Sigitas Tamkevičius. Sausio 13-oji

Sigitas Tamkevičius

Sausio 13 -ąją mes prisimename tai, kas vyko Lietuvoje prieš dvidešimt septynerius metus pirmomis sausio dienomis. Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią 1990-ųjų kovo 11 – ąją dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Devyniasdešimtųjų metų kovo 11- ąją dėkojome Dievui, kai Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Nepriklausomą Lietuvą. Tada jautėme, kad mūsų valtyje plaukia Jėzus. Tačiau sausio 13 – ąją mums norėjosi šaukti panašiai, kaip audros metu šaukė išsigandę Jėzaus mokiniai: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“

reklama

Žmogiškai žvelgiant mes buvome visiškai bejėgiai užklupusios audros akivaizdoje. Ką galėjo beginklis žmogus prieš ginkluotus Omono kareivius, su neapykanta žvelgiančius į žmones, bandančius plikomis rankomis ginti svarbius Lietuvai objektus: Lietuvos televiziją, radiją ir Aukščiausiąją Tarybą?

Aną Sausio 13 – osios naktį ir dieną tūkstančiai lietuvių meldėsi taip karštai, kaip niekad anksčiau. Aš mačiau tuos besimeldžiančius žmones, kurie ankstų rytą prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų įtemptai laukė, kada ir čia pasirodys sovietiniai tankai. Visos viltys buvo sudėtos tik į dangaus pagalbą. Žmonės kalbėjo rožinį; vis pasigirsdavo raginimų, kad greičiau būtų aukojamos Mišios,- įtampa buvo nenusakoma. Žmonės meldėsi ir nesiskirstė, ir Omono kareiviai negavo įsakymo traiškyti tik rožančiais ginkluotus žmones.

Kai audra grasino paskandinti žvejų laivelį ir mokiniai buvo mirtinai išsigandę, pažadintas Jėzus sudraudė vėtrą: „Nutilk, nusiramink!“, o kai audra nutilo, Jėzus ramiai mokiniams pasakė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“
 

Prieš dvidešimt septynerius metus mes visai neblogai išlaikėme egzaminą ir laimėjome, nes, nors ir turėjome baimės, bet vis tiek nepraradome pasitikėjimo Dievu. Šį pasitikėjimą liudijo anomis dienomis prie Aukščiausios Tarybos daug kartų kalbėtas rožinis, maldaujant Dievo pagalbos ir Švč. Mergelės Marijos globos.

reklama

Dievo žodis mus skatina visais atvejais, kai vienokios ar kitokios audros mus užpuola, nepasiduoti nevilčiai, bet tvirtai laikytis Jėzaus rankos.

Audrų netrūksta ir dabar. Viena iš jų – tai tikrai gąsdinanti emigracija, kai per metus Lietuvą palieka dešimtys tūkstančių jaunų žmonių. Mažai Lietuvai tai nežada nieko gero. Jauni žmonės buvo įtikinti, kad Lietuvai jie nėra skolingi ir kad gerbūvis yra aukščiausia žmogaus laimė, kurią pasiekti kur nors Anglijoje, Švedijoje ar Vokietijoje yra lengviau nei Lietuvoje. Emigracijos bangą sustabdyti bus labai sunku. Šios audros akivaizdoje manau taip pat reikia melstis nemažiau karštai, kaip anomis sausio dienomis, nes kas žmogui atrodo neįmanoma, Dievui viskas įmanoma.

Kiekvieno žmogaus gyvenime netrūksta ir asmeninių audrų: ligos, brangių asmenų netektys, sunkumai darbe, šmeižtai,- mus daug kas išgąsdina.

Nuo gyvenimo audrų nėra apsaugotas net giliausiai tikintis žmogus. Palaimintasis arkivysk. Teofilius septyniolika metų uoliausiai tarnavo Rusijoje gyvenantiems katalikams, kai užklupo persekiojimų audra – uždaromos bažnyčios, draudžiama religinė veikla, o kunigai teisiami, kai kuriems skiriant net mirties bausmę . Penkiolika metų ši audra blaškė palaimintąjį po bolševikų kalėjimus ir lagerius. Tačiau visada jam švietė Kristus, davęs drąsos neišsigąsti ir nepalūžti.

Dėkokime Dievui už laisvės dovaną, už tai, kad jis buvo su mumis mūsų sunkiose valandose. O ištikti audrų prisiminkime psalmės žodžius: „Dievu aš remiuosi – ir nebebijosiu: ką žmogus galės man padaryti“ (Ps 55,12).