Gyvenimo prasmės beieškant kartu su Martinu Idenu

Įaudrinta vaizduotė ryškiomis spalvomis piešia finalinę Džeko Londono knygos „Martinas Idenas“ sceną. Sunkiai pakrautas laivas „Maripoza“ juda link Markizo salų, vis toliau nešdamas Martiną nuo pabodusios buržuazinės visuomenės, kurioje jis įgijo didžiojo rašytojo šlovę, tačiau prarado gyvenimo prasmę. Jis tikisi, kad vienatvė mažoje Ramiojo vandenyno saloje palengvins jo kančias ir grąžins prarastas prasmes. Ir štai, sėdi savo kajutėje, jo rankose Svinberno eilėraščių tomas, o galvoje sukasi mintis, nutverta iš eilėraščio: „kuomet nuo gyvenimo kankinančiai pavargai, mirtis pasiruošusi tave nuraminti, apdovanoti amžinuoju sapnu“. Jis prasispaudžia pro iliuminatorių ir baigia gyvenimą savižudybe.

Vienu atsikvėpimu visa istorija prabėgo pro mano akis. Paėmęs į rankas knygą ir atvertęs ją, aš jau nesugebėjau sustoti. Tačiau baigus skaityti paskutinį puslapį, mane apėmė nusivylimas. Tas nusivylimas ne knygoje – ji nuostabi, priverčianti apmąstyti svarbius klausimus – aš nusivyliau pagrindiniu herojumi. Nukeliavęs milžinišką atstumą realybės pažinime, užsiropštęs į pažinimo viršūnę, Martinas taip ir nesugebėjo atrasti vidinio kompaso, kuris nukreiptų tiesos pažinimo link. Tačiau apie viską iš eilės.

Nuo pirmų knygos puslapių mes susipažįstame su pagrindiniu herojumi – nepaslankiu jaunuoliu, su „sužalotomis rankomis ir raudona žyme ant kaklo, nepratusiu prie apykaklės, nešiojančiu savyje gyvenimo tarp grubių žmonių antspaudą“. Būdamas paprastu jūreiviu, Martinas paprasčiausiai egzistavo, jo gyvenimas buvo neišskirtinis kaip ir daugelio iki jo gyvenusių ir neaišku kiek gyvensiančių milijonų paprastų darbininkų.

Martino Ideno įvaizdis nevienareikšmis. Mes matome, kad nepaisant nelengvo gyvenimo, jame „tūno švelniausias jautrumas. Jo mintys ir jausmai, besiliečiantys su išoriniu pasauliu, užsižiebdavo ir žibėdavo kaip ugnis“. Tuo pačiu metu pabrėžiama, kad jis „nebuvo paklusnus ėriukas ir nemėgo tenkintis paskutine vieta“.

Nuo pirmųjų puslapių mane išmušė iš vėžių tai, kad Martinas, būdamas menkai išsilavinęs jaunuolis, savyje turėjo „tikro dailininko nuojautą“ ir turtingą dvasinį pasaulį. Ši prieštaravimą pabrėžė jo išvaizda: iš vienos pusės mes matome gražų jaunuolį, kurio žandų raudonis buvo kaip merginos, o graži burna kaip cherubino, iš kitos pusės – turintį nemenką jėgą ir subrendusio vyro, praėjusio rūsčią gyvenimo mokyklą, valią.

Martinas negalvojo apie ateitį, laiką leisdavo aludėse ir sunkiai uždirbtus pinigus išleisdavo merginoms ir visa tai – dėka jaunystės sukurtos iliuzijos, kad tai tęsis amžinai. Jis nežinojo nieko kito ir viskas, kas su juo dėjosi, buvo įprasta jo gyvenime iki to momento, kai muštynėse jis neužstojo nepažįstamo vaikino. Tas vaikinas pasirodė esąs Arturas Morzas – pasiturinčios buržuazinės šeimos sūnus. Artūras, dalinai būdamas dėkingas, o didžiąja dalimi vedinas noro parodyti savo artimiesiems retą žvėrį, pakviečia Martiną pas save į namus. Šis momentas tampa lemiamu Martino tolimesniame gyvenime.

reklama

Aplankęs Morzų namus, pamatęs visas turtingos buržuazijos gėrybes ir susipažinęs su Ruta, Artūro seserimi, Martinas praranda ramybę: „Jis pamiršo viską aplinkui ir godžiomis akimis įsisiurbė į merginą. Taip, štai dėl ko reikia gyventi, ko reikia siekti ir dėl ko verta mirti“. Grožis, gracija, Rutos protas, pakeri jį.

Pabuvęs Morzų name, Martinas pajaučia milžinišką prarają, skiriančią jį nuo Rutos ir nuo pastarosios giminių: „Ji tokia švelni todėl, kad niekados nepažino sunkaus darbo. Su dievobaiminga baime jis pagalvojo: o juk kažkam nebūtina dirbti dėl duonos kąsnio, ir tarp jo ir Rutos atsivėrė milžiniška bedugnė. Jam staiga pasirodė ši aristokratija – žmonės, kurie nedirba. Tarytum milžiniškas bronzinis stabas, nepajudinamas ir visagalis, išaugo prieš jį“. Jis suprato, kad vienintelis būdas pakilti iki jų lygio – savišvieta. Savo visų troškimų motyvą jis išsakė pokalbyje su Ruta“ „...aš noriu prasibrauti iki tokio gyvenimo, tokio, kaip pas jus namie. Gyvenimas – tai kur kas daugiau nei prisigerti, nuo ryto iki vakaro dirbti ir bastytis po pasaulį“.

Jis naiviai manė, kad „visuomenės viršūnėse, tame sluoksnyje, kuriam priklausė Ruta ir jos artimieji, taip išaukštintai mąsto visi ir sutinkamai su šiuo mąstymu, taip ir gyvena. Pasaulis, kuriame jis gyveno, buvo žemas ir jis norėjo apsišvarinti nuo žeminančios kasdienybės ir pakilti į aukštąsias sferas, kur gyveno aukščiausiosios klasės“.

Su šiuo tikslu jis, jaunatviško užsispyrimo vedamas, puola ant pažinimo ambrazūros. Džekas Londonas mums parodo veržlią Martino sąmonės evoliuciją, savotišką bendrą žmogaus sąmonės vystymąsi.

Beskaitant ir prieš mano akis skleidžiantis Martino sąmonės vystymosi procesui, aš supratau, kad jo asmenybės dvilypiškumas ne atsitiktinis. Londonas, Martino asmenyje, aprašo Nyčės antžmogį. Nyčės antžmogis – unikali, stipri asmenybė, turinti milžinišką valią, sugebančią pasipriešinti pasaulio, kaip chaotiško griaunamojo prado, valiai. Ir kaip bet kuri unikali asmenybė, jis iškyla virš silpnų žmonių minios, pasmerktos gyventi moralinių taisyklių ir religinių dogmų kalėjime. Analogiškai idealų žmogų, turintį antžmogiui būdingų savybių – didelę fizinę jėgą, nepalaužiamą valia, milžinišką intelektą ir dvasinį potencialą –ir pavaizduoja Londonas. Savaime aišku, ir Martino pasaulėžiūra – tai pozityvizmo ir nyčeizmo dviejų pagrindinių filosofinių koncepcijų, kurios karaliavo tuometiniame buržuaziniame Londono pasaulyje – kvintesencija. Būtent į jas ir nukreipta jo kritika.

Martino nyčeizmas ir jo flirtas su idėja apie antžmogį eina iš jo jaunystės ištakų. Jam nieko nebuvo neįmanomo, jis laikė save nugalėtoju. Pagrindinio herojaus bruožai itin autobiografiški. Savo esė „Kaip aš tapau socialistu“, Londonas rašė: „Aš buvau labai jaunas ir naivus, pakankamai nemokšiškas ir visomis jėgomis kūriau himnus stipriai asmenybei, nors niekada negirdėjau apie taip vadinamą „individualizmą“. Aš kūriau himnus jėgai todėl, kad pats buvau stiprus. Kitaip sakant, aš buvau puikios sveikatos ir turėjau stiprius raumenis“.

Į Martino nyčeizmo dirvą gulė ir pozityvizmas, kuris pasireiškė biologizmu. Po pažinties su Herberto Spenserio kūryba, Martinas manė suradęs tiesą ir kad pasaulio sutvėrimo raktas yra evoliucijos teorija, kad neegzistuoja nieko „nepasiduodančio pasaulinei evoliucijos teorijai“. Jis teigia: „Pagrindinė evoliucijos teorija galioja! Kovoje už būvį <…> laimi stipriausias, o silpnas nuteisiamas mirti! Šios kovos rezultate kartų jėgos didėja, kadangi visada laimi stipriausias ir stipriausiojo palikuonys. Štai ką reiškia evoliucija!“. Įkandin Spenserio, Martinas taiko evoliucijos teoriją visoms gyvenimo sritims: nuo neorganinio pasaulio iki dorovinių ir socialinių reiškinių: „Aš esu įsitikinęs, kad bėgime laimi vikriausias, o mūšyje – stipriausias. Šią pamoką aš išmokau iš biologijos, galų gale man atrodo, kad išmokau“.

Deja, biologizacija vienaip ar kitaip ir šiuo metu lieka pagrindiniu daugelio tyrinėtojų ir mokslo populiarintojų  faktu. Kaip pavyzdį galima pateikti etologiją ir ryškų jos atstovą – Ričardą Dokinsą.

Šiuo požiūriu Martinas kritikuoja socializmą. Jam socialistai, norėdami pakeisti nusistovėjusius dalykus, eina prieš gamtą. Apie socialistus jis mąsto taip : „Nežiūrint į jų apgaulingos filosofijos, nežiūrint į skruzdėliškas pastangas apjungti savo jėgas, gamta atstumia juos, pasirinkdama išskirtinę asmenybę. Iš galybės gyvų sutvėrimų, kuriuos ji dosniai dalina pasauliui, ji atsirenka tik geriausius. Juk šiuo metodu, mėgdžiodami gamtą, žmonės veisia žirgus ristūnus ir pirmarūšius agurkus. Neabejotina, kad kitas kūrėjas kitai visatai, galėtų sugalvoti geresnį metodą: tačiau šios visatos gyventojai turi prisitaikyti prie jos taisyklių“.

reklama

Kalbėdamas socialistų mitinge Martinas mintį vysto toliau: „Valstybė, susidedanti iš vergų, išgyventi negali. Amžinasis evoliucijos įstatymas galioja ir visuomenei. Kaip aš jau parodžiau, stipriajam kovoje dėl išgyvenimo natūralu išgyventi, o silpną ir jo palikuonis sutriuškina, ir tai jiems natūralu. To pasėkoje stiprus išgyvena ir kol egzistuoja kova, kiekvieno palikuonio jėgos didėja. Tai ir yra vystymasis“.

Parodydamas Martino pažiūrų esmę, Londonas stato jį akistaton su realybe. Vietoje aukštuomenės, susidedančios iš stipriausių, protingiausių ir tinkamiausių – krūvelė pasipūtusių pasitikinčių kvailių. Ruta, kuri vaidino lemiamą vaidmenį Martino formavimesi, pasirodė esanti ribota miesčione, svajojusi iš Martino nulipdyti savo tėvelio atvaizdą –bankininką. Nyčeizmas buvo paskutinė tvirtovė, sulaikiusi jį nuo galutinio žingsnio, tačiau po susitikimo su seserimi ir ši tvirtovė griūna: „Gera buvo kalbėti apie abstrakčius vergus, tačiau ne taip jau lengva šias teorijas taikyti savo artimiesiems. Taip, jei reikalingas silpno, ujamo pavyzdys, tai geresnės nei Gertrūda nerasi. Geras jis nyčeistas, jei pasiduoda tokiems sentimentams ir suskystėja, susidurdamas su tikra širdgėla – juk galų gale jis šią akimirką taip pat jaudinamas vergiškais jausmais, pagimdytais vergiškos moralės. Žmogus, tikrąja šio žodžio prasme, turi būti aukščiau gailestingumo ir užuojautos“.

Skaitant knygos puslapius aš tarytum atradau save, dešimčia metų jaunesnį. Trečiojo kurso, istorijos-sociologijos studentas, aš, skirtingai nei Martinas, nebuvau sukaupęs turtingos gyvenimiškos patirties. Aš nevarginau savęs mokslu, dėka mano pavardės. Mano senelis –žinomas universiteto profesorius, kurį žinojo visi universiteto dėstytojai. Taip būtų tęsęsi ir toliau, jei mano kelyje nebūtų atsiradęs I.K.

Studentai dažnai pletkina apie dėstytojus. Smarkiausiai tenka reikliausiems iš jų. Iš kurso į kursą tai tampa siaubu, jauna vaizduotė tokioms istorijoms lengvai pasiduoda, pridėdama naujus štrichus. I. K. skaitėsi reikliausia. Ji buvo nepaperkama. Ji skaitė Amerikos ir Europos naujausiųjų amžių istorijos kursą ir buvo viena iš nedaugelio dėstytojų, kurie pateikdavo ne sausus faktus, o mokydavo teisingai juos apmąstyti. Ji duodavo metodologinę bazę, tą pagrindą, be kurio tiesios ieškojimas neįmanomas. Aišku, tai aš supratau ne iš karto, tačiau būtent ji parodė teisingą kelią.

Taip, Džeko Londono herojus tapo labai artimas man. Kaip Martino pažintis su Ruta paskatino jį imtis savišvietos, taip ir man po I. K. paskaitų pabudo trauka pažinimui. Tačiau ties šia vieta mūsų požiūriai skiriasi.

I. K. įtikino mane, kad pažinimas vyksta ne dėl paties pažinimo, o dėl siekio pakeisti pasaulį. Pažinimo pagalba mums tampa pasiekiami materijos ir visuomenės judėjimo dėsniai. Kaip viena iš formų, mes sugebame juos panaudoti visos žmonijos interesams.

Neteisinga visuomeninė santvarka, kurią ypač aštriai jaučia jaunystėje kiekvienas iš mūsų, kyla iš privatine nuosavybe paremtų santykių. Daugelis čia ne dėl savo kaltės išmesti į gyvenimo šalikelę. Jie juk gimė tokiose sąlygose, kur vystymosi resursai monopolizuoti mažumos. Martinas klydo manydamas, kad ši mažuma užima vietą stipriojo teisėmis, kad ji to verta, o dauguma – vergai, atsidūrę tokioje padėtyje dėl savo silpnumo ir ydų. Po susitikimo su seserimi, Martinas tai supranta. Nyčeistas iš jo neišėjo, prie socializmo jis nepritapo, o tapti toks kaip visi negalėjo.

Skaitydamas knygą aš iki galo buvau įsitikinęs, kad jis vis dėl to supras savo klaidą. Atrodė, pats autorius jį stumia link to. Džekas Londonas, Raso Bisendeno lūpomis perspėja Martiną: „...aš norėčiau, kad jūs prieš man numirštant taptumėte socialistu. Tai suteiks jums gyvenimo prasmės. Tik tai, nusivylimo metu, jus išgelbės. O to jums neišvengti“. Tačiau Martinas nekreipia dėmesio. Per Martino tragišką likimo prizmę autorius stengiasi parodyti, iki ko gali privesti klaidingos, jei jais aklai seki, pasaulėžiūros orientyrai.

Pabaigai aš norėčiau pateikti Džeko Londono žodžius, kurie, mano galva, turėjo būti ištarti Martino Ideno lūpomis. Galbūt manyje kalba stereotipai, įštampuoti Holivudo filmų, sekant kuriais, turėtų būti gera pabaiga, tačiau...Šie žodžiai buvo atspausdinti trumpoje esė „Ką man reiškia gyvenimas?“. Tai pagrindinis atsakymas į klausimą: „kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“

„Aš daugiau nebenoriu ropštis į viršų. Puošnūs visuomenės rūmai virš mano galvos manęs nebežavi. Mane domina būtent šio pastato pamatas. Štai jame noriu dirbtis petys į petį, ranka rankoje su inteligentais, idealistais ir klasiškai susipratusiais darbininkais, kartas nuo karto išjudinant ir išsiūbuojant visą tą pastatą. Vieną dieną, kai turėsime užtenkamai rankų ir svertų, mes jį nuversime kartu su visu jo supuvusiu gyvenimu ir nepakastais numirėliais, su jo siaubingu savanaudiškumu ir purvinu materializmu. Po to mes iškupsime rūsius ir pastatysime naują būstą žmonijai – tokį, kuriame nebebus saloninio aukšto išrinktiesiems, o kuriame visi kambariai bus šviesūs ir gaivūs, kuriame kvėpuojamas oras bus švarus, kilnus ir gyvas.

Tokią matau ateitį. Aš žiūriu į priekį ir tikiu – ateis laikais, kai žmogaus veiklą kreips kažkas aukštesnio ir didingesnio, kuomet žymiai aukštesnis stimulas, nei siekis prikimšti pilvą – o būtent tai ir yra dabarties stimulas – skatins žmogų veikti.“

Jegoras Radaikinas

Šaltinis: LENIN CREW