytų šalį nuo korumpuotų penktakoloninių elementų, reikalui esant, panaudojant ir valstybinę prievartą, šitokių „pučų“ grėsmė visada išliks, nes šalyje gyvenantis sluoksnis, kadaise „gerai gyvenęs“ iš buvusios oligarchinės-kapitalistinės sistemos trokšta ir toliau trokš savo galios ir buvusių privilegijų atstatymo.

Kai dėl JAV ir netgi Didžiosios Britanijos vaidmens (ir netgi Kanados) palaikant šį pučą, tai neturėtume tuo stebėtis, kadangi tai yra ne kas kita kaip anglosaksiškųjų Vakarų imperializmo valstybių mėginimas sabotuoti joms ir jų politinei linijai neparankią valstybę, vykdančią savą nepriklausomą politiką, be to, vystančią konstruktyvų bendradarbiavimą su tokiomis šalimis kaip Iranas, Rusija bei Kinija.